Laivyba senovės civilizacijose. Finikija

Apie senovės jūrų vežikus, jų arkliagalvius laivus su žuvų uodegomis, taip pat grėsmingus povandeninius taranus

“Cebulonas tarė viešpačiui: “Mano broliams Tu atidavei dirvas; man palikai tik jūras ir upes /” Bet jis atsakė: “Jie visi priklausys nuo tavęs, nes tu turi purpurinę kriauklę.” (Iš babiloniečių talmudo).

Laivo atvaizdas, pirmieji laivai

Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje nuo seniausių laikų gyveno negausios tautelės, istorijoje vadinamos bendru finikiečių vardu. Nederlinga žemė menkai temaitino savo gyventojus. Vienintelė jų viltis buvo jūra. Prie jos ir glaudėsi finikiečių sodybos, o vėliau – miestai. Jūra dosniai teikė gėrybių, reikėjo tik mokėti jas paimti.

Jūra maitino žvejų šeimas, teikė žaliavą purpuro gamintojams. Ta žaliava – tai moliuskai Murex brandaris, apsidengę nedidele spygliuota kriaukle. Legenda pasakoja, jog purpurinio moliusko paslaptį įminęs šuo. Kažkoks finikietis žvejys tinkle vietoje žuvų radęs įstrigusią kriauklę ir piktai numetęs ją ant smėlio. Alkanas žvejo šuo ją perkandęs, ir jo nasrai nusidažę ryškiai raudona spalva. Žvejys mėginęs nuplauti šuniui snukį, tačiau ir pats nusidažęs rankas. Nuo tada jis metęs žvejybą ir ėmęs gaminti purpuro dažus.

Šalia audėjų, dažų gamintojų, metalurgų bei kalvių jūros pakrantėse kūrėsi laivadirbiai. Kedrų giraitės kalnų atšlaitėse tiekė puikiausios medienos, o Egipto, Kretos ir Mikėnų laivadirbiai buvo pirmieji šio amato mokytojai. Greitai mokiniai toli pralenkė savo mokytojus – jie sukūrė pirmuosius tikrai jūrinius laivus. Gaila, apie juos mažai ką težinome.

Finikiečiai, priešingai egiptiečiams, negarsino savo darbų. Jie labiau mėgo molinėse lentelėse braižyti pelno skaitmenis, negu gaišti laiką pasakojimams apie keliones jūromis. Veltui Finikijos istorijos tyrinėtojai ieškojo bareljefų ar freskų su laivų atvaizdais. Finikijoje ir gausiose jos kolonijose tokių atvaizdų nebuvo arba juos sunaikino vėlesni užkariautojai.

Bene seniausią finikiečių laivo piešinį mokslininkai aptiko Egipte, valdytojo Kenamono kape, statytame 1300 metais pr. m. e. Freskoje dailininkas įamžino ką tik į Egiptą atplaukusį finikiečių pirklių laivą. Štai vienas jūreivis lipa į stiebą ir nuiminėja burę, kitas susilenkęs ritina iš laivo amforą su vynu ar aliejumi. Laivo iškrovimui vadovauja puošniai apsirengę vyrai, turbūt pirkliai.

Laivas iš pirmo žvilgsnio labai panašus į egiptietišką gubliją. Toks pat riestas korpusas, atsikišę laivagaliai, ta pati keturkampė burė ant išlenktų rėjų. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Geriau įsižiūrėję, pamatysime keletą naujovių. Štai matome, jog prie nuožulnių laivagalių yra pritvirtintos statmenos sijos, o tarp jų bortų viršumi eina tarsi kokia tvorelė. Tokių detalių gublijos neturėjo. Kam jos reikalingos?

Savo pirmuosius laivus finikiečių laivadirbiai statė tiksliai pagal gublijų pavyzdį, tačiau pirkliai ėmė skųstis, jog per nuožulnius laivagalius ir žemus bortus į laivų vidų tyška vanduo ir gadina prekes, ypač purpuro audinius. Šito pirkliai negalėjo pakęsti. Jiems reikalaujant, laivadirbiai paaukštino laivagalius ir bortus. Šios detalės išliko visuose vėlesniuose laivuose ir tarptautiniame jūrininkystės terminų žodyne vadinamos olandiškos kilmės vardais: laivagalių sijos – števeniais, o bortų paaukštinimai – falšbortais, atseit netikrais bortais.

