Mokyklose luošinami vaikai. Ką daryti?
Kasdien iš žiniasklaidos sužinome apie žiaurius smurto ir patyčių atvejus mokyklose. Paaugliams paprastas mušimas jau neįdomus: jie rungtyniauja, kuris mobiliuoju telefonu nufilmuos žiauresnę sceną, o gatvėje gali nukentėti tik už žvilgsnį. LR Švietimo įstatymo 61 straipsnis teigia, jog mokyklos vadovas „…užtikrina sveiką, saugią, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos apraiškoms bei žalingiems įpročiams aplinką”. Deja, mokyklų vadovai nepajėgia susidoroti su plintančia žiaurumo banga. Dar daugiau – jie mėgina slėpti smurto atvejus. Iki šiol dauguma smurto tarp bendraamžių mokyklose atvejų paaiškėjo tik nuskriausto vaiko tėvams atėjus į policiją. Pranešimų apie prieš bendraamžius smurtaujančius moksleivius iš mokyklų administracijos policija beveik negauna. Jau patys mokiniai prakalbo, kad visuomenė beveik nežino, kas iš tikrųjų vyksta mokyklose. Po paskutiniųjų išviešintų įvykių didelį nerimą kelia tai, kad smurtauja ne tik nepilnamečiai, bet ir mokytojai. Suaugęs žmogus, ugdantis jaunąją kartą, pakelia ranką prieš vaiką, tačiau net po tokių atsitikimų yra tvirtinančių, jog dėl to kalti tik mokiniai. Daugelis mokyklų vadovų žino apie smurto atvejus jų mokyklose, tačiau bijo tai kelti į viešumą. Juolab, kad paaiškėjus incidenentams, galima susilaukti Švietimo ir ugdymo skyriaus vadovų nemalonės ir prarasti pozicijas lenktynėse dėl mokinių krepšelių. Tai klaidinga nuostata. Esu įsitikinęs, jog tik viešumas padės spręsti šią problemą. Smurtas mokyklose piktina ne vieną. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių už tvarkos kūrimą mokykloje atsakingos institucijos vis dar bijo realiai pažvelgti į esamą situaciją ir pripažinti, jog tokių dalykų neturėtų būti, bei imtis efektyvių veiksmų. Mokyklose plintantis smurtas jau privertė sukrusti Vyriausybę. Tačiau neteko girdėti, kad dėl šios skaudžios problemos pavojaus trimitus imtų pūsti Kauno miesto vadovai, už švietimą ir ugdymą atsakingi valdininkai. O juk mūsų mieste tikriausiai nerasime mokyklos, kurioje vaikui nebūtų sulaužytos rankos, šonkauliai, nosys, nekalbant apie psichologines patyčias. Smurtas mokyklose yra labai rimta ne tik mokyklos bendruomenės, bet ir visos visuomenės problema. Nei fizinis, nei psichologinis smurtas institucijoje, kurioje žmogus įgyja ne tik žinių, bet ir kuria pagrindą savo gyvenimui, neturėtų būti pateisinamas. Būdamas politikas ir kartu tėvas, esu tvirtai įsitikinęs: nuostata, kad su smurtaujančiais moksleiviais pedagogai turi susitvarkyti patys, be pagalbos iš išorės, yra klaidinga. Pagalbos reikia visiems: aukoms, smurtautojams, tėvams, pedagogams.
Todėl kreipiuosi į Kauno merą Andrių Kupčinską, savivaldybės Švietimo ir kultūros departamento direktorių Virginijų Mažeiką bei Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėją Antaną Bagdoną, ragindamas skubiai sudaryti specialią tarybą kovai su smurtu Kauno mokyklose.
Manau, kad šią tarybą turėtų sudaryti ne tik atsakingi valdininkai, pedagogai, psichologai, teisėsaugininkai, žiniasklaidos, mokyklų bendruomenių atstovai. Svarbų vaidmenį smurto prevencijoje galėtų atlikti žinomi visuomenės lyderiai – sporto, pramogų pasaulio žvaigždės, kurių žodis paaugliams labiausiai paveikus, o pavyzdys – įkvepiantis. Taip pat manau, kad mokyklose ir jų prieigose būtina diegti specialias apsaugos priemones: vaizdo stebėjimo kameras, gal aptverti teritorijas.
Būtina įgyvendinti priemones, užtikrinančias vaiko apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio.
Tačiau svarbiausia – ne slėpti smurto atvejus, o ieškoti efektyvių būdų šiai skaudžiai problemai spręsti. Tai galime padaryti tik visi sutelkę bendras pastangas.
