Kelionių mokslo sudedamoji dalis - filosofija. Žmogaus baimė begalinė, fantazija taip pat, o norai, visų didžiausi. Jie nugali viską, netgi baimę. Kai vaikštai riba tarp šio ir ano pasaulio, pirmasis tampa labai brangus, tačiau noro keliauti atsiranda dar daugiau. Kai namuose žvelgiau pro rasotą kambario langą, ant palangės sėdintis mano katinas mąstė: „Ko tie žmonės sau ieško kituose kraštuose, juk maisto turi ir šaldytuve? Ko beldžiasi velniai žino kur, lenda į upes, kur patys vos netampa žuvų ėdalu, juk geriau doroti žuvį pačiam,...
Jaunystėje atostogų nė nereikia – užtenka paūžti su draugais, nusibelsti vakarui į kokį pusrūsį išgerti vyno ar alaus, na, pašokti – ir nuovargio nė ženklo. Gera užsitemdyti, aklinai užsitraukiant naktines užuolaidas, pasileisti garsiai mėgstamą muziką, kad decibelai trinktelėtų per ausų būgnelius. Ir vėl – kaip po atostogų. Dabar – jokių rūsių ar pusrūsių, anei naktinių užuolaidų, tamsos, triukšmo ir drėgmės. Šiandien mano atostogų šalyje – šviesa ir ramybė. Na, ir šiluma. Ir būtinai, kad ji būtų didelė – bent trys savaitės. Žinoma, geriau...
Kelionėse mane domino ir domina erdvėlaikio supratimas. Thomas Mannas romane „Užburtas kalnas“ svarsto apie tiesioginę laiko ir erdvės priklausomybę. Regis, kalbama apie Rusiją iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau „užkabinami“ rusiško mentaliteto bruožai, kurie akivaizdūs ir šiandien. Kas nevertina erdvės, tas nebrangina laiko. Rusai ją paviršutiniškai, nešeimininkiškai, atgrubnagiškai grybštelėdami tvarko lyg apžvelgdami aplaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu neišmatuojamas platybes pro traukinio langą kelias paras trunkančioje kelionėje. Ir atvirkščiai, prisiminkime Olandijos, Japonijos gyventojų tikslumą, taupumą visose srityse ir atrasime tiesioginę priklausomybę su žemės stygiumi. Dažnai pagalvoju,...
XV a. pr. rašytiniuose šaltiniuose Gelgaudiškio vietovė laikoma Skirsnemunės palivarko dalimi. Gelgaudiškio palivarke augo kirvio dar nepaliestos Sūduvos girios ir visai natūralu, kad gyventojų čia buvo labai mažai. 1504 m. ar 1507 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Gelgaudiškį su giria nuo Nemuno iki Siesarties padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Šiam mirus, dvaras perėjo jo našlei Elžbietai Sapiegienei. Tokia situacija pasinaudojo Skirsnemunės ponas Stanislovas Skopas ir jėga užgrobė Gelgaudiškį. Tik įsikišus karaliui Žygimantui Senajam, dvaras buvo sugrąžintas našlei, o po jos mirties tapo jos posūnių...
Gelgaudiškis (senasis vardas- Gedigaudiškis) turi ilgą istoriją. Per keletą šimtmečių Gelgaudiškį valdė įvairūs savininkai- Sapiegos, Dembskiai, Ozieblovskiai, Čartoryskiai, Gelgaudai, Zabielos ir kiti, o XIX Koideliai ir Komarai. Beje, XVII amžiuje Gelgaudiškis kurį laiką priklausė Kauno jėzuitų kolegijai. Gelgaudiškio vietovė istorijos šaltiniuose minima jau XVI amžiaus pradžioje. Čia būta dvaro. Manoma, kad visame Sūduvos krašte tada žaliavo didžiulės girios, o kaimų buvo reta. XVII amžiaus inventoriniuose raštuose jau minimi keli kaimai, o pats dvaras tada priklausė Veliuonos valsčiui. Atėjus prūsų valdžiai Gelgaudiškį pradėjo valdyti...