Finikiečių laivo piešinyje nebematome gublijoms įprasto lyno tarp laivagalių. Tą nepatogų ir nepatikimą lyną finikiečiai pakeitė tvirta kedro arba ąžuolo sija. Ji buvo tarsi laivo nugarkaulis, prie kurio dailidės rišo ar kalė lenktus laivo “šonkaulius” – špantus, taip pat nuožulnius laivagalius ir statmenus števenius. Taip būdavo padaromi laivo griaučiai, kuriuos belikdavo apkalti lentomis.

Kad finikiečiai šitokiu būdu statė laivus, mokslininkai ilgai galėjo tik spėlioti, nes nebuvo nė vieno daiktinio įrodymo. Pagaliau 1959 metais Turkijos pietinėje pakrantėje, kur į Viduržemio jūrą įsiterpia Gelidonijos iškyšulys, archeologai aptiko nedidelio finikiečių laivo liekanas. Radioaktyviosios anglies analizė parodė, jog laivas nuskendo apie 1250 metus pr. m. e., tai yra beveik tuo Sapsauga. Pat metu, kai egiptiečių dailininkas nupiešė freską Kenamono kape. Bareljefas

“Griautinis” laivų statybos būdas paplito Viduržemio jūros karaliaus pakrantėse, o vėliau visoje Europoje. Laikui bėgant, laivadirbiai sugalvojo daug naujų detalių, bet pagrindines – “nugarkaulis sienoje, ir “šonkauliai” – paliko. XVII-XVIII amžiuje jos gavo tarp-VII a.pr.m.e. tautinius pavadinimus. “Nugarkaulį” imta vadinti kiliu, o “šonkaulius” – špantais. Kilį ir špantus turi ir šiandienos plieniniai gigantai.

Vėlesnį, patobulintą, finikiečių pirklių laivą bareljefe pavaizdavo asirų dailininkas I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje. Šį laivą istorikai praminė apvaliuoju, nes jis vos ne tiek pat platus, kiek ir ilgas. Pirmiausia dėmesį patraukia laivo papuošimai. Grakščiai išriestą forštevenį (priekinį števenį) puošė arklio galva, o achterš-tevenį (užpakalinį števenį) – žuvies uodega. Tų keistų papuošimų prasmę galima išsiaiškinti nebent šitaip: arklio galva simbolizavo greitį, o žuvies uodega reiškė saugų plaukiojimą. Kas geriau už žuvį jaučiasi vandenyje?

Bareljefe yra dar viena įdomi detalė. Stiebo viršūnėje matome įkeltą krepšį. Sėdėdami tame gandralizdyje, jūreiviai stebėdavo horizontą, o svarbiausia, sekdavo kranto liniją. Kaip ir egiptiečiai, finikiečių kapitonai nedrįsdavo nutolti nuo kranto ir plaukdavo tik dienomis. Pučiant palankiam vėjui, arkliagalviai laivai per dieną įveikdavo 40-50 km. Nakčiai juos ištraukdavo ant kranto, kad bangos nesudaužytų į pakrantės uolas. Tad laivai negalėjo būti dideli, kitaip jūreiviai nebūtų pajėgę jų tampyti. Kaip mano mokslininkai, finikiečių laivai buvę maždaug tokio pat dydžio, kaip ir gublijos.

Prekyba, kolonijos, piratai

Plečiantis amatams ir jūrų prekybai, suklestėjo Finikijos miestai. Pastatų grožiu ir pirklių turtais garsėjo Biblas, Sidonas, Akas, Ugaritas. Tikras senovės didmiestis buvo Tiras, kuriame gyveno apie 40 000 gyventojų. Visi šie miestai buvo kartu ir uostai. Finikiečiai tiesiog neįsivaizdavo miesto be uosto.

