Kokia Kalėdų žinia?
| |

Kokia Kalėdų žinia?

Kristaus gimimas yra pats nuostabiausias Dievo stebuklas, įamžintas Šventajame Rašte, ir svarbiausia Dievo žinia mums, gyvenantiems laikų pabaigoje. Nė vieno žmogaus gimimas nebuvo paženklintas tiek antgamtinių ženklų ir apraiškų: angelų pasirodymai Marijai, Juozapui, piemenims; naujos žvaigždės, simbolizuojančios Karaliaus gimimą, atsiradimas danguje; išminčių iš Rytų apsilankymas Betliejuje; tikslių Rašto pranašysčių išsipildymas – antgamtinis Jėzaus gimimas iš mergelės Betliejuje; to laikotarpio žmonių (Elžbietos, pranašų Simeono ir Onos) pranašystės apie kūdikėlį Jėzų, kaip apie Viešpatį, Gelbėtoją ir Mesiją. Nė vienas šios žemės kūdikis nebuvo taip dangaus pagarbintas, kaip Jėzus. Jo gimimas liudija apie Jo dievišką prigimtį. Bet tuo pačiu Jėzaus gimimas turėjo ir kančios ženklų, kurie pranašavo Jo misijos pobūdį. Dar negimęs, Jis buvo atstumtas žmonių: Marijai gimdyti atsirado vieta tik tvartelyje, o gimęs Jėzus buvo suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Tai simbolizavo, kad Jis, kaip Žmogaus Sūnus, patirs žemės vargą.

Kokia Kalėdų dvasia?
| |

Kokia Kalėdų dvasia?

Kalėdos – nuostabus metas, apgaubtas paslaptingos nuotaikos, nuoširdžios meilės, geranoriško dėmesio artimiems žmonėms, padėkos žodžių ir šilto šeimyninio jausmo. Vieni rašo pasveikinimus artimiems žmonėms, pažadindami šviesiausias mintis ir parinkdami švelniausius žodžius. Kiti su meile ruošia dovanėles, idant parodytų artimiesiems, kad jie yra tikrai brangūs. Puošiami miestai ir miesteliai, gatvės ir parduotuvių vitrinos nušvinta margaspalvėmis švieselėmis, linkinčiomis praeiviams gėrio, šilumos. Daugelis Kalėdų vakarą susiburia prie šventinio stalo, artimai bendrauja šiltais, kupinais vilties, širdingais žodžiais. Juk prie stalo susėdame ne tik pavalgyti, bet ir atvirai, nuoširdžiai pabendrauti, kai dalinamės ne tik šventine duona, bet ir savo gyvenimu, meile, dėmesiu vienas kitam. Dar kiti šeimomis, jaunuoliai linksmais būreliais su dėkingomis širdimis renkasi bažnyčiose, norėdami patirti gilesnę Kalėdų prasmę, su jauduliu laukdami Dievo malonių.

Kalėdų atvirukai
| |

Kalėdų atvirukai

Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes – tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, – bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko “krikštatėviu” derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą – dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką. Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su “Merry Christmas and a Happy New Year to you” užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje – alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat XX a. pradžios.

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?
| |

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti.

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?
| |

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?

Ar žinote, kodėl dar dabar ypač vakaruose populiaru ant durų kabinti amžinai žalių augalų vainikus? Ši tradicija atėjo iš gilios senovės. Pagonys tikėjo, kad visžaliai augalai turi stebuklingos galios – juk jie nenumeta lapų ir nenuvysta, kaip visa kita augmenija… Magiškais buvo laikomi amalai, gebenės ir bugieniai ir kiti augalai, net ir per didžiausius šalčius išsaugantys gražius vaisius. Tokius vainikus ir vainikėlius kabindavo ant durų, prieškambaryje, tarpduryje arba dovanodavo vieni kitiems, tikėdami, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių ir suteiks amžiną laimę. Pirmieji vainikai, nupinti dar gilioje pagoniškoje senovėje, nepasižymėjo nei dideliu puošnumu, nei išradingumu, pinami buvo iš natūralų visažalių augalų ir amalų, gebenių ir bugienių. Jau vėliau, devynioliktajame amžiuje, į madą atėjo kaspinai, dar vėliau – saldainiai, saldumynai, smulkūs žaisliukai ir įvairūs mieli mažmožiai.

Kalėdos
| |

Kalėdos

Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos – Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji – Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” („Tautos atminties beieškant“, V. 1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės – jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių – tik vakare. Svečių lankymas – antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška.