Šventieji Kūčių valgiai

Kūčios – išskirtinai šeimos santarvės šventė. Be to, tai Kalėdų išvakarės – Krikščioniškojo ganytojo, kūdikėlio Jėzaus, užgimimo metas. Kalėdos sutampa su šviesos pergale, žiemos saulėgrįža. Dienos pradeda ilgėti. Veriasi naujų metų perspektyva. Lyg iš naujo įsibėgėja gyvenimo ratas.

Kūčioms iš anksto ruošiamasi. Iš pagrindų sutvarkomi namai. Apgalvojama, kokius patiekalus reikėtų pateikti ant šios ilgai lauktos šventės stalo. O jų, remiantis tradicija, turėtų būti, jei ne 9 (analogija su Mėnulio kalendoriaus devynių dienų savaite), tai 12 (analogija su Saulės kalendoriaus 12 mėnesių arba 12 Kristaus apaštalų). Tikėta, tokia patiekalų gausa ant stalo pamalonina dievus, kurie prisidėjo prie gamtos gėrybių užsiauginimo ir surinkimo. Be to,  manyta, tiek patiekalų skaičius yra  ateinančių metų gero derliaus ir visokeriopos sėkmės garantas. Kūčių stalui patiekalai buvo ruošiami išskirtinai iš gamtos gėrybių. Jau pats Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčia. Šiam svarbiausiam Kūčių patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės. Juos užpila medumi pasaldintu vandeniu, tai vadinta miešimu (aguonų pienas). Tik vėliau tarp Kūčių vegetariškų patiekalų atsirado žuvis. Jos atsiradimas siejasi su krikščioniškosios pasaulėžiūros įsigalėjimu. Žuvis lyg ir nelaikoma mėsa. Ją galima valgyti Katalikų bažnyčios įtvirtintų pasninkų metu. Vėliau Kūčių vakarienė tapo padėkos vienatiniam Dievui švente. Katalikiškojo tikėjimo šeimose prie Kūčių stalo neapsieinama be kalėdaičio – Bažnyčioje pašventinto krikščionio santarvės su Dievu paplotėlio. Garsiai sukalbėję „Tėve mūsų“ kalėdaitį prie Kūčių stalo laužia ir juo dalinasi šeimos nariai. Kalėdaitis kartu yra santarvės su artimaisiais simbolis. Tačiau greta krikščioniškojo Kūčių simbolio – kalėdaičio –  nemažiau svarbesnis ir šios šventės atributas – kūčiukai. Tai prėskūs nedideli miltiniai kepinėliai (kurie, pasitaiko, ir dabar vadinami prėskučiais, šližikais, bandukėmis, bambolikais, galkutėmis, kleckučiais, parpaliukais). Jie bei saldus aguonų pienas visais laikais – šventas Kūčių vakarienės atributas. XVI amžiaus J. Lasickio veikale „Apie žiemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ minimi šustiniai, tik iš kvietinių miltų tešlos pagaminti paprotėliai – Kūčių stalo valgis, taip pat per Vėlines elgetoms dalinamos bandelės, Jurginių bandelės. Tai pirmųjų krikščionių vakarienių duonos (agapės) analogas. Todėl hipotezė, kad kūčiukai gali būti kažkas labai panašaus į kalėdaitį, pamatuota.

Etnografas J. Kudirka pastebi: „Lietuviai ryškiau iš kitų kraštų išsiskiria keptų mažų kūčiukų, medaus, aguonų patiekalų valgymu“. Beje, yra skirtumų įvairiose mūsų krašto vietose šios šventės valgių tradicijoje. Suvalkiečiams būdingi Kūčių vakarienės patiekalai – obuoliai, žirniai, pupos, jie nežino kanapių, reta kurioje šeimoje valgo kviečius. Ant dzūkų stalo tiekiamos sriubos, įvairūs grybų ir grikių patiekalai. Aukštaičiams būdingi virti kviečiai, grūdų mišinys, „saldė“, šustinis; čia ant valgių užtrupinama kalėdaičių. Vilniaus ir Švenčionių apskrityje lygiagrečiai su kūčiukais valgyti riestainėliai, būdingas patiekalas – virtinukai su aguonų įdaru. Žemaičiai neapsieidavo be kanapių ir ant žarijų keptų silkių. Dauguma Kūčių vakarienę užbaigdavo saldžiais patiekalais, ypač aguonų pienu (būdavo saldžiais ir pradedančių). Kai kur kūčiukus valgė ne tik su aguonų ar kanapių pienu, bet naudojo ir kanapių aliejų. Manoma, kad grūdai, valgomi per Kūčias tikintis gero derliaus, o saldūs patiekalai – laukiant saldesnio gyvenimo. Būdavo šeimų, kurios ir Kūčių vakarienėje atsigerdavo silpno miežių alaus. Vidurio Lietuvoje alų srėbdavo su šaukštais vietoj sriubos. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kai kuriose šeimose, suvalgius kalėdaičių, buvo geriama po truputį natūralaus, silpno ar atskiesto vyno“.

