Pavasario virsmas. Užgavėnės. Gavėnia.

Užgavėnių papročių išlikę labai daug, tačiau rašant apie šventes visada kyla papročių prasmės klausimas. Papročiai, apeigos, ritualai neišlieka pastovūs, bet, keičiantis pažiūroms ir pasaulėvokai, pamažu keičia savo formą. Tačiau dar ryškiau kinta jų aiškinimas. Senųjų šventinių papročių aiškinimą dar labiau apsunkina jų neatsiejamas susiliejimas su vėliau atėjusiomis krikščioniškomis šventėmis ir tradicijomis. Šis senosios lietuvių kultūros susiliejimas kartais yra toks gilus, jog mes nebeatskiriame, kas tikrai yra krikščioniška, o kas priklauso mūsų protėvių kultūrai. Juo labiau, kad krikščionybės apeigynas ir ritualai, susiformavę indoeuropietiškoje kultūroje, nebuvo svetimi baltų kultūrai.

Dabartinis mūsų švenčių kalendorius – tai praeities įvykių: sukakčių, jubiliejų ar įvairių „dienų“ minėjimų seka. Senovės lietuviai tokių švenčių nesuprastų, lygiai kaip ir mes menkai besuprantame senąsias šventes. Šventė senovės lietuviams ir apskritai provaizdžio kultūros žmonėms buvo ypatingų pasaulio ir gamtos rėdos bei žmogaus gyvenimo įvykių pažymėjimas vienokiu ar kitokiu būdu. Jeigu, švęsdami sukaktis, mes prisimename buvusius įvykius, tai mūsų protėviai ne minėdavo, bet papročiais ir apeigomis pergyvendavo šventės metu vykstančius virsmus (pasikeitimus). Dar daugiau – jie pramatydavo, tarsi programuodavo tolesnę gamtos ir savo kasdieninio gyvenimo eigą bei svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius. Kiekvienas žmogus būdavo šventės dalyvis. Apibendrinant galima sakyti, jog dabartinės šventės yra istorinės praeities minėjimo šventės, o senosios šventės buvo esamojo arba einamojo meto įvykių išgyvenimas.

Užgavėnių ir Gavėnios ryšys

Užgavėnės – viena pagrindinių Rėdos rato švenčių. Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, o gyvybės kreivė pamažu pradeda kilti aukštyn. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Patyžusiame sniege pakrypsta rogių vėžė, sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai, kalasi pirmieji daigeliai, gyvūnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai metas, kai švenčiamos atbudimo, atsigavimo ir gimimo šventės Užgavėnės ir Velykos. Pradeda veikti formos virsmo formulė gimti – migti.

Vieningą pavasarinio virsmo švenčių ciklą pertraukė krikščionybės įvestas 7-ių savaičių pasninkas prieš Velykas, kurį mes vadiname „gavėnia“ ir manome, jog tai yra kartu su krikščionybe gimęs ar atėjęs žodis. Pirmiausia, atmetę visus žinomus aiškinimus, paklauskime savęs: kodėl pavasario sutikimo šventė vadinama „Užgavėnės“? Pavadinimai visada yra prasmingi. Juose atsispindi šventės ar kito reiškinio esmė. „Nomen est omen“ – “Vardas yra ženklas”, – teigia senas lotyniškas posakis.

Po Užgavėnių prasideda gavėnia – taip dabar yra įprasta manyti. Savaime kyla klausimas: kodėl Užgavėnės, kurios pagal pavadinimą (UŽ gavėnios) turėtų būti po gavėnios yra švenčiamos prieš ją? Norint atsakyti į šitą klausimą reikia patyrinėti žodį „gavėnia“. Šis žodis, sekant K. Būga, yra laikomas slavizmu. Tačiau, reikia atsiminti, kad požiūris į baltų–slavų kalbų santykius labai pasikeitė, ir mes jau žinome, jog dažniausiai tie žodžiai, kurie pagal skambesį buvo palaikyti slavizmais, iš tiesų yra seni, o dažnai ir primiršti baltiški žodžiai.

