Vasario 16-oji – modernios Lietuvos valstybės atkūrimo simbolis ir pamatas

Lietuva ėjo į savo valstybingumo atkūrimą po Pirmojo pasaulinio karo, remdamasi naujai nušvitusia teise – būti savimi ir pasiskelbti pagal “pripažintąją tautų apsisprendimo teisę”. Štai apie ką kalbama 1918 m. Vasario 16-tosios akte, – ne apie kokį nors XIX šimtmečio sukilimą prieš aneksavusią imperiją. Atsirado stipresnių ginklų. Pripažintoji teisė – išties, tokia teisė jau buvo pripažinta ir Vakaruose, ir Rytuose, ir Lietuvos Taryba naudojosi tuo, paskelbdama sykiu ir teisę, ir politinę valią – Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Realiai ji buvo Vokietijos okupuota. Vilniaus karo komendantas už tokį veiksmą galėjo kitą dieną sušaudyti visą Lietuvos Tarybą; nebuvo paprasta Vasario 16-tosios aktą net paskelbti. Tačiau pavyko jį išgabenti į užsienį, į tą pačią Vokietiją, o vasario 19-tą Vilniuje “Lietuvos aidas” paskelbė aktą ir Lietuvos visuomenei.

Vasario 16-tosios pareiškimas, kaip kukliai pavadino savo dokumentą Lietuvos Taryba, deklaravo ir kitą teiginį, ne mažiau svarbų už apsisprendimo teises. Itin paprastai Lietuvos Taryba pareiškė pasauliui, konkrečiai vyriausybėms, iš kurių išvardino svarbiausias “Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes”: atstatoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Dokumentas trumpas, labai glaustas, labai koncentruotas. Viskas jame optimalu, tai yra – būtina, glausta, ir nieko nėra dviprasmiško arba klaidingo.

Antai Vasario 16-osios aktas kalba apie atstatomą Lietuvos valstybę “su sostine Vilniuje”. Tai nėra nauja valstybė, bet istorinė valstybė su istorine sostine. Šią suvereniteto ir tęstinumo grandinę Lietuvos Taryba norėjo pažymėti ir išlaikyti – principinį teisėtą valstybės buvimą Europos žemėlapyje net nuo XIII a. karaliaus Mindaugo laikų. Aišku, naujaisiais laikais buvo orientuojamasi į valstybę etninėse ribose. Apie tai pasakyta jau 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Lietuvių Vilniaus konferencijoje.

Oponentai anuomet (kaip kai kurie ir dabar) teigdavo, kad Lietuva yra “nauja valstybė”, neturinti istorinio tęstinumo, tiesiog atsiradusi iš Rusijos (o dabar – iš Sovietų Sąjungos) griuvėsių. Taip koncepcijų kova lydėjo visą Lietuvos XX a. istoriją, ir ši kova atsispindi jau Vasario 16-osios dokumente. Sostinė Vilnius reiškė neišmatuojamai daugiau, negu tik miestą ir dalį valstybės teritorijos.

Tame pačiame akte dar pasakyta, kad galutinius Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis nustatys “Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas”. Vadinasi, jeigu kas nors kaltintų, kad Lietuvos Taryba, prieš tai manevravusi dėl būsimų santykių su Vokietija, pakeitė savo ankstesnę poziciją arba viršijo įgaliojimus, tai ji tuo pačiu ir sako: nesikarščiuokim, bus išrinktas Seimas, ir jis galutinai spręs. Matoma diplomatiškai protinga formuluotė ir galimo manevro pozicija. Panašią pastabą juolab dera pasakyti apie būsimą Steigiamąjį Seimą, “demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktą”. Išties niekas negalėjo primesti Lietuvos Tarybai jokio priekaišto, kad lietuviai ką nors diskriminuos ar kad iš šio akto atsiras kokia nors valdžia, kuri tvarkys kraštą nedemokratiniu būdu. Tokia valdžia, beje, mėgino atsirasti iš bolševikų revoliucijos Rusijoje, tačiau Lietuva apsigynė – apgynė ir laisvę, ir demokratiją.

