Trys karaliai
Trijų karalių dovanos
Kai šaltą sniego blizgesį pradeda šildyti mažytės elektros lemputės, kai vis daugiau langų užsidengia žaliomis eglių šakomis, mintys vis dažniau ima suktis apie vieną magišką žodį – Kalėdos. Ir ne tik vaikai užmiega svajodami apie Kalėdų senį su maišu dovanų. Malonus rūpestis kiekvieną užveja į parduotuvę, nes norime savo artimuosius pradžiuginti išskirtine dovanėle. Ką gi išrinkti mylimajam, bičiuliui, kaimynui?.. Gal jus įkvėps ir idėjų padės pasisemti Trijų Karalių dovanos, atneštos vos gimusiam Betliejaus Kūdikėliui? Beje, jie nebuvo karaliai, gal tik šiaip nuo viduramžių jie buvo taip vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę.
Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.
Ypač kvapų magiją išmanė egiptiečiai. Senovės Rytuose būtent jie buvo laikomi kvepalų ir kosmetikos kūrimo meistrais. Būtent jie sužinojo, kad sakai arba guma sulaiko kvapus ir sugeria riebalus. Sakai buvo naudojami kaip žaliava arba kaip sudėtinė mišinio, kurį egiptiečiai degindavo šventyklose, dalis. Laikui bėgant jais buvo kvepinami ir paprastųjų mirtingųjų namai. Smilkalus, beje, naudojo ir pirmieji krikščionys. Jais atgaivindavo sunkų katakombų orą, kuriose slėpdavosi nuo Romos imperijos persekiotojų. Taigi istorija patvirtina, kad smilkalai, sumaišyti su įvairiomis žolėmis, buvo naudojami ne tik neutralizuoti nemalonius kvapus, bet ir apeigose, ir kvepalų gamyboje.
Smilkalai ir šiandien yra pats svarbiausiais kvepalų komponentas. Sakoma, kad smilkalai suteikia kiekvienam pagrindiniam (sunkiam) kvapui lengvumo.
Baltazaro dovana – mira
Kvapūs smilkalai graikų mitologijoje vadinami Smirnos ašaromis. Smirna – Adonio motina, savo grožiu nustelbusi netgi Afroditę. Ši iš pavydo uždegusi Smirnos širdyje meilę jos pačios tėvui Fojniksui, Bybloso karaliui. Smirna nugirdydavo tėvą, kad galėtų naktį ateiti neatpažinta į jo miegamąjį ir patenkinti savo aistrą. Tačiau vieną naktį Fojniksas sugalvojo uždegti žiburį… Išvydęs dukterį čiupo kardą, ir nors mergina sugebėjo išbėgti iš rūmų, pasivijo ją ant netolimų kalvų. Afroditė paskutinę akimirką pagailėjo merginos ir pavertė ją medžiu. Tėvo kardas perskrodė medžio kamieną ir iš jo iškrito Adonis – kraujomaišos vaisius, o medis paplūdo ašaromis. Graikai tikėjo, kad visa tai įvyko Rytuose, nes būtent iš ten veždavosi kvepiančius sakus.
Mira – tai gyvasakių guma, kuri surenkama aitraus pienelio pavidalu. Senovėje ir ją, kaip smilkalus, degindavo šventyklose dievų garbei. Ji buvo naudojama gaminti aliejui, kuriuo balzamuodavo mirusiuosius. Nuteistiesiems mirti duodavo atigerti vyno, sumaišyto su mira – toks gėrimas veikdavo kaip nuskausminamieji vaistai.
Šiuolaikiniai kvepalų gamintojai žino, kad mira – nepakeičiamas kvepalų komponentas. Rožės, jazmino, mimozos kvapai sustiprinami būtent smilkalais ir mira. Rožė ir jazminas suteikia kvapui jausmingumo, apelsino žiedas – gaivumo, kiparisas ir sandalmedis – geidulingumo, mira ir smilkalai – truputį dieviškumo. Naudoti mirą kvepalų gamybai išdrįsta patys geriausi specialistai, nes jeigu jos įdedama per daug – efektas gaunamas priešingas.