Kadangi kiekvienas daiktavardis sietinas su veiksmažodžiu, tai žodžiai „gavėnia“ ir jos sinonimas „gavėja“ bei daugiaprasmis žodis, reiškiantis ir Užgavėnių personažą – „gavėnas“, kaip nesunku pastebėti, yra kilę iš veiksmažodžių „gautis“ ir „gavėti“. Veiksmažodžio „gautis“ mes nebemokame teisingai vartoti. Dabar sakome: „Man gavosi šis darbas“. Kalbininkai bara už tokį netinkamą šio veiksmažodžio vartojimą, o senieji lietuviai mūsų tiesiog nesuprastų. Jie sakydavo: „Ligonis gaunasi iš po sunkios ligos“ arba „Gaunasi iš po žiemos miego žemė ir visi jos gyviai“ [LKŽ]. O veiksmažodžio „gavėti“ reikšmė priešinga: „Šunys, neturėdami ko valgyti ar lakti, turi gavėti“ [LKŽ]. Tačiau senesniuose raštuose „gavėti“ buvo naudojama ir atsigavimo prasme: „Tegavi širdis nuog dūmų piktų“ [LKŽ, Daukšos katalikiška postilė]. Iš esmės veiksmažodžiai „gautis“ ir „gavėti“ išreiškia visuotinį gamtos dėsnį (principą), t.y. vieningo reiškinio priešingas prasmes: pasninkavimą (liesėjimą) ir atsigavimą (stiprėjimą). Kai silpsta (gavėja) kūnas, stiprėja (gaunasi) dvasia ir priešingai – kai stiprėja kūnas, silpsta dvasia. Panašių dalykų aptinkame ir slavų kalboje, nes senovinė slavų žodžio „govetj“ prasmė yra ne tik „pasninkauti“, bet ir „gyventi“, dar plg. žodį „blagogovetj“ – būdamas palaimoje žmogus atsigauna.

Taigi, galima drąsiai teigti, jog gavėnios laikotarpis puikiausiai galėjo būti ir prieš Užgavėnes. Gavėnia – tai žemės ir visos gamtos atsigavimo iš po žiemos miego laikotarpis. Gavėnia – tai gamtos nėštumo laikotarpis, kuriam pasibaigus, Užgavėnėse švenčiama gamtos atbudimo ir gyvybės – visokeriopa prasme – atsiradimo, gimimo šventė.

Kad taip buvo iš tikrųjų rodo ir tai, kad dar palyginti visai neseniai žodis „gavėnia“ kartais būdavo vartojamas priešinga, negu mums įprasta, prasme: „Veselijos ir pokyliai bus keliami gavėnėje“. Taip buvo rašoma J. Basanavičiaus redaguotoje „Aušroje“ (LKŽ, III t. p. 188).

Jeigu teigsime, jog krikščionybė gavėnios laikotarpį, trukusį nuo Kalėdų iki Užgavėnių, perkėlė nuo Užgavėnių iki Velykų, būsime neteisūs, nes gamtos lygmenyje esančio gavėnios tarpsnio neįmanoma perkelti. Senasis gavėnios laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių išlieka, tačiau vis labiau pabrėžiant krikščioniškosios gavėnios laikotarpį, susijusį su žmogaus kūno marinimu ir jo dvasios atsigavimu, senoji gavėnia buvo vis labiau užmirštama. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvių kalbos žodyno, dar gana ilgai išliko dvi žodžio „gavėnia“ prasmės: „Nuo gavėnios galo žmona pradėjo valgydinti „sausai“ (LKŽ, III t. p. 188). Taigi, krikščionybė žodžio „gavėnia“ neatnešė ir nepakeitė jo prasmės, bet jo prasmę (liesėjimo ir atsigavimo) iš gamtos lygmens pakėlė į žmogaus lygmenį. Senovinis gavėnios tarpsnis, kuris buvo susietas su gamtos atsigavimu ir gyvybės gimimu, tapo nukreiptas į žmogaus dvasinį atbudimą ir prisikėlimą. Gamta tyliai, pamažu atsigauna nuo Kalėdų iki Užgavėnių, o krikščionis, gavėdamas kūnu, dvasiškai atsigauna nuo Užgavėnių iki Velykų.