Kūčios ragavimas buvo privalomas visiems šeimos nariams, susirinkusiems prie šventinio stalo. Tikėta, kad Kūčių vakarą prie stalo susėda ir į anapilį išėjusių ir sugrįžusių artimųjų vėlės, kurios irgi skanauja kūčią. Vaišės prie bendro stalo – tai sakralus vienminčių apsijungimo ritualas. O anais laikais šeima ir buvo tokiu dvasiniu ir socialiniu vienetu. Kai kurios šeimos per Kūčias ir dabar artimųjų vėlėms, jei nepadeda tuščių lėkštelių su eglių šakelėmis, gabalėliu kalėdaičio ir kūčiukų, nepastato stiklinės su kisieliumi, labai svarbaus šios šventės gėrimo, tai iki ryto nenukrausto stalo arba daro ir viena, ir kita. Etnografė  P. Dundulienė mini, kad per Kūčias, pagal archainę tradiciją, virš stalo kabindavo nuo vieno iki keleto paukščių, padirbtų iš medžio, šiaudų, kiaušinio lukšto, arba iš šiaudų suvarstytą saulutę, apkabinėtą paukščiais. Manoma, kad šis paprotys susijęs su vėlės inkarnacijos į paukščius vaizdiniais. Paukščius kabindavo, tikėdami, kad per šventes į namus sugrįžtančios mirusiųjų vėlės įsikuria tuose paukščiuose. Šiais laikais netoli šventinio stalo, o kartais ir ant jo, statoma eglė, ar kitoks amžinai žaliuojantis medis ar krūmas, iš dalies yra šeimos gyvųjų ir mirusių amžinųjų ryšių simbolis. Kam nežinoma pasaka apie Eglę-žalčių karalienę ir jos medžiais virtusius tris sūnus ir jauniausiąją dukrelę? Medis eglė lietuvio supratime – amžinosios gyvasties simbolis. Mūsų laikus pasiekė žinios, kad senovėje, prieš sėdant prie šventinio Kūčių stalo, pirmasis paragauti ir palaiminti patiekalų buvo paleidžiamas žaltys, kuris buvo laikomas namuose, kertėje po girnomis ir girdomas pienu.

Senovės žmogus, gyvendamas Motulės gamtos prieglobstyje, neblogai ją pažinęs, jautėsi esantis neatsiejama jos dalimi. Tokio bendrumo pavyzdys – lietuvių elgesys Kūčių pavakaryje. Dar XX amžiaus pradžioje Dzūkijoje, jei ne pats šeimininkas, tai kitas vyriausias šeimos narys išeidavo į lauką kviesti savo giminės mirusiųjų vėlių, vėjo, šalčio ir bičių, sakydavo: „Ateikit kūčių“. Gamtos stichijos buvo suasmenintos ir sudievintos.

Sekant protėvių tradicijomis, šių dienų Kūčių stalas, jei ant jo nėra kūčiukų ir šiems apipilti pasaldyto aguonų pieno, tai ne Kūčių stalas. Pastaruoju metu kūčiukams ir aguonų pienui, jei aguonos neužsiauginamos, jos įsigyjamos parduotuvėse, turguje. Dabar nemaža gatavų kūčiukų pasiūla, todėl šeimininkėms ruošiant Kūčių stalą sumažėja rūpesčių. Tik aguonų pienas vis dar individualiai gaminamas. Jam malamos ar sutrinamos aguonos.

