Šiaurės Lietuvos jaunimo gyvenimas. Žiemos pramogos
Žilvytis Šaknys
Jaunimo papročiai – menkai tyrinėtas tautos kultūros baras. Todėl šiame straipsnyje pabandysime atskleisti Lietuvos istorinės Žiemgalos kaimuose ir mažuose miesteliuose gyvenusios jaunuomenės žiemos papročius ir jų regioninius savitumus(1).
Pasak filosofo Antano Maceinos, tautinės tradicijos yra vidinis ryšys su seneliais, su tėviške, su šventenybėmis, kūrybiniu vyksmu, kuris eina į ateitį. Būsimo gyvenimo negalima kurti kitaip, kaip tik atsirėmus į praeitį ir į šitą kūrybinį tautos vyksmą. Ateities turiningumas ir vertingumas priklauso nuo to, kiek ji perima praeities laimėjimų ir kaip ji juos plėtoja(2). Tačiau tradicijų deformacijų penkiasdešimtmetis privertė užmiršti daugelį senųjų papročių. Todėl straipsnyje daugiausiai dėmesio skirsime tarpukario etninės kultūros paveldui, tikėdamiesi bent dalį senųjų papročių atgaivinti šiomis dienomis. Kita vertus, per jaunimo papročius bandysime panagrinėti, ar tiriamosios teritorijos kultūra buvo vientisa.
Istorinės Žiemgalos teritorijos XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės jaunimo papročius arealiniu aspektu bandysime atskleisti susistemindami jaunimo papročius liudijančius archyvinius duomenis, lygindami juos su skelbtais papročių aprašymais ir tyrinėjimais, parodydami nagrinėjamų realijų arealinius savitumus, skirtumus. Naudosimės lyginamuojus ir istoriniu geografiniu metodais.
Didžiąją straipsnyje panaudotos medžiagos dalį autorius sukaupė per ekspedicinius lauko tyrimus(3), taip pat rėmėsi Talačkonių kaimo (dabar Pasvalio r.) papročius aprašiusios Onos Bluzmienės4; Pakruojo apylinkių realijas fiksavusios Marijonos Čilvinaitės(5); Svilių kaimo (dabar Biržų r.) papročius aprašiusio A. Sabaliausko(6), atsiminimus apie Stebeikių kaimo (dabar Pasvalio r.) gyvenimą pateikusio Kazio Šimonio(7), Žeimelio (Pakruojo r.) apylinkių papročius aprašiusio Juozo Šliavo(8) darbais, P. Šmito latvių liaudies tikėjimų rinkiniu(9). Papročius lyginti buvo sunku todėl, kad nėra aiškūs dalies realijų chronologiniai rėmai ir jų veikėjų priklausomybė konkrečiam amžiaus tarpsniui. Rašant straipsnį taip pat remtasi Cezarijos Baudouin de Courtenay-Ehrenkreutzowos(10), Jono Balio(11), Izidoriaus Butkevičiaus(12), Pranės Dundulienės(13), Juozo Kudirkos14, Vitalio Morkūno(15), Editos Olupės(16), Arūno Vaicekausko(17), Angelės Vyšniauskaitės(18) ir ankstesniais straipsnio autoriaus tyrinėjimais(19).
Jaunimo bendravimo formos
Visais laikais jaunimo gyvensena buvo neatsiejama nuo pramogų. Pasilinksminimai atlikdavo ir relaksacinę, ir bendruomeninę funkcijas. Laisvalaikio suėjimuose ne tik linksmintasi, ieškota gyvenimo draugo, bet ir siekta bendro tikslo – palaikyti pozityvų konkretaus kaimo jaunimo statusą. Tai jaunuomenę jungė į amžiaus, teritorijos ir bendrų interesų grupes(20).
Savaitgaliais ir švenčių dienomis jaunimas rinkdavosi į šokių, dainų ir žaidimų vakarėlius („vakaruškas”, vakarinėje tiriamosios teritorijos dalyje – „nibres”). Žiemą šokius rengdavo erdvesnėse trobose, kuriose gyveno daugiau jaunimo, arba pas vienišus jaunimą mėgstančius žmones. Caro laikais pasilinksminimus rengdavo dar ir karčemose(21).
Vakarėliuose aktyvesni buvo vaikinai. Jie susitardavo su muzikantu, susirasdavo pasilinksminimo patalpą, prieš vakarėlį eidami per kaimą pakviesdavo merginas. Į pasilinksminimus ateidavo tik to kaimo merginos (į kitą sodžių eiti buvo nepadoru) ir aplinkinių kaimų vaikinai. Pasilinksminimai buvo vieši, tačiau kito kaimo vaikinai turėjo laikytis čionykščio jaunimo papročių. Tiesa, tarpukariu kai kur buvo rengiami ir privatūs „šeimyniški vakarėliai”, į kuriuos rinkdavosi tik kviestinis jaunimas.
