Funkcijų paskirstymas tinkluose
Tinkama tinklo operacinė sistema OSI modelio 1-4 sluoksniuose realizuoja tam tikrus protokolus, o 5-7 sluoksiuose – paslaugas (services), naudojamus vartotojų. Yra dvi šitokių paslaugų sukūrimo bei realizavimo strategijos.
Pradžiai šiek tiek teorinių pastebėjimų: programos, dirbančios kompiuteryje, yra procesai. Geroje operacinėje sistemoje gali dirbti keletas procesų iš karto, to pasekoje galima procesų tarpusavio sąveika (kooperacija bei konkurencija dėl bendrų resursų). Kooperacijos atveju, vis didesnio pripažinimo sulaukia kliento-serverio koncepcija, be kurios daugelio informacinių sistemų veikimas praktiškai neįsivaizduojamas.
Serveriu vadiname procesą, kuris teikia tam tikras paslaugas kitiems procesams. Savo ruožtu klientas yra procesas, naudojantis serverio teikiamas paslaugas. Kaip pavyzdys galėtų būti failų serveris: klientas nori pasiekti tam tikrus duomenis, serveriui perduodamas duomenų failo vardą, serveris atrenka duomenis ir pateikia juos klientui naudoti. Pats duomenų pateikimas skirtingose operacinėse sistemose yra realizuojamas skirtingai.
Pirmosios strategijos atveju išryškėja principas serverio procesus sukoncentruoti viename ar keliuose kompiuteriuose. Toks kompiuteris paprasčiausiai vadinamas serveriu. Kompiuteris, kuriame laikomi duomenys, naudojami klientų procesų, vadinamas failų serveriu. Kartais yra naudinga ties vienu kompiuteriu sukoncentruoti ir visas spausdinimo paslaugas, tokiu atveju jis tampa spausdinimo serveriu. Negana to, tas pats kompiuteris gali būti tiek failų, tiek spausdinimo serveris.
Tinkluose, kuriamuose pagal šitokią strategiją, be serverių, yra ir kompiuteriai, naudojantys pastarųjų teikiamas paslaugas. Dar kitaip jie vadinami darbo stotimis. Duomenys centralizuotai valdomi viename ar keliuose serveriuose, o darbo stotys gali bet kada šiuos duomenis pasiekti ir naudoti. Pagal šią strategiją projektuojami tinklai naudojami plačiausiai.
Kita strategija leidžia išvengti serverio procesų sukoncentravimo viename kompiuteryje. Visi kompiuteriai tampa lygūs, todėl tokie tinklai dar vadinami Peer – To Peer tinklais. Pirmiausia ši strategija taikoma labai mažiems tinklams, kuriuose nieko nelaimima, viena kompiuterį specializuojant kaip serverį. Kitas būdas panaudoti šią strategiją – tinklai su galingais kompiuteriais. Šiuo atveju serverio procesas bus vykdomas tame kompiuteryje, kuris jam vykdyti tinka optimaliausiai. Vartotojas, dirbantis tokiame tinkle, nežino, kuriame kompiuteryje bus vykdoma jo kaip kliento užklausa, ir kokiems procesams bus naudojamas jo kompiuteris.