S. Skrodenio ir kitų etnografų nuomone senosios Užgavėnės iki krikščionybės būdavo švenčiamos kovo mėn. viduryje, galbūt, pavasario lygiadienio metu. Dabartinės Užgavėnės yra kilnojama šventė, tačiau visada švenčiamos antradienį. Jų data susieta su Velykomis, kurios skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių. Pirmasis sekmadienis po mėnulio pilnaties, kuri būna po pavasario lygiadienio, ir yra Velykų šventės data, o 46 dienos prieš Velykas yra švenčiamos Užgavėnės. Senovėje ši šventė buvo švenčiama beveik savaitę, t. y. nuo ketvirtadienio iki antradienio imtinai. Dar XX a. pradžioje kai kuriose Lietuvos vietose Užgavėnės būdavo švenčiamos tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį.

Yra užrašyta daug įvairių Užgavėnių apeigų ir papročių: kaukės ir persirengėliai; važinėjimas, čiuožinėjimas; supimasis; įvairūs būrimai; Morės vežiojimas ir jos sunaikinimas; Lašininio ir Kanapinio dvikova; Gavėno varymas; laistymasis vandeniu; trinkos (blukio) vilkimas; apeiginiai valgiai.

Kaukės ir Užgavėnių persirengėliai

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitomis dienomis neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Kartais kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Artėjant Užgavėnėms, imdavo taisyti pernykščius apdarus ir ruošti naujus, drožti kaukes. Kaukes dar darydavo iš seno kailio, o vėlesniais laikais – ir iš popieriaus.

Visi svarbiausieji Užgavėnių kaukių pavidalai buvo iš kasdienės kaimo aplinkos. Dažniausiai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiama bedantė burna, asimetriškos akys. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos – visai be jų. Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.

Kai persirengėliai kaukių nesidėdavo, veidą (ūsus, barzdą, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba burokų rasalu. Spalvas neretai tyčiomis sukeisdavo. Drabužius persirengėliams ruošdavo išvakarėse ar net tą pačią dieną. Vyrai vilkdavosi senais išvirkščiais kailiniais, audavosi išvirkščiomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsisegdavo ilgus sijonus. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys vyrais. Persirengėliai rengdavosi slapčiomis, kad kiti neatpažintų. Pagal veikėjus persirengėlių kaukės skirstomos į dvi grupes: vienose pavaizduoti žmonių, o kitose – gyvulių bruožai. Ypač dažni buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“, „ubagai“. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai – Morė, Lašininis su Kanapiniu arba Gavėnas.

Kokia kaukių ir persirengėlių prasmė? N. Vėlius Užgavėnių kaukes apibūdina taip: „Velnias, giltinė, ožys, dvigalvis nykštukas, pagaliau ir patys populiariausi kumpanosiai, kuproti, pilvoti, šleivi „bergždinikių pirkėjai“ – aiškiai chtoninės būtybės, primenančios kaukus. <...> Matyt neatsitiktinai Užgavėnių persirengėliai Bulgarijoje vadinami kukeriais“. Rusų kalbininkas V. Toporovas bulgarų kalbos žodžius „kuk“, „kukir“, „kuker“ sieja su lietuvišku žodžiu „kaukas“. Lietuvių kalbos žodyne randame keletą žodžio „kaukas“ prasmių: 1. kaukė: „Kaukas nešiodavo ant galvos“; 2. namų dvasia: „Turbūt, tau koks kaukas padeda?“; 3. – nekrikštytas kūdikis ir nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė; ir 4. – kūdikių marškinėliai. E. Glemžaitė „Kupiškėnų senovėje“ rašo, kad po pirmųjų prausynų, kurias galima laikyti senuoju krikštu, kūdikį aprengdavo išvirkščiais marškiniais. O pagrindinis Užgavėnių persirengėlių (kaukų) atriburas yra išvirkšti kailiniai. Išvirkščiais kailiniais gaubti ir jaunavedžiai, o karstas taipogi būdavo statomas ant išvirkščių kailinių. Išvirkštumas yra gimties, vestuvių ar mirties virsmo simbolis.