Nuo XX a. pradžios klojimuose (miesteliuose – parapijos salėse) imta rengti vakarus su vaidinimais („vakarai”). Juos rengdavo dažniausiai Jaunalietuvių, Pavasarininkų, Šaulių organizacijų nariai ar mokytojai, neretai ir šioms organizacijoms nepriklausęs jaunimas. Pasak respondento iš Joniškio apylinkių, vaidinimą iš knygų išmokdavo, dar mokytojai pamokydavo, ir vaidindavo(22). Po vaidinimo rengdavo šokius. Į šiuos pasilinksminimus be apribojimų galėjo atvykti ir kitų kaimų jaunuomenė, visų teisės buvo vienodos, nebuvo skirstymo į „svečius” ir „šeimininkus”. Tokie pasilinksminimai dažniausiai vykdavo sekmadieniais ar švenčių dienomis, užtrukdavo ilgiau negu paprasti šokiai.
Dar ir tarpukariu advento, rečiau gavėnios, vakarais jaunimas sueidavo pažaisti. Tokius žaidimų vakarėlius rengdavo tradiciškai šeštadienį, sekmadienį, kartais, bet retai, ir abi dienas. Susirinkę vaikinai ir merginos dalindavo žiedą, išpirkinėdavo fantus, pasakodavo pasakas, anekdotus, kalbėdavosi arba kartu su suaugusiais pagiedodavo giesmių, kalbėdavo rožančių(23). Tokius vakarėlius dažniau rengdavo į vienkiemius neskirstytų kaimų jaunimas(24).
Kai kur, dažniau rytinėje Žiemgalos dalyje(25), dar tarpukariu šeštadieniais susieidavo pavakaroti. Pačiame rytiniame Žiemgalos istorinės teritorijos paribyje, klausinėtų vyriausių respondentų teigimu, vaikinai žaisdavo kortomis, merginos susibūrusios megzdavo, siuvinėdavo, bet ratelių jau neatsinešdavo, o verpdavo kiekviena pas save namie(26). Tarpukariu retai bepasitaikančiose verpimo vakaronėse „ratiniais” verpdavo vilnas, linus, vyrai vydavo pančius(27). Keli tokie vakaravimai aprašyti ir Žemaitijoje (Žemaitijos teritorijos sąvoka vartojama remiantis Baltijos šalių žemdirbystės atlase pateiktu žemėlapiu(28). Pavyzdžiui, Kruopių parapijos Dovydžių kaime ir tarpukariu į vieną trobą sueidavo kaimynės verpti, bernai pančių vyti. Pavakaroję pašokdavo net ir paprastą dieną. Dažnai vaikinai tyčia trukdydavo merginoms dirbti, net kuodelį padegdavo(29). Be abejo, tiriamos teritorijos vakaronių papročiai buvo daug retesni ir skurdesni negu Rytų Lietuvoje(30). Kai kur sueidavo ir plunksnų plėšyti(31).
Žiema buvo vestuvių metas (iki advento ir per mėsėdą – nuo Kalėdų iki Užgavėnių). Vestuvės taip pat suburdavo jaunimą į vakarėlius. Aukštaitiškoje tiriamosios teritorijos dalyje jaunimas dažniau negu žemaitiškoje (bet rečiau negu Rytų ar Pietų Lietuvoje) galėjo ateiti į vestuves (ypač į vienkiemius neišskirstytuose kaimuose) ir nekviestas. Pavyzdžiui, dar XX a. trečiajame dešimtmetyje Pasvalio apylinkėse vaikinai nekviesti ateidavo pasilinksminti net iš kelių gretimų kaimų, merginos galėjo eiti į vestuves tik savo sodžiuje(32). Vakarinėje tiriamos teritorijos dalyje kai kur į vestuves ateidavo persirengėlių(33). Kitaip negu nekviestieji Aukštaitijoje, jie gaudavo ir vaišių. Taip pat nekviesti pasišokti kai kur ateidavo ir į mergvakarį (ževičvakarį, pintuves ir pan.).
Savotiška pramoga jaunimui buvo ir turgūs. Pavyzdžiui, Pakruojo, Pasvalio apylinkėse prieš Kūčias būdavo rengiamas saldaturgis, antras turgus po Kalėdų (Pakruojyje, Pasvalyje rengtas iki Kalėdų) buvo vadinamas šeškaturgiu (arba durnaturgiu). Šiame turguje dar neturintys vietos samdiniai pasiieškodavo tarnybos ar išleisdavo sunkiai uždirbtos algos likučius, parduodavo šeškų kailius. Pasvalio apylinkių jaunus samdinius prieš Kalėdas suburdavo skaistaturgis, kuriame pirkdavo apdarus(34).
Adventas ir gavėnia
Adventas ir gavėnia buvo labiausiai jaunimo nemėgstamas laikas. Katalikai per adventą ir gavėnią nesilinksmino, šokių vakarėlius rengė tik evangelikų liuteronų ir evangelikų roformatų tikybas išpažįstantis jaunimas(35). Draudimo linksmintis buvo nesilaikoma ir latviškoje Žiemgalos dalyje, kur gyveno daug šias tikybas išpažįstančių žmonių (tačiau čia daugumą sudarė ne evangelikai reformatai, o evangelikai liuteronai), bet tarnauti atvykę katalikai lietuviai dažniausiai į pasilinksminimus neidavo(36). Nors kunigas, pasak respondento iš Leckavos parapijos, Latvijoje tarnaujančiam katalikų jaunimui leisdavo nesilaikyti pasninko, kartu ir advento bei gavėnios draudimų linksmintis. Tereikėdavo jaunuoliui sumokėti 10 litų, už kuriuos kunigas atlaikydavo mišias(37).
