Velykos. Velykų simbolika ir reikšmė

Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės”, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Kiaušinio simbolika

Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.

Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus.

Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, numargintas dar III a. pr.K. Dažytų kiaušinių rasta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje – medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvę pagonių dievų šventyklos. Taigi jiems ir buvo paaukoti šie margučiai.

Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.

Velykė

Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius.

Velykų eglutė

Ko gero, mažai kas žino, kad per Velykas buvo puošiama Velykų eglutė. Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Paprastai buvo įstatomi 9 ar 12 kiaušinių, mat šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais laimę. Toks medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais žilvičio kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę. Primena Kalėdų eglutę? Pasirodo, kad persai kovo mėnesį švęsdavo Naujuosius metus, o dažyti kiaušiniai jiems reiškė Naujųjų metų gimimą.

Velykų apeigos

Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus.

Ridinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi.

Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį, pvz.: „aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis…” ir įsikišdavo pirštą į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. Buvo ir tokių, kurie įsikišdavo į burną ir daugiau pirštų, bet tuomet paprastai būdavo išvejami už gobšumą.

Vaikinai per Velykas eidavo dėdinėti. Jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti.

Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu” , „ei lalo” ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei. Vėliau į jį įtraukta netgi krikščioniškų elementų, pvz.:

„Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo
Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo
Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo
Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo
Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo
Šventa Ona pėdus rišo, ei lalo…”

Taigi prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu.