Vasario 16-toji: Nepriklausomybės paskelbimas
Nepriklausomybės paskelbimas. Tos sunkios derybos sukėlė nesantaiką ir pačioj Taryboj. Kairioji dalis atsisakė dėtis prie kompromiso ir išstojo iš Tarybos. Bet ir likusioji Tarybos dalis greit įsitikino, kad vokiečiams terūpėjo gauti iš Tarybos sau argumentų prieš Rusijos delegaciją; o kai derybos su rusais nutrūko, Berlyno akcionistai visai pamiršo Lietuvos nepriklausomybę. Taryba ryžosi atgaivinti savo vienybę nauju, visai savarankišku pareiškimu, kurs tapo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu (1918 m. vasario 16 dieną).
Šito paskelbimo okupacinė valdžia neleido iškelti į viešumą. Berlyno vyriausybė atsisakė pripažinti pagal tą paskelbimą Lietuvos valstybę ir reikalavo grįžti prie gruodžio 11 dienos formulės, kuri numatė artimus santykius su Vokietija. Kovo mėn. 23 dieną Tarybos delegacija pranešė Vokietijos kancleriui Hertlingui nepriklausomybės paskelbimą tokį, koks jis buvo padarytas vasario 16 dieną, tačiau pažymėjo, kad būsimieji santykiai su Vokietija bus svarstomi gruodžio 11 d. Pagrindais. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II tą pačią dieną pasirašė pripažinimo aktą, surišdamas tą pripažinimą su artimų santykių užmezgimu su Vokietija.
Tarybos paskelbtas 1918 m. vasario 16 d. Aktas.Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario mėn. 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Vilnius, vasario 16 d. 1918 m.
Lietuvos Tarybos nariai:
Dr.J. Basanavičius, K. Bizauskas, M. Biržiška,S. Banaitis , P. Dovydaitis, St. Kairys, P. Klimas,D. Malinauskas, V. Mironas, St. Narutavičius, A.Petrulis, dr. J. Šaulys,K.Šaulys, J. Šernas, A. Stulginskis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, J. Vailokaitis, J. Vileišis.
Aktą pasirašius, Tarybos pirmininku vėl išrenkamas Antanas Smetona. Tarybos dauguma aiškiai neturėjo geresnio kandidato. Prieš Smetoną balsavo liberalai ir A. Stulginskis. Iš 20 Tarybos narių už A. Smetonos kandidatūrą balsavo 13.
Vasario 16 d. Aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. Jo tekstas buvo išspausdintas vokiečių laikraščiuose “Das Neue Litauen”,”Vosische Zeitung” ir “Tagliche Rundschau”. Tačiau Lietuvoje jis nepasirodė, nes vasario 19 d. “Lietuvos aido” 22-asis numeris su jo tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas.
Žinoma , vasario 16 d. Aktas Lietuvos valstybės nesukūrė. Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto įgyvendinimo, t. y/ deklaruotos Lietuvos valstybės sukūrimo. Net ir tuo atveju, jei šis aktas būtų likęs tik popieriuje, jis būtų svarbus ano meto lietuvių visuomenės politinės orientacijos dokumentas.
Akto gimimo data išskiria dvi Lietuvas: iki jo – Lietuvos valstybė egzistavo tik idėjų pasaulyje, po jo pasirašymo – ji pradeda materializuotis, tampa jau ne vien geografine sąvoka. Tiesa, Vokietija Lietuvą pripažino tik 1918 m. kovo 23 d. Ir tik gruodžio 11 d. Dokumento pagrindu. Lietuvos vyriausybė sudaroma po ilgos kovos 1918 m. lapkrityje. Tada ir pradėjo formuotis valstybinės valdžios organai. Tačiau Tarybos subrandintas Vasario 16 d. Aktas buvo savarankiškas dokumentas, išreiškęs lietuvių tautos lūkesčius ir pagrindinius politinius siekius. Kaip tik dėl to jis dėsningai tapo tautos laisvės ir suverenumo simboliu.
