Vėlinės

Vėlinės ir mirusiųjų gerbimo papročiai

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas.

Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.

Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti i kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties, ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesaikus saugoti mirusiųjų atminimą.

Liaudies įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos kolektyvo nariai, per bendrą maistą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kita dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Todėl elgetas lietuviai gerbė, maitino, davė išmaldą. Išsilaikė paprotys per Vėlines elgetoms dalinti maistą, už kuriuos prašo melstis.

Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.

Vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasirengia, kad ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.

Artėjant šiai šventei, žmonės važiuoti ir pėsti skuba aplankyti artimųjų kapus. Kapų kauburėliai sumirga chrizantemų žiedais. O Vėlinių naktį visos kapinės skęsta žvakių šviesoje. Senovėje žemdirbiai tikėjo, kad ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžiną ryšį. Mirusiųjų pagerbimo šventėse deganti ugnis – mūsų siekis susitaikyti su tais, kurie išėjo iš šio pasaulio. Žvelgdami į liepsną, mes akimirksnį pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Mes pajuntame šio pasaulio trapumą, daromės geresni. Sušildyta mūsų dvasios ir širdies liepsnos, nurimsta ir vėlė, žinodama kad ji dar gyva mumyse.

Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Kaip žinoma , senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais būdavo laidojami ne tik brangesni jų papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokie daiktai.

Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje. Pagerbdami mirusius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo, ant kurio būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles.

Dabar dažniausiai matome numirusius karstan ir ant kapo dedant vainikus ir gėles. Tačiau neretai atsitinka, kad ir dabar ir ant kapo dedami ir kitokie daiktai.

Per Vėlines mirusiesiems taip pat dedami ant kapų ir valgiai. Dažnai tenka matyti kapų, apdėtų obuoliais, riešutais, saldainiais, pyragėliais ir kita. Kai kas valgių ant kapų deda, kad palestų atlėkę alkani paukšteliai ir už tai mirusiesiems pagiedotų, juos palinksmintų. Kiti deda tikėdamiesi , kad ateis koks alkanas, pasistiprins valgiu ir už mirusįjį.

Žagarės ir Joniškio apylinkėje pašarvotam numirėliui įdedamas į rankas kiaušinis. Lydint numirėlį į kapus, kryžiaus nešėjui užkabinama ant kryžiaus gražių pirštinių pora, kuri jam dovanojama už palydėjimą.

Iš vėlinių papročių

Vėlinių vakarą kurioje nors trobelėje susirenka daugiau žmonių, senesni žmonės mėgsta papasakoti šiurpių istorijų apie klajojančias šioje žemelėje vėles be vietos, neramius vaiduoklius, be laiko išėjusius iš šio margo pasaulio. Nors vaiduokliais retai kas tiki, bet Vėlių vakarą ne kiekvienas drąsuolis išdrįs eiti į savo lauko miškelį ar kokius senkapius, saugosis vaiduokliais apšauktos vietos.

Kartais atsitinka, kad Vėlinių vakarą į namus užeina nepažįstamas keleivis. Toks svečias labai nuoširdžiai priimamas ir geriausiai pavaišinamas. Tai vis dėl anksčiau vyravusio įsitikinimo, jog tokie keleiviai – vėlės arba vėlių pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ar paprašyti kokių nors malonumų, kad pagelbėtų vargstantiems mirusiems.

Geros šeimininkės Vėlinių dieną išsikepa ragaišio bandelių ir, nuvežusios miestelin, išdalija po vieną vargšams pavargėliams, kurie tą dieną visą laiką meldžiasi už mirusiuosius kapinėse ar prie bažnyčios durų. Mirusiems prisimindami, visi lanko kapines, papuošia gėlėmis ir užžiebia ant kapo savo artimųjų arba ir svetimųjų, kuriems jaučiasi esą skolingi, nors vieną žvakelę. Turtingesni pasamdo kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui.

Mirusiųjų gerbimo papročiai Aukštaitijoje

Kupiškėnai iš senovės laikų yra dideli mirusiųjų garbintojai. Šioje apylinkėje dar ir šiandien sutiksime žmonių, kurie yra matę ir girdėję, kaip tam tikros samdytos raudotojos raudodavo prie numirėlių, kaip ir pagonijos laikais. Yra dar ir tokių senelių, kurios moka raudoti tas senovės raudas.

Kaip seniau, taip ir šiandien dar daug kas tiki, jog Vėlinių ir Visų Šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina savo artimų ir genčių aplankyti. Sako, Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakarą, laukiant mirusiųjų vėlių, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti.

Kupiškėnai ir panevėžiečiai, Vėlinių išvakarėse laukdami apsilankančių savo namuose mirusių artimų vėlių, paklodavo baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo iš abiejų pagalvio šalių po vieną pašventintą grabnyčią ir klūpodavo prie lovos, laukdami ateinančios mirusiojo vėlės. Jei subraškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo, kad mirusieji atėjo.

Lietuviai, mylėdami savo mirusiuosius, per Visų Šventųjų ir Vėlinių šventę ruošdavo jiems, taip pat gyviems žmonėms vaišes. Į tas vaišes pakviečiami giminės ir kaimynai, kurie gieda gražias giesmes ir mini mirusiųjų visokius nuopelnus. Tikima, jog tose vaišėse apsilanko ir minimo mirusiojo vėlė. Seniau prie stalo ir mirusiojo vėlei būdavo paskiriama tam tikra vieta, kur padėdavo net valgių ir gėrimų. Vėlėms skirtų valgių niekas neliečia, jie lieka ant stalo per visą naktį. Jeigu stalas braška, manoma, jog susirinkusios vėlės vaišinasi. Jei rytmetį valgių ir gėrimų ant stalo nebėra, sakoma, jog mirusiojo vėlė maloniai priėmusi vaišes. Seniau Panevėžio apylinkėje Visų Šventųjų vakarą žmonės eidami į kapines, nešdavo vėlėms valgių – varškės dubenį ir virtinių bei baltą rankšluostį ir vandens galbūt vėlėms nusimazgoti. Tikima, jos tą vakarą vėlės ateina prie kapo pavalgyti.

Jei pučiant šiurpiam vėjui, girdisi palangėse ir patvoriuose, švilpimas ir kaukimas, sakoma, kad rauda vėlės, kurios be-laiko išėjo iš šio pasaulio. Taip pat sakoma, jei, ugnelę kūrenant, krosnyje malkos cypia ar vėjas kamine švilpia.

Anot kupiškėnų, ant slenksčio negalima pagalio kirsti – vėlę perkirsi.

Surištos šluotos negalima deginti – vėlę sudeginsi.

Dabar gal ir aprimo vėlės ir kitos šmėklos mūsų šventojoj žemelėj, bet seniau, matyt, jų būta visur, o jau Vėlinių vakarą ir didžiausi drąsuoliai ne tik niekur nėjo iš gryčios, bet ir gryčioj neapsiėjo be šventenybių.

Kupiškėnai sako, kad tam, kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapo šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.