Sensoriniai ekranai (Touchscreens)
Sensorinis ekranas reaguoja į prisilietimus specialiu pieštuku arba net pirštu, todėl PK galima valdyti tiesiog per ekrane matomą meniu arba rašyti jame komandas.
Naudojami keli būdai pieštuko padėčiai sensoriniame ekrane nustatyti: elektromagnetinis, jau aprašytas aiškinant grafinę lentą; ultragarsinis, kai ekrano paviršiumi skleidžiamos aukštojo dažnio akustinės bangos, kurių iškraipymai, paspaudus pieštuku tam tikrą ekrano vietą, panaudojami pieštuko koordinatėms ir spaudimo jėgai nustatyti; srovių matavimo, kai srovių, tekančių per ekrano kampus, nevienodumas panaudojamas pieštuko koordinatei nustatyti. Srovės šaltinis – pieštukas gali būti kabeliu sujungtas su PK. Tada priglaudus jį prie laidaus ekrano, per ekrano kontaktus, esančius arčiau pieštuko, prateka didesnė srovė. Panašus rezultatas gaunamas ir naudojant su PK nesujungtą pieštuką; spaudžiant jį prie ekrano, sumažėja varža tarp dviejų laidžių ekrano sluoksnių ir toje vietoje prateka srovė.
Šiuolaikinį pirštu valdomą sensorinį displėjaus ekraną sudaro skaidri daugiasluoksnė danga (detektorius), valdiklis ir valdymo programa. Ekraną dengia labai plonas skaidrus, trapus, laidus indžio oksido ir alavo sluoksnis, virš kurio yra apsauginis labai plono stiklo sluoksnis. Į laidžiojo sluoksnio kampus valdiklis paduoda kintamąją įtampą ir matuoja per juos tekančią srovę. Palietus ekraną pirštu, per kontaktus, esančius arčiau lietimosi taško, prateka šiek tiek didesnė srovė. Pagal srovių nesimetriškumą valdiklis apskaičiuoja lietimo taško koordinates ir perduoda jas kompiuteriui.
Tokie ekranai patogūs ne tik dirbant su klaviatūros neturinčiais nešiojamaisiais ar kišeniniais PK, bet ir įvairiose viešose informacijos sistemose. Pavyzdžiui, keleivis aerouoste, priėjęs prie tokio ekrano ir palietęs atitinkamus užrašus, gali labai paprastai jį dominančią informaciją. Tai daug patogiau negu naudotis klaviatūra.
