G

Šiandien Dalia Grybauskaitė viešai pranešė, jog dalyvaus Prezidento rinkimuose, t.y. pati kels savo kandidatūrą, t.y. surinkusi 20 tūkst. piliečių parašų taps savarankiška kandidate. Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma? Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Gryvauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys. Iš dalies Grybauskaitės situacija yra sudėtinga, nes visi kiti kandidatai ją sutartinai laikys blogybe. Kodėl? Nes būti panašiu ir kalbėti taip pat būtų savižudiška – rasti „geresnį“ tautos atstovą gali tikėtis tik ortodoksai konservatoriai. O „prastesnis“ kandidatas ar kandidatas, kalbantis palankiai apie Grybauskaitę tik didintų jos galimybes laimėti pirmajame ture, t.y. didintų galimybę neįgyvendinti savo tikslo – patekti į antrąjį. Visa tai reikštų, jog daugelis Grybauskaitės oponentų turėtų sudaryti įvairiaspalvį balsų „prieš“ chorą ir atskirose srityse kritikuoti Grybauskaitės silpnąsias vietas (apie tokias – žemiau). Ar jie visi kartu gali pasiekti tikslą ir neleisti favoritei laimėti pirmuoju turu?

Lietuvos politinė kultūra verčia rinkėjus ilgokai laukti, kol norintys būti prezidentais asmenys baigia maivytis, gudrauti, išsidirbinėti vieni prieš kitus ir prieš balsuotojus. Procesas pagaliau įsisiūbavo ir kai kuriuos kampanijos judesius galima pradėti komentuoti nevaikštant apgraibomis. Europos komisarė Dalia Grybauskaitė atsivadėjusi spyrė į paširdžius oponentams – į šnabždesius ir krizenimus apie lovos ir sovietinio saugumo (KGB) reikalus atsakė nelietuviškai konkrečiai: ne ir ne. Visi, kas aiškina, jog ji lesbietė ir kagebistė turi dvi išeitis: įrodyti arba pritilti. Tai ji padarė vos pasiskelbusi, kad sieks šalies vadovės pareigų. Tvirti ir nedviprasmiški atsakymai į pletkų pavidalų skleidžiamus teiginius (net jei jie daug kam panašūs į tiesą) – neabejotinai jos naudai. D. Grybauskaitei dar teks atsakyti į ne tokius paprastus klausimus. Vien tik asmeninio žavesio ir kietos damos įvaizdžio tam nepakaks. Kitas svarbus klausimas – kas bus D. Grybauskaitės komanda? Žiūrint į kadenciją baigiantį Valdą Adamkų, prisimenant Rolandą Paksą, įsitikiname – tai labai svarbu. Ligi šiol aplink prezidentą, nors jam ir nebuvo uždrausta rinktis, klostydavosi praktika, dėka kurios jis likdavo vienišas ir tik dalinai politiškai veiksnus. Ministerijų ir departamentų deleguoti valdininkai, kurie puikiai žinojo, kad turės grįžti į siuntusią biurokratinę mašiną, ten daryti karjerą ir laukti pensijos. Patarti turėdavo „kaip reikia“ deleguotojams.

Tiesa, anksčiau D. Grybauskaitės tinklalapyje tokių įrašų nebuvo, tad jiems atsiradus tapo aišku, kad eurokomisarė jau galutinai pasiryžo kandidatuoti – rinkimų kampanijoje vis tiek tai būtų tapę vieša. O štai kodėl ankstesnės D. Grybauskaitės biografijos buvo skelbiamos pagražinta forma – 1983 m. Leningrado universitete įgijo ekonomikos specialybę, 1988 m. Maskvos visuomenės mokslų akademijoje įgijo ekonomikos mokslų daktarės laipsnį – tegul jau aiškinasi pati kandidatė. Mano neoficialiomis žiniomis, D. Grybauskaitė, kandidatuodama į eurokomisares Europos Parlamente prisipažino, jog buvo TSKP narė, bet nutylėjo, kad dar ir dėstė Aukštojoje partinėje ir ne bet ką – o politinę ekonomiją. (Neseniai vienas pažįstamas, patriotas, D. Grybauskaitės gerbėjas, energingai mane įtikinėjo, kad ekonomika sovietmečiu visgi buvo nekaltas mokslas. Tačiau kai prisimenu K. Markso ir F. Enegelso „Kapitalą“ ir klaidžiojančią po Europą jų „manifesto“ šmėklą, prisimenu ir tai, kad politinė ekonomika buvo socializmo diktatūros pamatas. Todėl taip ir vadinosi – politinė ekonomija. Kaip ten sakė V. I. Leninas: ekonominėsantvarka yra pagrindas, ant kurio iškyla politinis antstatas.) Deja, turiu nuvilti ir siūliusiuosius plačiau su D. Grybauskaitės biografija susipažinti archyvuose. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas neleidžia susipažinti su asmens duomenimis net piliečių įgaliotiems atstovams - Seimo nariams.