Turizmas

Kelionių mokslo sudedamoji dalis - filosofija. Žmogaus baimė begalinė, fantazija taip pat, o norai, visų didžiausi. Jie nugali viską, netgi baimę. Kai vaikštai riba tarp šio ir ano pasaulio, pirmasis tampa labai brangus, tačiau noro keliauti atsiranda dar daugiau. Kai namuose žvelgiau pro rasotą kambario langą, ant palangės sėdintis mano katinas mąstė: „Ko tie žmonės sau ieško kituose kraštuose, juk maisto turi ir šaldytuve? Ko beldžiasi velniai žino kur, lenda į upes, kur patys vos netampa žuvų ėdalu, juk geriau doroti žuvį pačiam, negu atvirkščiai. Vėliau katinas prisiminė, kad jo tėvynė tai Siamas ir jis baisiai panoro ją pamatyti”. Gal ir aš aname gyvenime buvau Tibeto švilpikas, kad mane patraukė būtent į Himalajų kalnus.Kelionių mokslo dalis - geografija. Nepalas, tai du kartus didesnė šalis negu Lietuva, jos ilgis 650 km, o plotis 200 km, tačiau gyventojų ten yra net 9 kartus daugiau - 28 milijonai! Beveik visi jie gyvena siaurame, 100 km pločio lygumų, slėnių ir džiunglių ruože, nes didžiąją šalies dalį užima Himalajų kalnai. Nepale yra 8 iš 10 aukščiausių pasaulio kalnų, tarp jų ir aukščiausias - Everestas. Nepalas turi net 5 klimato juostas, nuo subtropinės iki arktinės. Tai be galo įdomi ir egzotiška šalis. Kelionių mokslo dalis - istorija. Nepalo karalystė buvo suvienyta XVIII a. o nepriklausomybė suteikta 1923metais. Pirmieji turistai, į šią, uždarą Himalajų karalystę pateko tik 1971 metais.

Jaunystėje atostogų nė nereikia – užtenka paūžti su draugais, nusibelsti vakarui į kokį pusrūsį išgerti vyno ar alaus, na, pašokti – ir nuovargio nė ženklo. Gera užsitemdyti, aklinai užsitraukiant naktines užuolaidas, pasileisti garsiai mėgstamą muziką, kad decibelai trinktelėtų per ausų būgnelius. Ir vėl – kaip po atostogų. Dabar – jokių rūsių ar pusrūsių, anei naktinių užuolaidų, tamsos, triukšmo ir drėgmės. Šiandien mano atostogų šalyje – šviesa ir ramybė. Na, ir šiluma. Ir būtinai, kad ji būtų didelė – bent trys savaitės. Žinoma, geriau – keturios (jei įmanoma). Tuomet pavyksta atsijungti nuo visų reikalų reikaliukų, užsimiršti ir galbūt – netgi pailsėti. O po to paaiškėja – ar ilgam. Na, jeigu dirbi paskutines naktis prieš atostogas, norėdama kažką užbaigti, ar bent prieš save pasiteisinti – atplėši gabalą iš to palaimingai trumpo atostogų laiko, apvagi atostogų šalį. Jei iškeliauji – atostogų šalis išsiplečia, didėja, ilgėja. Kuo toliau nukeliauji – tuo labiau atostogų šalis išsitęsia. Tik kad toli ir įdomiai nukeliautum – jau tektų pailsėti prieš atostogas. Arba – bent jau grįžus. Ilgos ir egzotiškos kelionės jau priklauso nebe atostogų šaliai, o darbo sričiai. Atostogų laiką, jeigu nesi visiškai nusivaręs nuo koto, ir jeigu turi kitokį supratimą – pasirodo, galima dovanoti kitiems. Belgas matininkas – ūgtelėjusių keturių vaikų tėvas – taip leido savo ne vienas atostogas. Pas mus atostogos, kaip ir kiti dalykai, pavyzdžiui, labdara suvokiami saviškai.

Kelionėse mane domino ir domina erdvėlaikio supratimas. Thomas Mannas romane „Užburtas kalnas“ svarsto apie tiesioginę laiko ir erdvės priklausomybę. Regis, kalbama apie Rusiją iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau „užkabinami“ rusiško mentaliteto bruožai, kurie akivaizdūs ir šiandien. Kas nevertina erdvės, tas nebrangina laiko. Rusai ją paviršutiniškai, nešeimininkiškai, atgrubnagiškai grybštelėdami tvarko lyg apžvelgdami aplaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu neišmatuojamas platybes pro traukinio langą kelias paras trunkančioje kelionėje. Ir atvirkščiai, prisiminkime Olandijos, Japonijos gyventojų tikslumą, taupumą visose srityse ir atrasime tiesioginę priklausomybę su žemės stygiumi. Dažnai pagalvoju, kaip erdvės ir laiko supratimas atsispindi meno kūriniuose. Lietuvoje, pvz., beveik nėra panoraminių vaizdų, o dydžių skirtumai tarp didelių ir mažų daiktų – labai nežymūs. Paimkime priešingą pavyzdį – Islandiją, kur kontrastai tarp didelio ir mažutėlaičio yra milžiniški ir mūsiškiu supratimu kone siurrealistiniai. Kelionėse mane domino ir domina nukeliautų kilometrų skaičius. Emocinė keliautojo būsena priklauso nuo atstumo, kurį jis „sukaria“ toldamas nuo namų. Labiau tolstant nuo namų – kelionė ilgėja, vis nerealiau atrodo taviškis nugyventas gyvenimas. Tarsi bitė išklysti iš savo trajektorijos ir paklysti, užmiršti savo „avilį“ arba pradedi abejoti jo buvimo, funkcionavimo prasmingumu.

Kelionių mokslo sudedamoji dalis, tai psichologija, tyrinėjanti individo priklausomybę nuo kelionių į kalnus. Kalnų energetika labai veikia žmones, kartais dėl stipraus jų poveikio, keliautojai turi juos palikti. Apie tokį atsitikimą prie Kailašo kalno pasakojo mūsų sutikta ukrainietė, kuri jau 12 metų gyvena Nepale. Grupė žmonių keliavo apie šį šventąjį budistams ir induistams kalną, iškilusį 6714 m virš jūros lygio, tačiau įpusėjus žygiui, pašlijus visų sveikatai, turėjo sugrįžti atgalios. Kurie atlaiko deguonies trūkumą - kalnų ligą ir šį poveikį, vėliau nenoromis tampa priklausomi nuo kalnų. Kitaip tariant suserga kitokia kalnų ligos forma ir grįžus namo ima jausti trauką vėl keliauti į kalnus. Medicina čia bejėgė, kuo daugiau pavojų kalnuose, tuo didesnė adrenalino dozė masina vėl kopti į kalnus. Vienintelis vaistas - pati kelionė. Mano katinas, gulėdamas man ant kelių vėl samprotauja: „Kodėl šeimininkas grįžęs iš kalnų, tokį ilgą laiką praleidžia prie kompiuterio, tarškina klaviatūra, o jokios muzikos negirdėt, geriau išmoktų groti pianinu… Arba tuos smilkalus namie degina, nežinai, ar čia namas dega ir reikia sprukti, ar gaisrinę kviest..?” Katinas nežino, kad smilkalai apvalo namų aurą ir padeda man rašant prisiminti Himalajų šventyklas, Tibeto dvasią, o svarbiausiai - puoselėja viltį vėl sugrįžti į kalnus. Nuo perėjos leidžiamės visą pusdienį gana stačiais šlaitais į apačią, juk į viršų kilome net dešimt dienų.

Tai buvo pati nuostabiausia, įsimintiniausia ir kartu pati sudėtingiausia mano kelionė. Viską ką skaitysite toliau yra grynai mano subjektyvi nuomonė apie šalį, kurią pažinti per 12 dienų tikrai neįmanoma. Bet mes stengėmės pamatyti kuo daugiau... Taigi nuo pradžių! Atskrendame į Delį apie 21 val., pasiimame taksi, už kurį iškart susimokame specialioje budelėje. Pro atdarus taksi langus pučia karštas vėjas – Delyje net naktį laikosi +40. Po valandos atvažiuojame į autobusų stotį ir nusiperkame bilietus į Čandigarą. Čia net stovėti eilėje sudėtinga, padarysi mažiausią tarpelį – iškart kas nors užlys. Autobusų bilietų pardavėjai tragiškai atsipalaidavę ir visiškai neskuba. Truputėli šokiruoja tokia sistema, ypač pripratus prie preciziškai efektyvios tvarkos Honkonge. Po 5 val. dardėjimo autobuse atvykstame į Čandigarą, kur mus pasitinka Suvidhas (indas, į kurio sesers vestuves atvykome). Išlipant iš autobuso pasitinka miškas ištiestų rankų siūlančių pagalbą, autorikšas ir kitą gėrį. Apsistojame pas Suvidhą jo prabangiame name, iš ryto susipažįstame su jo šeima. Mums aišku neįprasta kaip jie varinėja savo tarnus, tarnai kiek sutrikę lankstosi kai mes su jais pasisveikiname ir truputėli nustėra kai padėkojame už atnešta vandenį ar maistą. Sekančia dieną Karanas, Suvidho pusbrolis, pavežioja mus po Čandigarą. Tai prancūzų architekto 1950 m. suprojektuotas miestas, suskirstytas į 1 kv. km dydžio kvadrato formos rajonus (kurių kiekvienas turi savo šventyklą, turgų, mokyklą ir t.t.).

Truputėli užsivėlinęs blogas apie 2 savaičių kelionę po Taivanį... Skrydis lėktuvu iš HK į Taivanį trunka tik 1,5 h ir aš jau Kaohsiung – tai antras pagal dydi Taivanio miestas ir 6 didžiausias pasaulio uostas. Kaip visada, pirmiausiai susirandu savo viešbutį (keistu pavadinimu - 202), kur manęs niekas nepasitinka – žmonių nulis, viskas atrakinta. Tik didelis užrašas ant sienos – numeris kur skambinti, kad užregistruotu nakvynei. Truputėli keistai pasirodo toks visiškas pasitikėjimas ir saugumas. Tačiau po kiek laiko pripranti prie daug labiau atsipalaidavusio ir ramesnio žmonių gyvenimo būdo, niekas čia neskuba ir nesidrasko kaip Honkonge, vietiniai visada atviri naujoms pažintims ir itin draugiškai priima turistus. Apžiūrėjęs miestą, sekančią dieną patraukiu i Kenting – pačius salos pietus. Tai nacionalinis parkas, su karštomis versmėmis, kalnais ir nerealiais pajūriais (turiu omeny ne tik jaukius balto smėlio paplūdimius, kurių irgi apstu, o akmenuotus lavos krantus ir stačias uolas). Kaip visada išsinuomoju motorolerį ir patraukiu po apylinkes - kalnus, pajūrius ir žinoma patį piečiausią salos iškišulį. Taip pat aplankau viena didžiausių pasaulio jūrų muziejų, garsėjantį savo milžiniškais akvariumais, rūšių gausa bei stikliniais tuneliais. Vienas iš skirtumų kai keliauji pats vienas, tai, kad esi labiau atviras naujoms pažintims.