Merginos nekantraudamos laukdavo paskutinės advento dienos. Kūčių vakare, kaip ir Naujųjų metų išvakarėse, merginos burdavo vedybinę ateitį. Į vandenį liedavo vašką, šviną. Nešdavo malkas ir skaičiuodavo: jeigu išeina po porą, ištekės, jei pasilieka vienas, dar teks metus mergauti. Arba klausydavosi, iš kur šunys loja, manydamos iš ten atvyksiančius piršlius. Piršlių atvykimo kryptį nustatydavo ir mesdamos klumpę per stogą (jei neperlėks, laimė pro šalį praeis). Kai kada vedybinę laimę burdavo pabėrusios gaidžiui grūdų (žiūrėdavo, ar visus sules). Vėlyvas visoje Lietuvoje paplitęs burtas – iš po pagalvės traukti korteles su vaikinų vardais (kurio ištrauks, už to ištekės).
Kai kur jau per Kūčias prasidėdavęs prieškalėdinis šurmulys. Žeimeliečiai per kaimą vilkdavę kaladę (blukį), dar vadintą velniu, ir kryžkelėje ją sudegindavę. Tikėta, kad tai turėję apsaugoti kaimą nuo piktųjų dvasių(38). Tačiau, atrodo, tokie papročiai būdingesni latviams. Lietuviškos Žiemgalos dalyje advento dvasia jausdavosi dar ir per Kalėdas. Net ir tarpukariu pirmoji Kalėdų diena buvo tarsi Kūčių tęsinys. Diena, skirta šeimai ir maldai. Linksmybės prasidėdavo nuo antrosios dienos.
Tarpušvenčio pramogos
Tarpušvenčio – laikotarpio nuo Kalėdų iki Trijų Karalių – ypač laukdavo samdiniai. Iki Kalėdų baigdavosi samdos laikas(39), namo kalėdinių atostogų grįždavo gimnazistai, – tai galimybė susitikti su seniai matytais draugais. Jau antrąją, dažnai ir trečiąją šventės dienomis rengdavo Kalėdų vakarėlį (rečiau draudimo linksmintis šventės pirmąją dieną tarpukariu besilaikyta tik labiausiai į vakarus nutolusiose tiriamosios teritorijos kaimuose(40), kita vertus, kai kur per Kalėdų šventes pasilinksminimų visai nebūdavo. Pavyzdžiui, pasakotojas iš Linkuvos parapijos teigia, kad Kalėdos – didelė šventė, o dideles šventes jaunimas praleisdavęs su tėvais(41).
Kalėdų vakarėlį paįvairindavo persirengėliai. Rytinėje tiriamos teritorijos pusėje per Kalėdas, Naujuosius metus, rečiau visą tarpušventį buvo rengiamos persirengėlių vaikštynės(42). Šiaurės Lietuvos čigonautojų kaukės buvo gana paprastos, nepalyginamai skurdesnės negu Užgavėnių. Veidą išsitepdavo suodžiais arba dažais(43). Pavyzdžiui, Vaškų apylinkėse per Kalėdas (antrąją dieną) ir Naujuosius metus sodybas lankydavo čigonais persirengęs jaunimas, juos vaišindavo alumi(44). Nemunėlio Radviliškio apylinkėse „čigonai” vaikus apdalindavo saldainiais, o kaimynai persirengėlius, nutraukę kaukę, pavaišindavo. Per dieną „čigonai” aplankydavo 5–6 trobas(45). Latvijos istorinės Žiemgalos dalyje „čigonavimo” paprotys buvo labiau paplitęs(46). Galbūt su latvių tradicijomis sietinas ir J. Šliavo aprašytas žeimeliečių čigonavimas. Jo teigimu, čigonais persirengdavo dar per Kūčias. Tačiau kitaip negu A. Vaicekauskas, J. Šliavas teigia, kad persirengėliai rengdavęsi ir žvėrimis, tarp kurių būdavusi meška(47). Matyt, J. Šliavas pateikia duomenis iš ankstesnio laikotarpio (XIX a. pabaigos ar dar ankstesnių laikų).
Daug kur jaunimas susiburdavo per Naujuosius metus – gerdavo alų (ypač rytinėje teritorijos dalyje), šeimininkai duodavo vaišių. Kai kur į tokį vakarėlį rinkdavosi tik kviestas jaunimas(48).
Tarpukariu Žiemgaloje per Tris Karalius pasilinksminimai buvo rengiami rečiau negu kitur Lietuvoje (išskyrus Vakarų Lietuvą). Kiek dažniau šią dieną vaikščiodavo persirengėliai. Paprastai eidavo įprastiniai persirengėlių personažai – trys karaliai ir vedlys, nešinas žvaigžde.
Žemaitiškoje Žiemgalos dalyje eisenos dalyviai dar grodavo „triūba”(49). Žeimelio apylinkėse vedlys, įėjęs į trobą, paskambindavo varpeliu ir klausdavo, ar priimsią Tris karalius. Jei šeimininkai sutikdavo, giedodavo „Trijų Karalių” giesmę(50). Tačiau ne visur karaliai elgdavosi taip mandagiai. Vėgerių apylinkėse atėję tiesiog kreipdavosi: „Trys karaliai atėjo, dovanų atnešė, nešk dešrą į lauką”(51). Paprastai šeimininkai eisenos dalyvius vaišindavo. Kai kur „Karalių” sulaukdavo ir iš tolimesnių vietovių. Pavyzdžiui, į Dovydžių kaimą (Kruopių parapija) atvykdavo persirengėlių net iš Viekšnių(52), o į Akmeniškius (Akmenės parapija) – net iš Telšių(53).