Melchioro dovana – auksas
Auksas, nors ir bekvapis, yra neatsiejama prabangaus kvepalų pasaulio dalis. Kaip ir kvepalai – tai dalykas, kurio žmonės itin geidžia. Kvepalų „gurmanams“ gaminamos specialios auksinės pakuotės, kuriose galima laikyti vis kitą kvepalų buteliuką.
Kas gi nutiko trims išminčiams, kai jie įteikė dovanas Dievo sūnui? Šventasis raštas teigia, kad jie sugrįžo į savo šalį. Sugrįžo nė kiek nenumanydami, kaip jų kelionė paveiks būsimųjų kartų gyvenimą ir papročius. Gal jų dovanos padės ir jūsų fantazijai?
Kasparo dovana – smilkalai
Viena iš didžiausių žmogaus silpnybių – kvapų dievinimas. Ne tik filmo „Moters kvapas“ aklasis herojus tarsi užkerėtas seka ir svaigsta nuo kvepalų, kuriais dvelkia jo sutiktos moterys. Mes taip pat kasdien gatvėje, biure, parduotuvėje „užkliūname“ už malonių ir ne itin kvapų, kažką mums primenančių ar simbolizuojančių.
Pasitik 3 karalius
Sausio mėnuo nuo seno Lietuvoje buvo pats sausiausias ir šalčiausias žiemos mėnuo, nors pusiaužiemiui persiritus į antrąją pusę, jaustas silpnas pavasario dvelksmas. Šįmet prasidėjęs sausis stebina be perstojo krintančiu sniegu, o sinoptikai gąsdina kasdien vis didesniais šalčiais.
XVII-XIX a. raštuose sausio pavadinimai įvairuoja: sausinis, pusčius, ragas, didysis ragutis, vilkų mėnuo.
Tai atokvėpio, darbų troboje ir miške, kartu ir rengimosi būsimiems laukų darbams metas. Tuo laiku dažniausiai būdavo geras rogių kelias, patogu susivežti miške nusikirstus sienojus statyboms, malkas kurui. Sausis buvo ir kiaulių skerdimo metas. Jei savų vyrų šeimoje maža, talkon kviesdavosi kaimyną. Pirmojo žiemos mėnesio dieną, kuri, beje, tokia trumpa, visiems užtekdavo darbo namuose: vyrai taisydavo senus pakinktus, darbo įrankius, šerdavo gyvulius; moterys verpdavo ir ausdavo. Vakarais vyrai vydavo pančius, virves, droždavo; moterys verpdavo linus, vilnas, pakulas. Vaikai ir paaugliai plėšydavo vištų ar rudenį nupeštų žąsų plunksnas. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo įprastos vakaronės – vakarojimai – su savo darbo įrankiais kaimynės rinkdavosi vienoje troboje. Kiek darbo, o dar daugiau bendravimo džiaugsmo: dainos, žaidimai, mįslių minimas. Kokie mieli būdavo tie ilgi žiemos vakarai. Todėl ir sakyta: „Ilgos dienos – darbininkės, trumpos – pletkininkės“, „Vasaros diena – žingsnis, žiemos – sprindžiukas“.
Katalikų Bažnyčios liturgijoje sausio 6-oji skirta prisiminti Naujajame Testamente aprašytam įvykiui – iš Rytų į Jeruzalę, stebuklingai žvaigždei nušvietus kelią, atkeliavo trys išminčiai aplankyti gimusio Kūdikio – žydų karaliaus. Radę jį su motina Marija, pagarbino ir atidavė atneštas dovanas – aukso, smilkalų ir miros.