Paprastai teigiama, kad kaukas yra namų dvasia, vadinamojo chtoninio, t.y. požeminio pasaulio dievybė. Tačiau, kaip jau minėta, kaukas yra ne tik dvasia, bet ir kūdikis iki krikšto ar nekrikštyto kūdikio vėlė. Virsmo teorijos požiūriu, kaukas yra gimties virsme esančios grasos pasireiškimas. Paprasčiau sakant, kaukas yra gimties virsme – tai dar negimusi arba mirusi nepakrikštyta, arba dar nepakrikštyta žmogiška esybė. Papročiai rodo, jog nepakrikštytas kūdikis dar nebuvo laikomas pilnai gimusiu. Svarbu pažymėti, jog Bulgarijoje Užgavėnių kukeriai, t. y. kaukai po visų apeigų maudydavosi (krikštijosi) upėje, o lietuvių persirengėliai stengiasi aplieti vandeniu arba bent jį išversti. Šeimininkės, pastebėjusios persirengėlius, pirmiausia slėpdavo vandenį. Apliejimas vandeniu tai simbolinis krikštas ir išėjimas iš gimties virsmo, kurio taip trokšta visi kaukai. Jie sakmėse vaizduojami nuogi, prašantys ypatingu būdu pagaminto lino drabužio, t. y. krikšto marškinių.

Tad Užgavėnių persirengėliai yra besibeldžiančios į šį erdvės ir laiko pasaulį, bet dar neturinčios regimojo materialaus pavidalo, būtybės, t. y. žmogiškosios esybės, įėjusios į gimties virsmą, kurio įveikimui būtina žemėje gyvenančių žmonių pagalba. Tokios pat išvados, tik kitu keliu, prieina ir A. Greimas: „… Kaukėmis prisidengusios būtybės atstovauja gemalines, dar neišbaigtas gyvenimo formas, ankstyvesnes už tikrąjį žmogaus gimimą“.

Šitokia Užgavėnių kaukių prasmė užkoduota ir žodžiuose „lerva“ bei „lyčyna“, kurie yra kaukės sinonimai: „Kaimo bernai užsideda ant burnos lervas ir eina žmonių gąsdinti“, „Ant Užgavėnių berniukai dirbo lyčynas iš medžio su kumpa arba ilga nosimi, su akimis indubusiomis…“ [LKŽ]. Kita vertus, žodžiai „lerva“ ir „lyčyna“ reiškia vabzdį ankstyvoje vystymosi stadijoje: „Iš kiaušinių išsiritę vabzdžių jaunikliai vadinami lervomis“ [LKŽ]. Atitikimas akivaizdus. Kaukė vaizduoja žmogaus, esančio gimties virsme – „lervos“ tarpsnį. Kaip iš bjauraus vikšro-lervos atsiranda grakšti peteliškė, taip ir iš neišvaizdaus žmogaus gemalo gimsta tobula žmogiška būtybė.

Užgavėnės ir gimimas arba martaujančiųjų skatinimas

Kadangi martavimo pabaiga yra susijusi su pirmojo kūdikio gimimu, tai Užgavėnės, kaip gimimo šventė, vienokiu ar kitokiu būdu turėjo paliesti martaujančius, t. y. neištekėjusias (senmerges) ir nevedusius (senbernius) bei neseniai susituokusius ir dar vaikų neturinčius jaunavedžius.

Keliaujantys iš trobos į trobą persirengėliai krėtė įvairiausius pokštus, dainavo, „vogė“ ir reikalavo išpirkos, bei kitokiais būdais linksminosi ir linksmino kitus. Tačiau šalia įvairiausių pramogų jie dar būtinai turėjo reikalų su senmergėmis ir senberniais, t. y. martaujančiais. Ši apeiga tokia svarbi, jog neretai persirengėliai, t.y. kaukai vadinami „bergždinėlių pirkėjais“. Vaikščiojantys persirengėliai ieškojo pirkti „bergždinėlių“, t.y. likusių ant pernykščių šiaudų senmergių. Pašiepdavo ne tik senmerges, bet ir senbernius. Senberniams atnešdavę pliauską ar seną šluotražį, numesdavę ir sakydavę: „Graužk!“ Rusijoje senbernius sodindavę ant apverstų akėčių ir švilpdami veždavę per visą kaimą, o kaimo gale išversdavo į pusnį. Senmergėms kabindavę po kaklu pelenų maišiuką, silkės galvą ar pliauską ir varydavę per kaimą. Radę kitą senmergę, pirmąją paleisdavo ir pakeisdavo ją kita.