Kasdieniai tarpušvenčio pasilinksminimai, į kuriuos mėgdavo susiburti kitų Lietuvos (daugiausia rytinės) vietovių jaunimas, tirtoje teritorijoje tarpukariu labai reti – užrašyti tik vienoje vietovėje54. Matyt, kasdienių tarpušvenčio pasilinksminimų paprotys čia buvo dažnesnis XIX a. Pietrytiniame tiriamosios teritorijos pakraštyje tokį paprotį užrašė kunigas A. Sabaliauskas. Anot jo, 1860 m. Svilių kaime (Vabalninko parapija) į tokius vakarėlius atvykdavo pasilinksminti jaunimas net iš Pakuršės(55). Tarpušvenčio vakarėlis būdavo pradedamas žaidimu „Avinėliai”(56). Apsivilkęs išverstais kailiniais, lazda ir „burbuliuku” (matyt, kažkas buvo pritvirtinta prie lazdos) apsiginklavęs vaidinimo vadovas eidamas kaimo gatve surinkdavo dalyvius – jaunuolius, paauglius, vaikus. Kiekvienas stodavo į vorą ir kibdavo galiniam į skverną. Susidarydavo iki 20 žmonių. Buvo tikrinamas eisenos dalyvių miklumas. Nespėjusysis kartu su vadovu atsitūpti ar jam pasisukus mestis į jo pusę gaudavo su „burbuliuku”. Taip vora nueidavo į pasilinksminimui skirtos trobos kiemą. Įėję vidun dar šiek tiek pažaisdavo, ir prasidėdavo pasilinksminimas(57). Kun. A. Sabaliauskas iš viso pateikė 10 tarpušvenčio vakarėliuose žaistų žaidimų, kuriuos „galima pavadinti mimu ar net drama”(58). Tarpušvenčio vakarėliuose vaikinai turėjo galimybių parodyti išskirtinį dėmesį merginai. Pavyzdžiui, Martyniškių k. (Žagarės vls.) vaikinas, turėjęs dvilypį riešutą, pasiūlydavo patinkamai merginai krimsti jį drauge. Kuris greičiau sukrimsdavo, gaudavo dovanų. Mergina vaikinui dovanodavo pirštines, vaikinas – karolius ar kokį dailiai išdrožinėtą daiktą. Po to abu turėjo vaikščioti prisisegę po rūtų šakelę ir susitikę kiekvieną kartą sakydavo: „Labryt, keimeri!”. Užklaustasis turėdavo parodyti rūtų šakelę(59). Tai gana archaiškas pasipiršimo ar jau bent draugystės užmezgimo ir įtvirtinimo paprotys.
Užgavėnės ir Pelenų diena
Per Užgavėnes tarpukariu beveik visur buvo rengiami vakarėliai, tačiau persirengėlių vaikštynės tądien dažnesnės tik žemaitiškoje tiriamos teritorijos dalyje(60).
Vaikštynėms rengdavosi jau iš anksto – iš medžio, kailio darydavosi žydo, čigono, vengro, elgetos, gervės, ožio ir kitokias kaukes(61). Žagarės apylinkėse vienas iš persirengėlių paprašydavo šeimininkų įsileisti arba be leidimo sugarmėdavo į trobą. Prasidėdavo triukšmingas derėjimasis, erzelys ir „bergždininkių” (jaunų merginų) pirkimas ir kirkinimas(62).
Paprastai Užgavėnių „žydai” buvo vaišinami – gaudavo blynų, alaus, degtinės, pinigų. Eidavo ir į kitus kaimus. Akmenės apylinkėse persirengėlių grupę sudarydavo trys „žydai” ir trys „čigonės”. Pastarosios truputį pabarstydavo pelenų iš kojinės. Prašydamiesi įleidžiami dainuodavo: „Mes žydeliai iš Leckavos, norim blynų ir kakavos”(63). Tačiau kai kada persirengėliai net nelaukdavo šeimininkų malonės, vos įėję puldavo į virtuvę, taikydamiesi pasivogti maisto. Jo neradę, pavogdavo ir paslėpdavo kokį ūkio padargą. Todėl šeimininkai buvo priversti padaužas pavaišinti geru noru(64).
Po vaikštynių persirengėliai susirinkdavo į vakarėlį. Pasak J. Balio, Papilės ir Akmenės apylinkėse „apėję visą kaimą, žydai eina į vakarėlį, kuris yra pas kurį nors kaimo gyventoją. Ten nuėję šėlsta: žydai veda šokti savo žydes ir kitus vakarėlio dalyvius. Išvedę šokti ne žydą (persirengėlį – Ž. Š.), rankas ir veidą nutepa suodžiais, kurių turi prisipylę pilną pirštinę ar kojinę. Taip dūksta iki pat vakarėlio pabaigos”(65).