Pavasariais tūkstančiai laivų palikdavo gimtuosius uostus, gabendami medieną, purpurinius audinius, žalvarį, stiklą. Jie išnaršydavo atkampiausias Viduržemio jūros pakrantes, lankydavo kiekvieną mažiausią salą, jei tik tikėdavosi ten ką nors naudingai parduoti ar pirkti.

Veikliems finikiečiams darėsi ankšta gimtajame krašte. Nusižiūrėję žaliavų turtingą pajūrį, jie plaukdavo ten su šeimomis ir kurdavo naujus uostamiesčius, vadinamąsias faktorijas. Pirmosios prekybos faktorijos buvo įkurtos Kipro, Kretos ir Rodo salose. Iš ten į Finikiją plaukė kolonistų laivai su vario rūda.

Plaukdami į vakarus, finikiečiai nusigavo iki Ispanijos krantų. Ten įkurtos kolonijos tiekė geležį, šviną ir sidabrą. Iš Ispanijos faktorijų jau galima pasiekti ir Alavo salą, dabar vadinamą Britanija. Ten buvo kasamas alavas, tuo metu nepaprastai reikalinga žaliava. Sulydę alavą su variu, Finikijos metalurgai gaudavo žalvarį, o žalvaris – tai darbo įrankiai ir ginklai, indai ir papuošalai, reikalingi visoms aplinkinėms tautoms.

Jūrų prekyba buvo pavojingas verslas. Toli gražu ne visi finikiečių pirkliai laimingai grįždavo į gimtuosius uostus. Pakeliui jų tykojo audros ir piratai. Juo daugiau arkliagalvių laivų plaukiojo pakrantėmis, juo gausesnės piratų flotilės būrėsi nuošaliose įlankose.

Pirkliai kurį laiką bandė gintis savomis jėgomis, pasiimdami į laivus po keletą karių, tačiau tai mažai ką tepadėjo. Vis daugiau pirklių netekdavo turto ir gyvybės, atsidurdavo vergų gretose. Piratų tiek priviso, jog pirkliai nesijautė saugūs netgi uostuose. Prekybai – Finikijos ir jos faktorijų gyvavimo pagrindui – iškilo mirtinas pavojus.

Pagaliau pirkliai sugalvojo, kaip apsiginti nuo piratų: nustojo plaukioti pavieniui, ėmė jungtis į būrius, o apsaugai samdėsi karinius laivus. Tokį konvojų vaizduoja VII amžiaus pr. m. e. bareljefas asirų karaliaus Sinaheribo rūmų sienoje Ašuro mieste. Tai seniausias istorijoje karinių laivų atvaizdas.

Kariniai laivai ir Herodoto reiškinys

Bareljefe matome dvejopus laivus: vieni panašūs į prekinius apvaliuosius, kiti, ilgesnieji, priekyje turi atsikišusius smaigus. Visuose laivuose pilna karių; kyšo šalmuotos galvos, styro ietys. Ilgieji laivai su smaigais – tai, be abejonės, kariniai finikiečių laivai. Juos vaizduodamas, skulptorius iškalė daugybę irklų. Galima įžiūrėti, jog jie išdėstyti dviem eilėmis. Viršutinieji irklai, matyt, buvo pritaisomi prie borto krašto, o apatinieji per skyles borte kyšojo iš korpuso vidaus. Yrėjai turėjo sėdėti taip pat dviem aukštais. Viršutiniųjų galvas matome kyšančias virš bortų, o apatinieji lindėjo giliai laive, jūreiviškai sakant, triume. Tie nelaimingieji mėnesius išbūdavo tamsoje ir drėgmėje, visiškai atskirti nuo pasaulio, tegirdėdami būgnų taktą ir prižiūrėtojų rimbų švilpesį. Bet kam gi rūpi, ką jaučia ir išgyvena vergas? Svarbu, kad į laivą tilptų kuo daugiau yrėjų, nes nuo jų skaičiaus priklausė laivo greitis.