Tai nėra vien tik pajuoka, bet kartu ir paskatinimas išeiti iš užsitęsusio martavimo, skatinimas naujai gyvenimo kokybei, kuri leistų gimti naujai gyvybei. Šią prasmę atskleidžia vaišės, kurias suruošdavo senbernis (jei jis jau ruošdavosi vesti) persirengėliams, atnešusiems jam šluotražį ar pliauską.

Panašaus apeiginio martaujančiųjų raginimo būta ir Latvijoje. Tą rodo latviškas ketureilis, kurį dainuodavo Užgavėnių karnavalo dalyviai:
“Budelėli stiprūnėli, / Išperk mano martužėlę. / Už martelės išpėrimą / Aš tau duosiu baltą vištą”.

Latvijoje persirengėliai vadinami „budeliais“. Iš ketureilio matyti, jog jie būdavo prašomi atlikti apeiginį marčios pėrimą, skatinantį kitai gyvenimo kokybei. Marti čia gali būti dar neištekėjusi arba ištekėjusi, bet dar vaikų neturinti moteris. Latviškas Užgavėnių persirengėlių pavadinimas „budeliai“ rodo, jog jie yra pavasarinio ir gimties virsmo budintojai, žadintojai.

Tverės gubernijoje 1874 m. buvo užrašytas atrodytų keistas ir nesuprantamas paprotys: „Vienas iš valstiečių apsirengia čigonu ir visus be išimties praėjusiais metais susituokusius jaunavedžius kviečia į gatvę; o jeigu šie neina, išveda prievarta. Vaikai sniege iškasa pusės sieksnio gylio duobę, į kurią poromis, t. y. vyrą ir žmoną, įverčia ir užkasa sniege; ten jie turi išbūti apie 5 minutes, paskui iškasami ir paleidžiami namo“. Papročio prasmė jau pamiršta – užrašytojui jau niekas negalėjo paaiškinti apeigos prasmės. Kitose Rusijos gubernijose tuo laiku šio papročio jau nebuvo, bet, einant lankyti jaunavedžių per Užgavėnes, buvo sakoma: „eikime jaunųjų žentų užkasti“.

Apeigos prasmė lengvai paaiškėja, sugrąžinus senuosius prasminius jaunavedžių pavadinimus: marti ir martas. Prisiminkime jau žinomą iš vestuvinio virsmo žodžių „marti“ ir „martas“ prasmę (nuo žodžio marti, apmarti), prisiminkime jau pradėtą marčios marinimą vestuvėse („marčios kraujo“ gėrimo apeiga) ir lengvai suvoksime, kad minėtas paprotys yra marčios ir marto apeiginis numarinimas (palaidojimas) ir kartu simbolinis išvedimas iš martavimo Užgavėnių (gimimo) šventėje. Prie šio papročio labai tinka latviškas Užgavėnių persirengėlių pavadinimas „budeliai“, nes tam, kad išbudintum, pažadintum naujam gyvenimui, pirmiau reikia „numarinti“ senąjį. Ką ir atlikdavo budeliai apeiginiu pėrimu.

Slavų kraštuose, o ypač Rusijoje per Užgavėnes apeigų su jaunavedžiais būdavo tiek daug, jog kai kurie tyrinėtojai šią šventę vadino „prazdnik molodožionov“ (jaunavedžių šventė). Apeiginis martų marinimas Rusijoje dar turėjo ir kitokią išraišką. Juos marindavo, slėgdami važinėjant rogėmis nuo kalniuko. Jaunavedžiams užlipus ant kalniuko, juos paguldydavo į roges, o ant jų susėsdavo dar 5 ar 6 žmonės. Likusieji nustumdavo roges žemyn, o jaunieji slegiami stenėdavę ir rėkdavę.