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į vakarėlį persirengėliai susieidavo ir aukštaitiškoje Žiemgalos dalyje: „Vakare Morė, „žydai”, „čigonai”, „ubagai”, „žvėrys” ir „paukščiai” šėlsta, šunis lodo, kol kur nors sodyboje užtinka muzikantą. Tačiau dažniausiai renkasi į nuolatinę vietą, kur troba didesnė. Čia suvirsta visas kaimas. Tada neretai ir smuiką ar armoniką pakeičia buteliai, puodai, žagrių noragai ir kiti skambantys daiktai66. Šiaurės Lietuvoje būta papročio persirengėlius laistyti. Kartais persirengėliai taip tikroviškai inscenizuodavo vestuves ir krikštynas, kad neretai nukentėdavo ir tikrieji vestuvininkai ar kūmai(67). Kai kada Užgavėnių „žydai” lankydavosi ne tik pas kaimynus, bet užsukdavo ir į miestelių parduotuves(68).
Užgavėnių vakarėlis turėdavo baigtis iki vidurnakčio, tačiau tiriamoje teritorijoje (kaip ir kitur Lietuvoje) jaunimas stengdavosi „neišgirsti” bažnyčios varpų ir linksmindavosi iki paryčių, suversdami kaltę varpininkui, kad šis užmigęs(69).
Kai kur per Užgavėnes jaunimas supdavosi sūpynėse(70).
Užgavėnės – paskutinė vedybinio sezono (mėsėdžio) diena. Daugiau vestuvių keldavo tik vėlyvą rudenį71. Sakydavo, kuri neištekėjo iki Kalėdų, liko ant ruginių šiaudų; kuri neištekėjo per mėsėdą, liko ant spalių ar ant pelenų sėdėti. O jei jau senoka – liko jau varpo traukti(72). Todėl netekėjusias merginas per Užgavėnes kai kada pajuokdavo. Be dažnai užtinkamo persirengėlių kabinėjimosi (vaikinai elgdavosi daug laisviau ir įžūliau negu per Užgavėnes), pavyko aptikti retesnį paprotį. Lauksodžio parapijoje per Užgavėnes merginoms, perkopusioms per 25–26 metus, vaikinai naktį atnešdavo du kūlius šiaudų su rašteliu: „Lik, mergele, metelius, šiaudelius griaužk”(73). Nors dažniausiai tądien pelenų maišeliais vieni kitus nukabinėdavo ir seni, ir jauni.
Pirmąją gavėnios dieną, vadinamą Pelenų diena, kai kur aktyvesnės buvo merginos. Pasak žeimeliečių papročius aprašiusio J. Šliavo, merginos važiuodamos per kaimą prašydavo vandens. Tačiau merginas aplieti būdavę sunku, nes liejikus jos apibarstydavo pelenais(74). Kita vertus, Pasvalio apylinkėse šią dieną, kaip ir per Užgavėnes, iš merginų buvo šaipomasi. Vaikinai sugavę „senmergę” užkabindavo jai per juosmenį kaladę ir varydavosi iš vienų namų į kitus, lupdami pelenuotais skudurais. Jei kitoje troboje rasdavo kitą merginą, šią paleisdavo, o kaladę užkabindavo surastajai(75). (Kai kur kaladę vaikinai per kaimą tempdavo, kad gautų alaus „dantims išsiplauti”(76.) Panašių papročių būta ir žemaitiškoje Žiemgalos dalyje: kabindavo maišelius su pelenais, sakydami „sena merga buvai ir liksi, rugieną grėbsi ir grėbsi”(77).
Niūriais gavėnios vakarais jaunimas nenustygdamas laukė linksmiausios metų šventės – Velykų.
Išvados
Apžvelgus XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės Lietuvos Žiemgalos žiemos laikotarpio jaunimo papročius galima teigti, kad įvairių šio regiono etnografinių sričių papročiai skyrėsi. Aukštaičiai ilgiau išlaikė bendruomeninį paprotį nekviestiems rinktis į vestuves, dažnesnius pasilinksminimus žiemos savaitgaliais ir per šventes, žemaičiai – įvairesnes Užgavėnių persirengėlių tradicijas. Regioninius skirtumus lėmė ir vietos papročiai, nebūdingi visai etninei sričiai. Tai tarpušvenčio čigonavimas, paplitęs dalyje aukštaitiškosios Žiemgalos teritorijos. Kai kur turėjo įtakos ir kaimynų latvių papročiai. Manyčiau, iš jų galima paminėti kai kuriuos Kūčių čigonavimo, kaladės vilkimo (tiriamuoju laikotarpiu) papročius, nes katalikiškoje Lietuvos dalyje ir Kūčios, ir pirmoji Kalėdų diena buvo susikaupimo ir maldos metas. Tačiau latvių papročių įtaka nėra didelė. Kūčių bei viso advento ir gavėnios papročiuose galima įžvelgti ir konfesinius papročių skirtumus. Jaunimo sambūrių intensyvumui įtakos turėjo ir kaimų skirstymasis į vienkiemius, anksčiausiai prasidėjęs Žemaitijoje(78), taip pat intensyvėjantis žemės ūkis.
——————————————–
1 Istorinės Žiemgalos teritorijos ribas traktuosime pagal Ilonos Vaškevičiūtės pateiktą žemėlapį: Vaškevičiūtė I. Pietinės Žiemgalos ribos // Žiemgala. 1999. Nr. 1. P. 6.
