Velykų tradicija
Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.
Velykinis margutis. Romėnai sakydavo, kad viskas prasideda “ab ovo” (“iš kiaušinio”). Įvairių pasaulio tautų kosmogoniniai (pasaulio sutvėrimo) mitai, etiologinės sakmės aiškina apie Visatos atsiradimą iš stebuklingo paukščio kiaušinio. Margutis – kosminio embriono, Naujųjų Metų, kitados švenčiamų pavasarį, augmenijos naujam gyvybės ratui prasidedant, simbolis. Pirmykščiam žmogui paukštis atnešdavo pavasarį – išsigelbėjimą nuo bado ir šalčio. Todėl jie buvo sudievinami. Deivei – paukštei buvo aukojamas pirmasis iš rastų kiaušinių. Jis buvo dažomas raudonai, kraujo ir ugnies spalva. O gal pažymimas ir paukščio pėduke… Šias pėdukes kaip labai dažną ornamentą matome ir ant tradicinių lietuviškų margučių.
Lietuvos muziejuose turime tris nemenkas margučių kolekcijas, siekiančias dar XIX amžių. Tai T.Daugirdo rinkinys M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, B.Buračo rinkinys Karo Vytauto Didžiojo muziejuje bei mokslo draugijos rinkinys Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, Margučiai puošti dvejopai: skutinėjant dažytą paviršių arba išpiešiant nedažytą vaško potėpiais. Seniau buvo dažoma viena spalva, naudojant ąžuolo, juodalksnio, šaltekšnio, skroblo žievę, beržo vantos lapus, ramunėlių ir rugiagėlių žiedus, alksnio žirginius, šieno pakratus, eglių spurgas, bruknių lapus, rugių želmenis, dilgėlių stiebus, burokėlių nuovirą.
Dažną margutį ornamento juosta dalija pusiau. Ji susideda iš paukščio pėdelių arba spinduliukų pusapskritimių – tekančios ir besileidžiančios Saulės simbolių. Pastaroji išreiškia nuolat pasikartojančio laiko idėją: diena po dienos, metai po metų… Abiejuose kiaušinių galuose vėlgi Saulės. Viršuje – dieninė, apačioje – požemio mariomis keliaujanti į rytus.Dažnai saulutės apsuptos dantytais, taškuotais ratais. Šie yra suartos, įdirbtos ir rasos ar lietaus lašais apšlakstytos dirvos simboliai. Dieninė Saulė glosto ją šiluma, naktinė palaisto rasa. Margučio dalijimą į dieną ir naktį patvirtina paprotys pirmąją Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją – bukąjį. Jeigu kiaušinis apvedamas juosta išilgai, lieka nemaža vietos jo šonuose, kur gali tilpti didesnis ženklas. Seniausiuose margučiuose čia vėl rasime su žemdirbį globojančia Saule susijusių simbolių. Tai žaltys su Saulės karūna, Saulės vežimas, Pasaulio modelis (tai, kas yra “po Saule”), saulėgrįžų – vasaros ir žiemos – priešprieša.
Pakartoję vašku ar peiliuko rėžiu senoviškuosius ženklus, tarsi prisiliesime prie tolimo laiko, sustingusio ties tautos istorijos ištakomis, tarsi nutiesime tiltą per kartų kartas ir šimtmečius.
Parengta pagal L.Klimkos, M.Liugienės, J.Trinkūno, L.Petkevičiūtės, E.Ramono surinktą medžiagą.