Neįsivaizduojame gražiame kraštovaizdyje įsikūrusio Gelgaudiškio be dvaro rūmų ir juos supančio seno, didingo parko. Daug įvairių legendų ir pasakojimų gaubia šią vietovę. Pakeliausime du kilometrus apimančiu Gelgaudiškio pažintiniu taku. Susipažinsime su gamtos ir kultūros vertybėmis, legendomis, mėginsime suprasti „žemės kalbos žodžius". Kelionę pradėsime nuo dvaro rūmų. Rūmus supa senas parkas. Tai vienas didžiausių Lietuvos parkų, pasižymintis sudėtinga struktūra. Čia griežtos geometrinės formos pereina į natūralią Nemuno šlaitų girią. Pagrindinė šio parko ašis - ketureilė sidabrinių klevų alėja, kertanti į Nemuną atkreiptus rūmus iš...
Gelgaudiškis turi seną praeitį. Archeologiniai tyrimai parodė, kad žmonės čia gyveno jau V-X amžiuose. Vėliau, kraštą puldinėjant kryžiuočiams, gyventojai paliko šias vietas. Vietovė apaugo didelėmis, neįžengiamomis giriomis. 14 a. kronikininkai apie šį kraštą rašė kaip apie apleistą ir tuščią. Po Žalgirio mūšio čia vėl užverda gyvenimas, renkasi naujakuriai - jotvingių palikuonys nuo Merkinės, Gardino... 15 a. pr. dešinėje Nemuno pusėje, aukščiau Skirsnemunės, garsus Vytauto Didžiojo politikas ir kultūrininkas Jurgis Gedgaudas buvo pasistatęs pilį, įkūręs dvarą. 15 a. pabaigoje dabartinė vietovė kairiajame Nemuno krante...
Seimo narys Valdemaras Valkiūnas nusprendė pabandyti į Lietuvą sugrąžinti Švedijos XVII amžiuje neva pasisavintas ir išsivežtas patrankas. Su atitinkamu prašymu parlamentaras kreipėsi į Švedijos Karalystės ambasadą Lietuvos Respublikoje. „Remdamiesi istoriniais šaltiniais mes žinome, kad 1625 metais Švedijos kariuomenė, užėmusi Biržų pilį, išsivežė 60 pabūklų, kuriais buvo ginkluota Biržų pilis, ir šiuo metu keletas šių pabūklų vienetų eksponuojama Švedijos kariuomenės muziejuje Stokholme. Manau, kad Švedijos Karalystė nepatirs didelio kultūrinio nuostolio perdavusi nuosavybei keletą vienetų istorinių pabūklų, susijusių su Biržų pilimi, minimam muziejui", - sakoma...
Lietuvos įvaizdžio kūrimu besirūpinančios valdžios institucijos ir viešųjų ryšių specialistai kursto nesiliaujančias diskusijas apie tai, kas ir kokie mes esame bei koks mūsų įvaizdis užsienio šalyse. Žiniasklaidą neretai pasiekia pranešimų apie lietuvių nusikalstamą veiklą užsienio valstybėse. Mūsų nebestebina tautiečių vagystės, viešosios tvarkos pažeidimai, dokumentų ir vertybinių popierių klastojimas ar pinigų prievartavimas. Pasitaiko ir sunkesnių Lietuvos piliečių nusikaltimų svetur - prekybos žmonėmis, žmogžudysčių... Lietuvių iškrėstos eibės juodina šalies vardą ir sukuria neigiamą net ir artimiausių kaimynų požiūrį į Lietuvą bei jos gyventojus. Po Europos...
Vienintelė etninės Lietuvos teritorijoje stovėjusi bastioninė Biržų tvirtovė nepasižymi gausia ir įvairia istoriografija. Iš jos išsiskiria S. Pinkaus darbai, pateikiantys išsamią, archyvine medžiaga argumentuotą pilies statybos ir restauravimo istoriją(1). S. Pinkų, kitaip nei prieš jį apie Biržų pilį rašiusius autorius, labiau domino ne pilies architektūra ir urbanistika, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės. Jo pavyzdžiu pasekė lenkų istorikai T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis paryškinęs S. Pinkaus nagrinėtą pilies restauravimo istoriją XVII a. pirmoje pusėje(2), bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija rašęs apie...