2 Maceina A. Tautinis auklėjimas. K., 1991. P. 252.
3 Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynas (toliau – ES). B. 1272 (2 aprašai); B. 1319 (18 apr.); B. 1381 (2 apr.); B. 1466 (1 apr.); B. 1447 (5 apr.); B. 1457 (5 apr. pagal autoriaus programą užrašė Rasa Butvilaitė); B. 1534 (8 apr.); B. 1535 (3 apr.); B. 1694 (3 apr.); B. 1999 (3 apr.); 2075 (4 apr.).
4 Linelius roviau, dainavau. Onos Bluzmienės tautosakos ir prisiminimų rinktinė. V., 1990.
5 Čilvinaitė M. Šventės ir jų apeigos (Pakruojo val., Šiaulių aps.) // Gimtasai kraštas. 1935 m. Nr. 2(6). P. 261–265.
6 Sabaliauskas A. Žaidimai // Tauta ir žodis. Kn. 1. K., 1923. P. 328–331.
7 Šimonis K. Gyvenimo nuotrupos. Atsiminimai. V., 1959.
8 Šliavas J. Žiemgalių pėdsakais. V., 1996.
9 Šmits P. Latviešu tautas ticējumi. Rīga, 1941, Sēj. 4.
10 Baudouin de Courtenay-Ehrenkreutzowa C. Kilka uwag i wiadomości o etnografji województwą Wileńskiego // Wilno į ziemia Wileńska Wilno, 1930. T. 1.
11 Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993.
12 Butkevičius I. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos // Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 6. V., 1971.
13 Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V., 1991.
14 Kudirka J. Užgavėnės. V., 1992; Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. V., 1993.
15 Morkūnas V. Nuo tamsos ligi tamsos. Žemės ūkio darbininkų buitis Lietuvoje 1919–1940 metais. V., 1977.
16 Olupe E. Latviešu gadskārtu ieražas, Rīga, 1992.
17 Vaicekauskas A. Kalėdų – Trijų karalių laikotarpio čigonautojų vaikštynės Šiaurės Lietuvoje // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. V., 1990. P. 187–196.
18 Vyšniauskaitė A. Vedybos // A. Vyšniauskaitė, P. Kalnius, R. Paukštytė. Lietuvių šeima ir papročiai. V., 1995.
19 Šaknys Ž. B. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje // Lietuvos etnologija. T. 1. V., 1996; Šaknys Ž. Vakarų ir Pietvakarių Lietuvos kaimo jaunimo bendravimo papročių regioniniai savitumai (XX a. I pusė) // Vakarų baltai: Etnogenezė ir etninė istorija. V., 1997. P. 341–354; Šaknys Ž. B. Lietuvos kaimo jaunimo bendrija: socialinio aktyvumo kaita metų cikle (XIX a. II pusė – XX a. I pusė) // Lituanistica. 1999 Nr. 1. (37). P. 115–134.
20 Plačiau: Šaknys Ž. B. Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje. P. 105–116; Šaknys Ž. B. Lietuvos kaimo jaunimo bendrija: socialinio aktyvumo kaita metų cikle. P. 115-134.
21 Juliaus Kirkelionio, g. 1897 m. Rinkuškių k., Biržų r., 1933 m. persikėlusio į Pasvaliečius, Biržų r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 25.
22 Povilo Survilos, g. 1906 m. Šašių k., Joniškio r., 1929 m. persikėlusio į Guostagalį, Pakruojo r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 59.
23 Šimonis K. Min. cit. P. 55.
24 Plg. Emilijos Jasilionienės, g. 1914 m. Puodžiūnų k., Pasvalio r., atsakymai. 1996 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1999. L. 9.
25 Remiantis autoriaus pateiktu žemėlapiu, tarpukario vakaronės Žiemgalos teritorijoje buvo paplitusios daugmaž tolygiai, tačiau remtasi 1989–1991 m. lauko tyrimų duomenimis. Vėlesni tyrimai liudija, kad rytinėje tiriamosios teritorijos pusėje šie sambūriai kiek dažnesni. Žr. Šaknys Ž. Vakarų ir Pietvakarių Lietuvos kaimo jaunimo bendravimo papročių regioniniai savitumai. P. 342 (1 pav.).
26 Juliaus Kirkelionio, g. 1897 m. Rinkuškių k., Biržų r., 1933 m. persikėlusio į Pasvaliečius, Biržų r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 25; Vilhelminos Dūminienės, g. 1907 m. Čepukų k., Biržų r., 1927 m. nutekėjusios į Kočėnus, Biržų r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 29; ir kt.
27 Pvz., Onos Stirbienės, g. 1900 m. Vaškuose, Pasvalio r., 1922 m. ištekėjusios į Nociūnus, Pakruojo r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys //ES. B. 1319. L. 62–63.
29 Igno Klovo, g. 1906 m. Dovydžių k., Akmenės r., vėliau persikėlusio į Kruopius, Akmenės r., atsakymai. 1991-1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 15.
30 Vakaronės buvo dažnesnės ir Rytų Latvijoje – Latgaloje.
31 Pvz., Melanijos Stasiukaitienės, g. 1904 m. Rojūnuose, Pasvalio r., 1924 m. nutekėjusios į Vaškų parapiją, vėliau gyvenusios Pasvalyje, atsakymai. 1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1534. L. 36. Plunksnų plėšymas žmonių gali būti suvokiamas ir kaip talka, ir kaip vakaravimas. Talkų ir po jų rengiamų pasilinksminimų papročių, nors kai kurie ir susiję su žiemos sezonu, šiame straipsnyje neaprašysime. Joms skirsime atskirą straipsnį.