Taigi kūčios nepagaminsi be aguonų. Pastaruoju metu aguonos asocijuojasi su iš jų gaunamais narkotikais bei liūdnomis svaiginimosi jais pasekmėmis.

Tiems, kuriems aguona yra šventas ir neatskiriamas Kūčių stalo atributas, aguona reiškia daugiau negu priemonė svaigintis. Jie kūčią valgo kartą metuose vedini tradicijų. Kūčiukai su pasaldintu aguonų pienu – šventasis protėvių palikimas. Tačiau ką mes žinome apie aguoną? Pats metas pagilinti žinias apie šį augalą iš mūsų ir viso pasaulio žinių archyvo.

Aguonos yra laukinės ir sukultūrintos. Etnografės R. Merkienės pastebėjimu, kultūrinės aguonos nuo XVI amžiaus minimos Lietuvos dvarų inventoriuose. Jų patiekalai iš aguonų iki pat XX amžiaus antrojo ketvirčio daugelyje Lietuvos vietų keliskart per savaitę buvo valgomi per Adventą ir Gavėnią.

Aguonų sėklų užtinkama pirmykščio žmogaus būstuose. Viena iš legendų byloja šią aguonų atsiradimo istoriją. Tik Žemėje atsiradus pirmajai žmonių porai, Motinėlė gamta jais pasirūpino. Sudarė sąlygas net tik darbuotis, bet ir gerai išsimiegoti. Tam buvo sukurta Naktis. Pasidarė tamsu ir nieko nebesimatė. Tačiau tai žmonėms nieko nereiškė. Žmonės, kaip ir anksčiau, buvo budrūs. Naktis, regėdama savo bejėgiškumą, tyliai verkė. Motulei gamtai pagailo Nakties. Ji Nakčiai sukūrė vyrą Sapną. Gamta galvojo, kad dviese jiems pavyks lengviau nuraminti žmones ir priversti juos miegoti. Pasisekė. Dauguma žmonių, tačiau ne visi, užslinkus tamsai, eidavo miegoti. Tada Gamta sugalvojo užmigdyti ir likusius žmones. Ji sukūrė sapnus, kurie leido žmonėms atsipalaiduoti ir užsimiršti. Rezultatai buvo akivaizdūs. Tačiau buvo vienas žmogus, kuris niekaip negalėjo atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių. Kaip besistengė Naktis ir Sapnas, niekas neišėjo. Jis kaip buvo budrus, taip liko budrus. Netekęs kantrybės, niršdamas ant savęs dėl savo bejėgiškumo, Sapnas trenkė į žemę valdžios simbolį – lazdą –  ir pasišalino. Sapnai iš oro kūrė svajas, kurios vijosi aplink įbestą lazdą. Naktis jiems įkvėpė gyvastį. Tada lazda įsišaknijo, sužaliavo ir virto puikių žiedų augalu – aguona.

Su aguona siejamas ir graikų deivės Demetros, globojančios derlingumą ir žemdirbystę, kultas. Jos statulas puošė, jei ne javų varpų, tai žydinčių aguonų vainikai. Be to, ji vaizduota su aguonomis rankose.

Su šiuo augalu susijęs ir romėnų deivės Cereros, tapačios graikų Demetrai, kultas. Legenda byloja, kad Cerera, praradusi dukrą, kurią pagrobė požemių karalystės dievas Plutonas, nerasdama sau vietos leidosi kelionėn. Susijaudinę dievai ėmė auginti aguonas. Kartą jas berinkdama Cerera užsnūdo. Kai prabudo, ją apėmė begalinis džiaugsmas nuo aplink puikiai užderėjusio derliaus. Jį sugrįžo prie ankstesniųjų savo įsipareigojimų. Nuo to laiko gausus aguonų žydėjimas yra laikomas gero derliaus ženklu.