Ukrainoje visiems nevedusiems ir visoms netekėjusioms rišdavo kaladę. Nuo šio papročio Užgavėnių šventė Ukrainoje dažnai būdavo vadinama Kalodij. Kai kurie tyrinėtojai (V. Sumcovas) pabrėžia, jog tai pati būdingiausia ukrainietiškų Užgavėnių apeiga. Pririšus kaladę „pririštasis“ turėdavo vaišinti. Būdavo sakoma, kad kaladė rišama tam, kad nebėgiotų, o greičiau vestų ar tekėtų. Kaladę dažniausiai rišdavo ištekėjusios moterys. Charkovo ir Chersono gubernijose kaladę rišdavo nevedusio ar neištekėjusios motinai, bausdami už tai, kad neištekino ar neapvesdino sūnaus ar dukros. Šis paprotys padeda suprasti Lietuvoje užrašytą paprotį: „Anyta per Užgavėnes veža marčią ant verpstės“. Šiuo papročiu anyta „nubaudžiama“, kad jos marti dar neturi vaikų, o marti žadinama, t.y. paraginama jų turėti.

Užgavėnėse yra nemažai papročių, tiesiogiai susijusių su gimimu. Tarp persirengėlių eidavo moterys, apsirėdžiusios elgetomis ir nešdavosi suvystytus kūdikius.

Yra užrašytas ir iš pirmo žvilgsnio keistas paprotys – kepurių mindymas Užgavėnių metu. Ką tai reiškia? Panašų paprotį randame ir žemaičių krikštynų papročiuose. Gimus berniukui, pribuvėja atiminėdavo vyrams kepures, kurias jie turėdavę išsipirkti.

Rusijoje šis paprotys Užgavėnėse išlikęs grynesniu pavidalu. Vladimiro gubernijoje kepures atimdavo tik jaunavedžiams, t.y. martams, o jaunamartė (labai prasminga) tą kepurę turėjusi išsipirkt, pabučiuodama savo vyrą. Jau žinome, kad visiškai išeinant iš vestuvinio virsmo, t.y. baigus martavimą, moteriškei keičiamas galvos apdangalas. O šie ir lietuviški, ir rusiški papročiai su kepurėmis – eilinė nuoroda į tai, kad galvos apdangalus keisdavo ir vyrams. Martas, baigęs martavimą, t.y. tapęs tėvu, pakeisdavo galvos apdangalą. Kepurių nuėmimas Užgavėnėse yra simbolinė apeiga, išlaikiusi prasmę ten, kur kepurės nuimamos ar mindomos ne visiems vyrams, o tik martaujantiems jaunavedžiams.

Įdomus paprotys užrašytas Riazanės gubernijoje. Jaunavedžius atvesdavo prie vartų (apeiga vykdavusi vartuose). Martas atsistodavęs prie vartų stulpo, o žmona – priešais jį. Jaunamartė nusilenkdavusi jam ir klausdavusi: „Ko jūs norite?“ Vyras atsakydavęs: „Žuvelės“. Po tokio atsakymo jaunamartė nusilenkdavusi iki žemės ir tris kartus bučiuodavusi vyrą.

Jeigu prisiminsime, kaip pribuvėjos aiškina vaikams, iš kur jos ėmusios kūdikį, tai atsakymas – „žuvelės“, nestebins. Kūdikį pribuvėja pagauna vandenyje. Suprantama, kad žuvis, vanduo susiję su gimimu, o vartai – virsmo simbolis. Mūsų dainose dainuojama: „Linko jievaras vartuose“. Medis vartuose! Mums, jau atpratusiems nuo vaizdinio mąstymo, tai atrodo lyg ir nelogiška. Tačiau lietuvių liaudies dainose vartai – perėjimo iš vienos erdvės į kitą – virsmo simbolis, o jievaras vartuose – tai šiapus ir anapus jungiantis gyvybės medis, dėka kurio ir gali gimti gemalinės būtybės – kaukai, kuriuos vaizduoja Užgavėnių persirengėliai.

Užgavėnių veikėjai

Dėmesio centre buvo Morės vežiojimas. Žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė. Šie pavadinimai buvo paplitę Žemaitijoje, o šiaurės ir vidurio Lietuvoje vežiojamos pamėklės buvo vadinamos Čiučela, Diedeliu, Gavėnu.