32 Melanijos Stasiukaitienės, g. 1904 m. Rojūnuose, Pasvalio r., 1924 m. nutekėjusios į Vaškų parapiją, vėliau gyvenusios Pasvalyje, atsakymai. 1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1534. L. 36.
33 Pavyzdžiui, „Į vestuves nekviesti ateidavo persirengėliai. Persirengdavo žydais daugiausia. Eidavo pašokt. Eidavo daugiausia antrą vestuvių dieną”: Petro Kontauto, g. 1916 m., pasakojusio apie Akmeniškių k., Akmenės r., papročius, atsakymai. 1991-1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 23; Kiek į rytus jau eidavo čigonai: „Į vestuves kviesti persirengę čigonais. Jie ilgai nebūdavo, gaudavo pavalgyti, ką nors įdėdavo” (persirengėliams – Š. Ž.) – Onos Timinskienės, g. 1913 m. Šluostikių k., Joniškio r., 1970 m. persikė lusios į Vilnių, atsakymai. 1990–1991 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1381. L. 28.
34 Čilvinaitė M. Min. cit. P. 263; Linelius roviau, dainavau. P. 257–258. – Talačkonys, Pasvalio r.
35 Petro Aukštinio, g. 1913 m. Rygoje, 1919 m. persikėlusio į Smaltiš-kių k., Biržų r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 19.
36 Agotos Bitinienės, g. 1902 m. ir augusios Saločių apylinkėse (Pasvalio r.), tarnavusios prie Bauskės, atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 32; Marijos Bitinas, g. 1927 m. Bauskėje, atsakymai. 1997 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 2075. L. 1.
37 Stasio Švažo, g. 1922 m. Buknaičių k., Mažeikių r., atsakymai. 1993–1994 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1694. L. 5.
38 Šliavas J. Min. cit. P. 121; Plačiau apie kaladės funkcinės prasmės tyrinėjimus žr.: Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. P. 235-242.
39 Morkūnas V. Min. cit. P. 45.
40 M. Čilvinaitės liudijimu, matyt, XIX a. pabaigoje Sigutėnuose (dabar Pakruojo r.) pirmoji Kalėdų diena buvo skirta šeimynos paieškoms. Ūkininkų ir jau sutarusių dėl tarnybos samdinių jaunimas vakarėliuose tądien linksmindavosi iki išnaktų: Čilvinaitė M. Min. cit. P. 263. Autorė klausinėjo gana garbaus amžiaus respondentą (86 m. Joną Sabaliauską), jis galėjo kiek sumaišyti pasilinksminimo dieną arba tai kitur mūsų neaptiktas regioninis paprotys.
41 Jono Indrišiūno, g. 1907 m. Geidžiūnuose, Pakruojo r., atsakymai. 1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1534. L. 57; Plg.: Prano Tamulio, g. 1918 m. Midginų k., Joniškio r. atsakymai. 1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1534. L. 63.
42 Remiantis Arūno Vaicekausko tyrimais, tarpukariu „čigonauta” Zarasų r. šiaurinėje dalyje, Rokiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose, siaurame rytiniame Pakruojo raj. pakraštyje ir šiaurinėje Panevėžio raj. dalyje, žr.: Vaicekauskas A. Min. cit. P. 189; Juozas Kudirka šį paprotį išplečia dar į Molėtų, Utenos, Ignalinos raj. ribas, Mediumo apylinkę Latvijoje, žr.: Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. P. 232.
43 Vaicekauskas A. Min. cit. P. 190–191.
44 Juozo Vasiliausko, g. 1923 m. Tetirvinų k., Pasvalio r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 14.
45 Petro Aukštinio, g. 1913 m. Rygoje, 1919 m. persikėlusio į Smaltiškių k., Biržų r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 19–20.
46 Tarpukariu šis paprotys Latvijoje buvo, matyt, platesniame areale negu Lietuvoje, žr.: Šmits P. Latviešu tautas ticējumi. Rīga. 1941, Sēj. 4, L. 1850–1851, 2087; Olupe E. Min. cit. L. 15–24; Kaip ir Lietuvoje, čigonais (latv. cigāni) persirengėliai vadinti ir visoje Latvijoje (taip pat pavienėse vietovėse vartota dar kelios dešimtys persirengėlių pavadinimų), žr.: Olupe E. Min. cit. L. 15–17.
47 Šliavas J. Min. cit. P. 121.
48 Prano Tamulio, g. 1918 m. Midginų k., Joniškio r., atsakymai. 1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1534. L. 63.
49 Lybos Janulienės, g. 1905 m. Šilų k., Akmenės r., nuo 1970 m. gyvenusios Vėgeriuose, aprašai. 1987 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1272. L. 3.
50 Šliavas J. Min. cit. P. 123.
51 Lybos Janulienės, g. 1905 m. Šilų k., Akmenės r., nuo 1970 m. gyvenusios Vėgeriuose, aprašai. 1987 m. ekspedicijos medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1272. L. 3.
52 Igno Klovo, g. 1906 m. Dovydžių k., Akmenės r., vėliau persikėlusio į Kruopius, Akmenės r., atsakymai. 1991–1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 14.