Vasario 16-tosios aktas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Vadinasi, ar kas prisimintų unijos su Lenkija laikus, ar kokia nors Rusijos valdžia pretenduotų į Lietuvą kaip į Rusijos dalį, ar Vokietija pretenduotų pagal kokią Bresto sutartį, kad Lietuva lieka jos pusėje, yra štai pačios Lietuvos, jos tautos valia, kurią reiškia vienintelė atstovybė – Lietuvos Taryba. Ji ir tą labai aiškiai pasako. Vienintelė atstovybė, nes nėra kitų atstovų, kurie galėtų kalbėti tautos vardu, ir ji nūnai atskiria šalį nuo visų buvusių ryšių. Aišku, tą dar reikėjo įrodyti, apginti diplomatiškai ir Nepriklausomybės karuose. Labai gali būti, kad čia buvo numatyta ir perspektyva, “atskiriant nuo ryšių” su Vokietija taip pat Vakarų Lietuvos žemes, kur irgi gyveno lietuvių tauta. Tai pradėjo aiškėti šiek tiek vėliau, paskelbus Mažosios Lietuvos atstovų 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės deklaraciją, reikalaujančią jų krašto “priglaudimo” prie Didžiosios Lietuvos. Dalis to krašto dešiniojoje Nemuno pusėje buvo atgauta 1923 m.

Tačiau kol kas turėjo būti galvojama apie žemes, kurias ligi 1914-1915 m. valdė Rusija. Vokiečių kariuomenė labai norėjo jose pasilikti arba, – kaip vėliau sovietai formulavo, – “išeinant pasilikti”. Situacija abiem atvejais buvo visai panaši. Net pralaimėjusi karą Vokietija norėjo pasilikti, pririšdama Lietuvą kokiais konvenciniais ar kitais satelitiniais ryšiais prie savęs, gal ir per siūlomą Lietuvai karalių Mindaugą II-jį iš vokiečių dinastijos. Čia dar svarbiau prisiminti bermontininkų avantiūrą. Tariamu Rusijos armijos pavadinimu, iš tikrųjų tai vokiečių kariuomenė norėjo pasilikti Baltijos kraštuose. Prancūzų generolas H. A. Niessel’is vadovavo Antantės komisijai, reguliuojančiai šios kariuomenės išvedimą, – po to, kai bermontininkai gavo mušti ir Latvijoje (Cesis, Ryga), ir Lietuvoje prie Radviliškio. Jis savo knygą pavadino labai aiškiai: “Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų”. Vokiečiai norėjo pasilikti iš pradžių su carinės Rusijos vėliava, tapti karine, po to gal ir politine valdžia. Tą patį matėme 1990-1991 metais, kai buvo skelbiama, kad Pabaltijo karinė apygarda yra visuomeninė politinė jėga, kuri spręs apie šito krašto likimą. Ji nenorėjo sutikti, kad yra užsienio kariuomenė, kuri turės išeiti, ji brutaliai grąsė, kad tars “savo” žodį.

Abu istorijos puslapiai – po Pirmo pasaulinio karo ir 1990-1991 m., kai mums iš esmės baigėsi Antrasis pasaulinis karas, – turi daug analogijų. Bet Vasario 16-osios aktas Lietuvai vis iškyla kaip nuolatinės svarbos dokumentas. Jį pripažino Rusija, pasirašydama su atkurta Lietuva 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį. Juo remiamasi ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akte.

Kai Rusija, oficialiai pasmerkdama SSRS 1940 m. aneksiją, pasirašė su Lietuva 1991 m. liepos 29 d. Sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, ji dar sykį pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę pagal 1990 m. kovo 11 d. aktus, taigi ir pagal juose reikšmingai įrašytą Vasario 16-osios aktą. Tą patį dar paprasčiau padarė Vakarų demokratijos, diplomatinių santykių atnaujinimu pripažindamos Lietuvos valstybės tęstinumą.

Ir vis dėlto, net po 80 metų, šiuolaikinė suvereni Lietuvos valstybė, kuri netrukus švęs savo 1000-metį Europoje, vėl susiduria su pastangomis apriboti jos apsisprendimo teisę – aljansų pasirinkimo laisvę.

Kaip ir prieš 80 metų, Lietuva vėl turi tvirtai reikšti politinę valią – šiuosyk dėl Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto aljanso, – o paskui dar sykį ją įgyvendinti.