Morė yra Užgavėnių simbolis ir todėl, ją gaminant, reikėjo laikytis tam tikrų taisyklių. Darydavo ją taip. Paimama viena rogių pavaža, būtinai nekaustyta. Per pavažos vidurį pritaisomas vežimo ratas taip, kad galėtų suktis. Virš rato pritvirtinamos kartelės, rankų vietoje kryžmai prideda kitą kartelę ir apriša šiaudais. Galvą apriša pirmiausia balta, o ant jos viršaus – juoda skarele. Vienoj rankoj pamėklė laiko spragilą, kitoj – šluotą. Ją pačią „papuošia“ apdriskusios moterėlės drabužiais. Traukiant pavažą ratas, kuris vienu šonu liečia žemę, sukasi, o Morė, sukdamasi kartu su ratu, švaistosi spragilais ir šluota.

Sumaniai suderintos rogių ir vežimo dalys reiškė besibaigiančią žiemą ir ateinantį pavasarį. Juodoji Morės skarelė reiškė besibaigiančias mėsiedo linksmybes, o apačioje esanti balta skarelė – greit prasidėsiantį tylų, dvasią gaivinantį gavėnios laiką.

Kartais Užgavėnių pamėkles veždavo tiesiog rogėse, kuriose būdavo prisėdusių „žydų“, „čigonų“ ir kitokių persirengėlių, grojančių savom muzikom. Grieždavo armonika, pūsdavo ragą, mušdavo būgną, daužydavo barškalus, barškindavo šaukštais, puodais, dainuodavo įvairias dainas. Vežamą Morę bandydavo sugauti giltinė. Ji, švaistydamasi dalgiu, sukiodavusis apie Morę. Pasibaigus apeigoms, vakare persirengėliai išveža Morę už kaimo ir ją sunaikina – sudegina arba paskandina. Jos mirtis pranašaudavo žiemos pabaigą ir pavasario pradžią.

Vidurio ir Rytų Lietuvoje vietoj Morės rėdydavo „čiučelą“, „diedelį“. Kaip ir žemaičių Morė, „diedelis“ buvo daromas ant rato, užmauto ant rogės pavažos. „Diedelis“ būdavo su žiemine kepure, ruda sermėga, virve susijuosęs, rankas išskėtęs, o rankose – spragilai.

Tačiau labiausiai tyrinėtojų dėmesį patraukė Gavėnas (Gavanas – Kupiškyje, Gavenis – Anykščių raj.). Gavėną mūsų šimtmečio pradžioje smulkiai aprašė Vaižgantas: „Pusberniai taiso seną pavažą, vienu vidurin įkaltu stipinu. Mauna ant to stipino didįjį ratą. Ratlankį apvynioja šiaudų grįžtelėmis ir priraišioja lazdų galus; antrus galus suriša vienan – taip pasidaro ant rato guba. Dabar gubą reikia aptaisyti. Tai mažų vaikų darbas. Reikia patiekti – mažoji medžiaga: kuo bjauriausių ryzų, virvių ir kitų tokių. Per ištisi dvi dieni viso sodžiaus berniukai zuja aplink visas trobas, kaip tikrieji miestų lakatninkai: kur kokį skarmalą nutveria, kur kokį virvagalį iš palėpės ar padangtės nuriša. Visi Gavėnui dirbti skiriamieji daiktai turi būti jau be jokios vertės, nes jiems tikrų tikriausiai lemta pražūti. Visos tos gėrybės sunešama nemaža krūva ir visa tai sukariama ant Gavėno. Rankų vieton dedama kryžma; ant galų kryžmos rišama spragilų buožės, ant galvos sena triausė, ant burnos bjauri kaukė iškištu buroko liežuviu, – ir Gavėnas gatavas. Už pavažos tempiamas, vienon pusėn pakrypęs ir taip žemės šiaudais apvyniotu ratlankiu lytėdamas, Gavėnas sukasi, kultuvais mojuoja juo gyviau, juo sparčiau traukia.“

Kai kuriose Šiaurės Rytų Lietuvos vietovėse vaikščiodavo Gavėnu aprėdytas žmogus. Kaip užrašė 1927 m. J. Balys: „Vienas vyras apsirengia kokiu prastu skylėtu sijonu, ant galvos užsideda sietą, išsisuodina veidą ir eina palei kiemus, kiti su vytimis jį varo. Tai yra „Gavano vorymas“. Jo nemuša, tik varo. Jis irgi turi vytinę ir, kai jis atsigręžia, tai visi palydovai tuoj bėga atgal. Priėjęs prie kiekvieno lango, Gavėnas sako: „Nevolgykit lašinių, turiu peilį ba kriaunų“.