53 Petro Kontauto, g. 1916 m., pasakojusio apie Akmeniškių k., Akmenės r. papročius, atsakymai. 1991–1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 25.
54 Melanijos Stasiukaitienės, g. 1904 m. Rojūnuose, Pasvalio r., 1924 m. nutekėjusios į Vaškų parapiją, vėliau gyvenusios Pasvalyje, atsakymai. 1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1534. L. 38. Dar Nemunėlio Radviliškio apylinkėse nuo Kalėdų iki Trijų karalių (latvių pavyzdžiu laikotarpis vadintas „Blukio vakarais”) jaunimas beveik kasdien burdavosi pašokti ar bent padainuoti; Petro Aukštinio, g. 1913 m. Rygoje, 1919 m. persikėlusio į Smaltiškių k., Biržų r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L.
55 Sabaliauskas A. Min. cit. P. 328.
56 Galbūt šis žaidimas susijęs su dar tarpukariu Vilniaus krašte paplitusiu kalėdiniu vaikštynių (persirengus avinėliais) papročiu; plg., Baudouin de Courtenay-Ehrenkreutzowa C. Min. cit. S. 210.
57 Ten pat; P. Dundulienė mini panašius apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Vabalninką žaistus žaidimus, žr.: Dundulienė P. Min. cit. P. 35.
58 Sabaliauskas A. Min. cit. P. 238.
59 Dundulienė P. Min. cit. P. 48.
60 Matyt, XX a. pradžioje Užgavėnių persirengėliai vaikščiodavę ir aukštaitiškoje Žiemgalos dalyje. Pavyzdžiui, Žagarės apylinkėse šis paprotys sunyko po Pirmojo pasaulinio karo, nes atsirado kitokių pramogų (vakarų, vaidinimų), žr.: Balys J. Min. cit. P. 56. Latvijoje ši šventė jaunuomenei dar mažiau reikšminga, tačiau Užgavėnių persirengėlių vaikštynės buvo rengiamos ir čia, žr.: Olupe E. Min. cit. L. 87–92.
61 Balys J. Min. cit. P. 51. Žagarė; plg., „Liečynas (kaukes) daugumoje pasidarydavo iš medžio, tai yra baisi žydo veido kopija: didžiulė nosis, barzda, ūsai. Pasidaro didžiules kupras iš šiaudų, pasiima lazdas, botagus ant ilgo koto, užsikabina terbas, moterys pasidaro iš skudurų „vaikus” ir taip pasiruošę pradeda eiti: Ten pat. P. 53. Papilė ir Akmenė.
62 Plg., Balys J. Min. cit. P. 54.
63 Petro Kontauto, g. 1916 m., pasakojusio apie Akmeniškių k. (Akmenės r.) papročius, atsakymai. 1991-1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 23.
64 Balys J. Min. cit. P. 78; Nors ne visada, atsirasdavo žmonių, leidžiančių savo troboje rengti pasilinksminimą: Petro Kontauto, g. 1916 m., pasakojusio apie Akmeniškių k. (Akmenės r.) papročius, atsakymai. 1991–1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 25.
65 Balys J. Min. cit. P. 83.
66 Kudirka J. Užgavėnės. P. 47. Šiaurės Lietuva.
67 Balys J. Min. cit. P. 76.
68 Daratos Rimdžiūnienės, g. 1907 m. Vilūnų k. (r. nežinomas), 1912 m. persikėlusios į Lygumus, Pakruojo r., atsakymai. 1989 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1319. L. 53. Nors kai kur žydai pamatę ateinant persirengėlius net langines užsidarydavo: Petro Kantauto, g. 1916 m., pasakojusio apie Akmeniškių k. (Akmenės r.) papročius, atsakymai. 1991–1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 25.
69 Čilvinaitė M. Min. cit. P. 263-264. – Sigutėnai, Pakruojo apyl.
70 Stasio Švažo, g. 1922 m. Buknaičių k., (Mažeikių r.), atsakymai. 1993-1994 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1694. L. 6.
71 Vyšniauskaitė A. Min. cit. P. 289–291.
72 Linelius roviau, dainavau. P. 223. – Talačkonys, Pasvalio r.
73 Gaigalaitės-Skidienės, g. 1924 m. Margiuose, Pakruojo r., 1987 m. persikėlusios į Lauksodį, Pakruojo r., atsakymai. 1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1535. L. 80.
74 Šliavas J. Min. cit. P. 124; M. Čilvinaitė analogiškus papročius priskiria Užgavėnėms, tačiau vandens prašymas turėjo perkeltinę prasmę, tokiu būdu pusberniai ir pusmergės bandydavo išprašyti alaus, tačiau neretai gaudavo ir botagu per nugarą: Čilvinaitė M. Min. cit. P. 263. – Sigutėnai, Pakruojo r.
75 Balys J. Min. cit. P. 106. Pasvalys. Matyt, tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios paprotys.
76 Šliavas J. Min. cit. P. 124–125. Žeimelis.
77 Igno Klovo, g. 1906 m. Dovydžių k., Akmenės r., vėliau persikėlusio į Kruopius, Akmenės r., atsakymai. 1991–1992 m. ekspedicijų medžiaga. Užrašė Ž. Šaknys // ES. B. 1447. L. 14.
78 Plg., Butkevičius I. P. 33–117.