Bareljefe pavaizduoti ilgieji laivai turi stiebus ir bures, tačiau burės sutrauktos prie viršutinių rėjų. Burės būdavo išskleidžiamos tik plaukiant pavėjui, o pagrindinis karinių laivų variklis buvo yrėjai, nes kariniai laivai negalėjo priklausyti nuo vėjo užgaidų. Jie turėjo plaukti bet kuria kryptimi, net ir prieš vėją.

Ilgieji laivai ne tik gabeno karius, bet ir patys turėjo grėsmingą ginklą. Tas ginklas – tai atsikišęs į priekį smaigas, savotiškas povandeninis taranas. Kaip jis atrodė, matome bareljefe iš karaliaus Sinaheribo rūmų Ninevijoje.

Smaigą laivadirbiai ištašydavo iš kieto medžio, greičiausiai ąžuolo, pridurdavo prie statomo laivo kilio ir lentomis sujungdavo su plokščiu dugnu. Patį smaigalį dar apkaustydavo žalvariu. Nuo tokio tarano smūgio treškėdamos lūždavo bortų lentos, į taranuoto laivo triumas paplūsdavo vanduo.

Ninevijos rūmų bareljefe skulptorius atvaizdavo laivą su septyniolika porų irklų. Tačiau būta ir didesnių laivų. Antikiniai karų aprašymai mini pentekonteras, penkiasdešimčiairklius laivus, turėjusius per trisdešimt metrų ilgio. Tuo metu, prieš pustrečio tūkstančio metų, tai buvo didžiuliai laivai.

Pentekonteros vengdavo atviros jūros, nes bangos lengvai apversdavo siaurus, ilgus ir žemaborčius laivus. Pentekonteros ypač prastai laikydavosi vandenyje, kai aukštai iškeltose aikštelėse prisigrūsdavo sunkiai ginkluotų karių. Vienintelis tų karinių laivų pranašumas – tai greitis ir manevringumas. Tokias pentekonterų savybes išlaikė visi vėlesni irkliniai karo laivai, kuriuos viduramžiais imta vadinti galeromis.

VIII amžiuje pr. m. e. finikiečių jūrų prekybą ėmė varžyti graikai. Tuo pačiu metu Finikiją užplūdo žiaurūs ir karingi asirai. Miestai buvo apiplėšti, gyventojai išsibėgiojo. Atrodė, atėjo galas finikiečių amatams ir jūrų prekybai. Tačiau taip neatsitiko. Užkariautojams irgi reikėjo metalų, audinių, javų ir daug kitokių prekių iš tolimų finikiečių kolonijų.

Užkariautojus ypač sudomino pentekonteros. Jos turėjo nugabenti jų galybę į Viduržemio jūros salas ir pakrantes. Ne veltui pentekonterų atvaizdai puošė Sinaheribo rūmus Ašure ir Ninevijoje.

Finikiečių jūrininkai ir laivadirbiai nusipelnė ne tik prekinei bei karinei laivybai; nemaži jų nuopelnai ir geografijai. Jie – pirmosios istorikams žinomos atradėjų ekspedicijos organizatoriai ir dalyviai. Jų žygį aplink Afriką europiečiai jūrininkai pakartojo tik po dviejų tūkstančių metų, pačioje XV amžiaus pabaigoje. Visą šimtmetį portugalų ekspedicijos tyrinėjo vakarinę Afrikos pakrantę, kol pagaliau Vaško da Gamai pavyko apiplaukti Gerosios Vilties iškyšulį ir nuburiuoti į Indiją. Finikiečių jūrininkai tą patį žygį, tik priešinga kryptimi, atliko be specialių išankstinių tyrimų, pasikliaudami vien savo navigacine patirtimi, laivais ir tvirtu įsitikinimu, jog Libija, kaip jie vadino Afriką, yra sala, o salą, kad ir kokia didelė ji būtų, galima apiplaukti.

Ekspedicijos iniciatorius buvo Egipto faraonas Necho, kuris apie 600 metus pr. m. e. pasikvietė keletą žymiausių finikiečių kapitonų, tarnavusių Egipte, ir įsakė jiems apiplaukti Libijo.s salą.