Žmonių sąmonėje Evangelijos išminčiai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras virto karaliais. Tiek bažnytinėje, tiek liaudies ikonografijoje jie vaizduojami su karalių karūnomis ir Kūdikiui skirtomis dovanomis rankose. Štai iš čia ir išlikusi tradicija sausio 6-ąją bažnyčioje pašventinta kreida ant namų durų užrašyti pirmąsias jų vardų raides – K+M+B. Senovės lietuviai tikėdavo, kad šis užrašas apsaugos jų namus nuo velnio ir perkūno. XIX a. pr. Žemaitijoje mokantieji rašyti ant visų durų rašė išminčių inicialus, o beraščiai – tik tris kryžiukus. Bitininkai tądien pašventinta kreida apibrėždavo ratą aplink kiekvieną avilį, kad vasarą bitės nepastebėto spiečiaus neišleistų.
Vienas įdomiausių šios dienos papročių – „trijų karalių“ su „žvaigžde“ vaikščiojimas pakiemiais, visus giesmėmis sveikinant ir renkant dovanas. Dar šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais persirengėlių „karalių“ vaikštynės ne tik Lietuvos kaimuose, bet ir miestuose buvo savita senovinio kaimynų lankymo su Naujųjų metų sveikinimais ir geros kloties linkėjimais tradicija. Kartais iš tolimesnių kaimų „karaliai“ net raiti atjodavę. „Karaliai“ būdavo pasipuošę aukštomis blizgančiomis popierinėmis karūnomis, apsisiautę baltomis skraistėmis. Palikę arklius savo „tarnams“, „karaliai“, paprastai du baltieji, trečiasis – „negras“, eidavę į trobą, lietuviškai ar lotyniškai pagiedodavę giesmę, užrašydavę kreida raides, visą šeimą pasveikindavę : „Tegu bus pagarbintas Jėzus Kristus! Atėjo trys karaliai, atnešė Viešpačiui dovanų. Gal ir mums ką padovanosite?“
Prie stalo visuomet jie būdavo pavaišinami, jaunos merginos padovanodavo rankšluostį, vilnones pirštines, retsykiais pinigų, namų šeimininkė atnešdavo dešrą.
Kartu „karaliai“ ir į patinkančias merginas pasižvalgydavo, kurią nusižiūrėdavo.
Reikia paminėti, kad kartais su „karaliais“ vaikščiodavo „giltinė“ su dalgiu ir svarstyklėmis žmonių geriems ir blogiems darbams sverti, „velnias“ su pagaikščiu. Persirengėlių svitą lydėdavo porą vyrų. Vienas jų nešdavo ant karties iškeltą „žvaigždę“ – išskobtame buroke uždegtą žvakę. Antrasis būdavo atsakingas už dovanų rinkliavą, taigi turėdavo pintinę gautoms iš kaimynų dovanoms sudėti. Pažymima, kad kai kur karaliai užsidėdavo blizgančius antpečius, apsijuosdavo diržus, prisisegdavo kardus. Palyda nešdavo dubenėlį su smilkstančiomis žolelėmis. Apie dovanas, kurių tikisi, šventės persirengėliai primindavo Kalėdų giesmėmis ar humoristiniais šmaikščiais kupletais. Įvairiose Lietuvos vietose būdavo įvairios tradicijos: vienur vaikštinėdavo tik „trys karaliai“ su „tarnais“, o kitur juos lydėdavo gausi spalvinga palyda. Verta dėmesio XIX a. vid. Tilžės ir Ragainės apylinkių persirengėlių svita. Ten persirengdavo lokiu, arkliu, gerve, žydu ir kt. Eitynės būdavo rengiamos su vaidybos elementais, išmoningai.
XX a. „karaliai“ dažniausiai turėdavo vietos parapijos klebono, kai kur ir savivaldybės išduotus pažymėjimus, liudijančius, kad jie nėra apgavikai. 1934 m. Vilniaus magistratas buvo išdavęs tokius leidimus net 63 „karalių“ grupėms.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu šis paprotys išnyko. Tai lėmė žmonių nepasitikėjimas vienas kitu, įskundinėjimai, trėmimai, pakirtę senąjį Lietuvos kaimo gyvenimo būdą ir bičiuliškus kaimynų tarpusavio santykius.