Senovės graikai šiame augale įžvelgė mieguistumą sukeliančių savybių. Jie aguoną priskyrė dievams: Hipnui, atsakingam už miegą, ir Morfėjui, valdančiam sapnus. Iš tiesų prie Kūčių stalo kiek padauginus aguonų pieno, apima mieguistumas, o miego metu lanko nekasdieniški sapnai. Neretai juose išvystami būsimų metų įvykiai. Pranašingi sapnai siejami, jei ne su dievais, kuriems priskiriamos šių augalų tokios galios, tai su laikinai sugrįžusių artimųjų vėlių įsikišimu. Tačiau padauginus aguonų pieno, gali sutrikti virškinimas, pradėti pykinti.

Aguona (Papaver) – aguoninių (Papaveraceae) augalų šeimos atstovė. Pasaulyje yra apie 200 rūšių, priklausančių 23 gentims. Lietuvoje auga Smiltyninė aguona (Papaver argemone), Dirvinė aguona (Papaver dubium), Rytinė aguona (Papaver orientale), Aguona birulė (Papaver rhoeas ), Daržinė aguona (Papaver somniferum). Pastaroji – vienmetis žolinis augalas, auginamas daržuose ir soduose, yra opiumo išgavimo šaltinis. Be to, ši aguonų rūšis naudojama konditerijoje, maistiniam aliejui  ir jo pagrindu tapybos dažams gaminti. Opijinių aguonų veislės turi daug pieną primenančių sulčių. Per aguonos galvutės įpjovą išsiskiria baltas skystis, kuris oro veikiamas greitai sukietėja ir vėliau virsta ruda mase. Taip susidaro opijus, kurio sudėtyje apie 24 rūšių alkaloidų. Iš daržinės aguonos susidaręs opiumas – yra pagrindas kvaišalams ir daugeliui vaistų gaminti. Beje, svaiginimuisi naudojamas ne tik opiumas, bet ir visas augalas, kuris yra susmulkinamas. Gaunami kvaišalai besisvaiginančiųjų žargonu vadinami „chanka“, „černuška“, „širka“. Iš opiumo pagaminti vaistai nuskausmina, mažina baimės jausmą, slopina sausą ir dažną kosulį, gydo kraujotakos nepakankamumą, atpalaiduoja bronchų bei virškinamojo trakto lygiuosius raumenis.

XIX amžiaus pradžioje iš aguonų buvo išgautas morfinas, stipriai veikianti narkotinė medžiaga. Morfinas grynuoju pavidalu buvo išskirtas vokiečių vaistininko Fridricho Sertiurnerio (1806 metai) ir beveik tuo pačiu metu prancūzų chemiko Armano Segeno (1804 metai). 1898 metais iš morfino buvo pagamintas kelis kartus stipresnis, nei jis pats, narkotikas heroinas, kuris pradžioje buvo skiriamas kaip vaistas kosulio ir skausmo malšinimui,  o taip pat bandytas taikyti morfinizmo gydymui.

Piktnaudžiaujant iš daržinės aguonos gaunamais narkotiniais junginiais bei vaistais, neigiamų efektų neišvengiama. Tai nemiga, haliucinacijos, košmarai, organizmo išsekimas. Greitu laiku išsivysto psichologinė ir fiziologinė priklausomybė. Tą liudija kai kurie liūdni priklausomybės nuo opiumo pavyzdžiai. Garsusis gydytojas, filosofas, matematikas, enciklopedistas tadžikas Avicena ir nepamirštamas šveicarų gydytojas Paracelsas tapo priklausomi nuo opiumo. Opiumas palaužė jų abiejų, labai stiprių asmenybių, valią. Tai rodo, kad šis narkotikas ir jo alkaloidai iš tiesų labai stiprūs.

Be savo vaistinių savybių aguonos yra dar ir gamtos puošmena. Jų yra įvairiausių spalvų. Himalajų kalnuose apie tris savaites žydi žydrų žiedų aguonos. Rusijos šiaurėje sutinkamos geltonai žydinčios poliarinės aguonos, kurį laiką išgyvenančios ir po ledu. Seniau džiovinti aguonos žiedlapiai buvo vartojami ir kaip vaistinė žaliava. Iš jų gaminti natūralūs dažai arbatai ir vynui.