Ekspedicijos laivus, greičiausiai apvaliųjų tipo, laivadirbiai rentė Raudonosios jūros pakrantėje. Pavasarį iš ten pajudėjo ir pati ekspedicija. Kelionė Raudonąja jūra užtruko, užtat, praplaukus Bab ai Mandebo sąsiaurį, smagus musonas išpūtė bures. Jūrininkai orientavosi pagal krantą ir saulę, o žinių apie jūrą teikė dugnas ir vandens spalva.

Nusileidus saulei, flotilė sukdavo į krantą. Vieni traukdavo iš vandens laivus, kiti kurdavo laužus, kaisdavo pupas bei džiovintą mėsą, kepdavo miežinius paplotėlius.

Taip bekeliaujant į pietus, vėl atėjo pavasaris. Kadangi maisto atsargos baigėsi, tai ekspedicija ilgesniam laikui apsistojo krante, ir jūreiviai tapo artojais. Apie tai senovės graikų istorikas Hero-dotas (484-425 m. pr. m. e.) rašė: “Kai ateidavo pavasaris, apsistodavo krante, įdirbdavo lauką ir laukdavo derliaus… Nupjovę derlių, plaukdavo toliau. Net po dvejų metų priplaukė Heraklio stulpus ir tuo būdu trečiaisiais metais sugrįžo į Egiptą.”

Kad ekspedicija tikrai apiplaukė Afriką, patvirtina Herodoto abejojimas jūrininkų pasakojimo teisingumu. Jis rašė: “O jie pasakojo, kas man atrodo neįtikima, tačiau gal kai kas ir patikės, jog, plaukdami aplink Afriką, saulę matė dešinėje pusėje.”

Viduržemio jūroje jūrininkai buvo įpratę saulę matyti kairėje, todėl finikiečių nupasakotą reiškinį Herodotas laikė priešingu gamtos tvarkai, taigi – neįtikimu. Iš tikrųjų jūrininkų pasakojimas yra visiškai teisingas: apiplaukdami pietinę Afriką, jie pasuko į vakarus, o būdami gerokai piečiau pusiaujo, saulę matė šiaurėje, dešinėje laivų pusėje, priešingai, negu Viduržemio jūroje. Tas reiškinys ir jiems patiems atrodė keistas, todėl apie jį ir kalbėjo sugrįžę.

Ekspedicijos tikrumu istorikai šiandien neabejoja. Kai kurie senųjų civilizacijų tyrinėtojai kelionę pratęsia net iki Pietų Amerikos. Ta hipotezė atsirado praeito šimtmečio pabaigoje. Pagrindą jai davė tariamai finikietiški rašmenys ant akmenų ir uolų, aptikti Amazonės džiunglių glūdumoje. Paprastai įrašus aptikdavo ir tyrinėdavo istorikai mėgėjai. Tuo tarpu profesionalieji Brazilijos istorikai jų darbus niekino ir laikė, jog visi tie įrašai – tai akmens erozijos, veikiant saulei, vandeniui ir vėjams, padariniai. Ginču susidomėjo žymiausi to meto Europos archeologai ir istorikai. Ir tikrai keletą įrašų jie pripažino erozijos padariniais, dar kitus – falsifikatais ar šiaip abejotinos kilmės, tačiau pirmuosius radinius jie buvo linkę laikyti tikrais.

Ginčas dėl finikiečių kelionių už Atlanto tebesitęsia. Hipotezės šalininkai, be įrašų, turi dar vieną svarbų argumentą – tvirtus finikiečių laivus ir puikius jūrininkus. Jiems Atlantas negalėjo būti neįveikiamu barjeru. Tai patvirtino ir papirusinio plausto “Ra-2” kelionė. Taigi galime tikėtis, kad mokslininkai ras svarių įrodymų, jog jau žiloje senovėje jūriniai ryšiai siejo Azijos, Afrikos ir Amerikos žemynų civilizacijas.

Aistė Kliševičiūtė, Erika Gaidauskaitė, Mindaugas Navickas ir Gediminas Navickas (3a gimn. kl.)
projektas “Laivyba senovės civilizacijose”

parengta pagal Aloyzo Každailio knygą “Laivai ir Jūrininkai”