GSM
GSM (Global System for Mobile Communications) standartai apibrėžia mobiliojo ryšio sistemos struktūrą, užtikrinančią kokybišką ir saugų pokalbių, duomenų ir faksimilių perdavimą bei gausybę papildomų paslaugų, kurios tapo įmanomos tik pritaikius skaitmeninio ryšio technologijas.
GSM abonentai turi šių papildomų privalumų prieš analoginių korinio ryšio sistemų abonentus: – Aukštas transliavimo dažnis ir skaitmeninis signalo perdavimas užtikrina labai gerą pokalbio kokybę. Abonentai pašnekovo balsą girdi be trukdymų, kurių pasitaiko kitose mobiliojo ryšio sistemose. – Perduodamo ir priimamo signalo slaptumas. Pokalbiai įprastais būdais negali būti slaptai klausomi, kadangi GSM ryšio signalas yra papildomai užkoduojamas.
Visą GSM ryšio sistemą galima suskaidyti į 5 pagrindinius elementus: – mobiliosios stotys (telefono aparatai); – bazinės stotys; – komutacijos centras; – duomenų bazė; – operacijų ir aptarnavimo centras.
Geriausiai vartotojui pažįstamas elementas – mobiliosios stotys (telefono aparatai) – gaminamos įvairių tipų: automobilinės, portatyviosios, rankinės, taksofonai, laidinių aparatų pavidalo. Jos skirtingos formos, bet tokio pat turinio, su GSM tinklu “bendrauja” vienoda “kalba”. Jungiamoji mobiliųjų stočių ir kitų GSM tinklo elementų grandis – radijo bangos. Radijo bangomis mobilioji stotis susisiekia su kitu GSM tinklo elementu – bazine stotimi (BS). Tai komplektas įrenginių, užtikrinančių radijo ryšį, valdomą komutacinės sistemos. BS sudaro maitinimo sistemos, signalizacijos sistema, radijo ryšio įrenginiai bei antenų sistema. Kiekviena GSM tinkle veikianti BS užtikrina radijo ryšį tam tikroje teritorijoje, vadinamoje cele. Celės – lyg korio akutės, “sukabintos” tarpusavyje, todėl ir šio tipo mobiliojo ryšio sistemos vadinamos korinio ryšio sistemomis. Celės aptarnaujama teritorija priklauso nuo jos geografinės vietos ir gali būti nuo 1 iki 35 km spindulio (miestuose – mažesnės, keliuose ir mažai gyvenamose vietovėse – didesnės). GSM tinklo abonentui judant, jis pereina iš vienos celės aptarnavimo teritorijos į kitą. Taigi, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą ryšį, reikia perjungti ir mobiliosios stoties aptarnavimą nuo vienos celės prie kitos (t.y. sureguliuoti dažnius, siųstuvų galingumus ir kt. parametrus). Visą šį didelį darbą automatiškai atlieka techniškai sudėtingiausias tinklo elementas – komutacijos centras. Jis taip pat sujungia su kitais tinklais (tiek nacionaliniais, tiek tarptautiniais mobiliojo ir fiksuoto ryšio), periodiškai tikrina, kurioje tinklo vietoje yra mobiliosios stotys, sujungia abonentus ir palaiko sujungimą visoje tinklo teritorijoje, skaičiuoja ryšių trukmes ir formuoja apmokestinimo informaciją. Visa informacija, reikalinga komutacijos centro darbui, kaupiama ir apdorojama duomenų bazėse, kurios yra neatskiriamas GSM tinklo elementas. Jose saugoma informacija apie abonentui tinkle teikiamas paslaugas, individualūs informacijos kodavimo raktai, mobiliosios stoties buvimo vieta. Kad ryšio tinklai veiktų stabiliai, keliami ypatingi reikalavimai, o kiekvienoje sudėtingoje sistemoje, nepaisant kruopštaus projektavimo ir gamybos bei ilgalaikio testavimo, galimi įvairūs sutrikimai. Juos laiku pastebėti ir pašalinti padeda operacijų ir aptarnavimo centras. Žmonių poreikis bendrauti, interneto ir elektroninės komercijos plitimas stipriai veikia ir GSM ryšio įrangos gamintojus.
Sparčiai augantis mobiliojo GSM ryšio abonentų skaičius jau pareikalavo naujos dažnių juostos (1800 MHz). Iki šiol plačiausiai buvo naudojama 900 MHz dažnių juosta. Naudoti 1800 MHz dažnių juosta yra daug pranašiau, viena bazinė stotis gali aptarnauti dvigubai daugiau abonementų, t.y. vienu metu gali šnekėtis dvigubai daugiau žmonių. Tačiau šis metodas turi ir savo trūkumų: 1800 MHz dažnių juostos bazinė stotis aprėpia daug mažesnę teritoriją, todėl jas reikia statyti daug tankiau. Be to reikalingas dvidažnis (900MHz-1800MHz) telefono aparatas. Todėl šis metodas naudojamas tik tankiai apgyvendintose teritorijose.