Augalų vietos lietuvių pasaulėjautoje ir gyvenime tyrinėjimai parodė, kad jiems priskirtos aukos, gydytojų, pranašų, apsisaugojimo nuo piktų dvasių, maisto, pašaro funkcijos. Pasaulyje augalams priskiriamos analogiškos funkcijos. Augalai buvo naudojami ir buitinės magijos dalykuose: norint įtakoti priteklių, sužinoti atsakymus į svarbius kasdieninio gyvenimo klausimus: vedybų, mirties, santykių su artimaisiais ir pan. Per lietuvių kalendorines šventes, tame tarpe ir Kūčias, neapsieita ir neapsieinama be psichiką veikiančių augalų: aguonų ir kanapių sėklų. Jeigu pasiremsime lietuviška tautosaka, Kūčių vakarą buvo galima išgirsti, ką kalba gyvuliai (naudojant narkotines medžiagas balsų girdėjimas neretas reiškinys). Pagal iškeltas hipotezes šie augalai, o prie jų alus, vynas bei pats medus, – atgarsiai senųjų ritualų, kurių metu gėrimai ir jų patiekalai galėjo atlikti tarpininko tarp profaniško ir sakralaus pasaulių vaidmenį. Kai augalai ir minėti gėrimai naudojami saikingai, jie per amžius lieka šventaisiais augalais ir gėrimais. Prie jų neprisirišama, išvengiama psichologinės ir fiziologinės priklausomybės, netraumuojamas nei asmeninis, nei artimųjų gyvenimas, nesukeliami rūpesčiai bendruomenei. Tokie augalai ir gėrimai tik retsykiais atsiranda ant mūsų švenčių stalo, tradicijos apibrėžtu laikotarpiu, bei reglamentuojamas jų saikingas vartojimas. Pastebėta, kad jų panaudojus, giliau panyrama į savęs ir pasaulio stebėjimą. Tikėta, kad visa tai įtakoja aukštesnės jėgos. Taigi, tradicija, ypatingų augalų ir gėrimų naudojime, labai reikšminga.

Reikėtų nepamiršti, kad tvarkai bendruomenėje palaikyti, kadangi jos nariai nevienodai sąmoningi, bei pačių narių labui, kuriami įstatymai. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse 265 straipsnyje „Neteisėtas aguonų ar kanapių auginimas“, 1 dalyje Lietuvos Respublikos 2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija numato: „Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką augino didelį kiekį aguonų, kanapių ar kitų į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą įtrauktų augalų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų“. Šio straipsnio 2 dalyje rašoma: „Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo“. Kiek galima auginti aguonų ar kanapių, įstatymu įgaliota rekomendacijas nustatyti Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija. Prie geriausių norų, sugaišus pusdienį, internete nepavyko jų aptikti. Taip pat išsiaiškinau, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 107 straipsnio 2 dalį: „Neteisėtas opijinių aguonų, kanapių ar kokamedžių auginimas – užtraukia įspėjimą arba baudą iki trijų šimtų litų“. 2005 metais aptikus policijos pareigūnams 2 kvadratinių metrų daržinių aguonų plotą, surašytas administracinės teisės pažeidimų protokolas. Neaišku, koks leistinas daržinių aguonų auginimo plotas?

Beje, tobulėja piktnaudžiavimo daržinės aguonos preparatais nustatymo metodai. Nors šios aguonos sėklose yra labai nedaug morfino, tame tarpe jo yra kūčiukuose ir aguonų piene, ir net dar mažesnis jo kiekis, patekęs į žmogaus organizmą valgant aguonomis apibarstytas bandeles, gali būti nustatytas firmos „Imunnalysis“ sukurtu imunofluorenscentiniu metodu.

Pabaigai norėtųsi tarti: kūčiukai ir aguonų pienas lydi lietuvių šeimynas metų metus, nesvarbu po kokio artimiausio kaimyno padu kentė priespaudos naštą. Belieka tikėti, kūčia nepradings nuo mūsų Kūčių stalo, kol Lietuvoje moterys (kalbama, jos mūsų krašte laiko tris namų kertes) prisimins, kaip šį patiekalą ruošė jų mama, jų mamos mama ir t.t., ir jos ruošimo receptas bus perduodamas, jei ne dukroms, tai marčioms.

„Žalioji Lietuva“