Jeigu, Gavėną varant, kas nors jį paliečia, tai visi varytojai puola su vytimis jį ginti. Kiti stengdavosi Gavėną vandeniu aplieti, palydovai jį irgi gindavo. Perėjęs per visą kaimą, Gavėnas nusirengia, lieka tik paišinas, tada jį perveža rogėmis per visą kaimą; jis sau sėdi, kiti tempia rogeles. Išvežę kaimo galan išverčia“.

Ten, kur Gavėnas būdavo tempiamas, jį neišardytą ant aukšto laikė iki pusiaugavėnio. Vyresnieji juo baugindavo vaikus, kad šie per gavėnią laikytųsi pasninko. Per pusiaugavėnį, kai pasninko belieka tik pusė, Gavėnas vėl atsiranda, ir sakoma: „Gavėnas per žardą pervirto“. Besiversdamas ir dovanėlių vaikams išmeta. Vaikai bėgdavo žiūrėti, ar žarde neras saldainių, mergaitės – kaspinų. Velykų rytą, kaip rašė Vaižgantas, per iškilmingą procesiją Gavėną iš varpinės nušaudavo, kad užleistų vietą Velykiui.

Lašininis ir Kanapinis

Tarp Užgavėnių persirengėlių tai vieni, tai įsimaišę į kitų persirengėlių būrelius slankioja Lašininis su Kanapiniu. Lašininis dar būdavo vadinamas Lašinius, Lašinskas, Kumpickas ar Mėsinas, o Kanapinis – Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas.

Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose – kad tik žmonės matytų.

Kantaučių apyl. Lašininio ir Kanapinio dvikova vykdavo lauke. Susikaudavo du būriai. Vieni lydi Lašininį, kiti padeda Kanapiniui. Kovotojai – įvairūs „gyvuliai“, „žvėrys“, „paukščiai“, keisti raiteliai: „lašininskiečiai“ – stori, riebūs, o „kanapinskiečiai“ – išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. Kovotojai būna labai sumanūs – juokingi žodžiai, lakios dainos, keisti ginklai, kad žiūrovams tenka juoktis pilvus susiėmus. Kovos pabaigoje, paprastai nelauktai pasirodo Morė. Ji stebi kovos eigą, vis sukiodamasi aplinkui, kolei persimetusi prie „kanapinskiškių“ nulemia liesųjų pergalę.

Lašininis po kautynių paprastai pabėga. Josvainių apyl. sakydavo, kad „nubėgo pas Aprilį, ketindamas su Apriliumi sugrįžti“. Puvočių žmonės aiškino, kad kovą Lašininis atidėjo iki Velykų, pailsės ir nugalės Kanapinį, kad Velykų šeštadienį jiedu vėl mušis ir Lašininis nugalės Kanapinį.

Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką kartaus ir sūraus gėrimo imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų.

Pasvalio apylinkėse per Užgavėnes kamaroje nuo karčių nukabindavo lašinius, atnešdavo šiaudų kūlį, aptaisydavo drabužiais, uždėdavo kepurę ir pakabindavo lašinių vietoje. Dabar per gavėnią kamaroje kabos ne lašiniai, o Lašininis. Arba aptaisytą kūlį aprišdavo virve ir vilkdavo per slenkstį į kamarą, mušdami rykštėmis ir sakydami: „Išeik, Lašinini, mums nereik, išeik, Lašinini! Pakarkim Lašininį!“ Kamaroje per kartelę, ant kurios kabojo lašiniai, permesdavo virvę, pakabindavo kūlį ir pririšdavo. Pakorus Lašininį prasidėdavo pasninko laikas.

Pasivažinėjimas ir laistymasis vandeniu

Visoje Lietuvoje gyvas paprotys per Užgavėnes daug važinėti. Važinėjosi rogėmis, rogutėmis, geldomis ir kitkuo; važinėjo seni ir jauni. Arklius geresnius pasikinkydavo ir važiuodavo greičiau nei įprasta. Roges ir arklius išpuošdavo: iš karčių supindavo kasas, įrišdavo kaspinų, ant kaklų pakabindavo varpelius. Ypač mėgo važinėtis per Užgavėnes vaikai. Važinėdavosi po kaimą, laukus, iš kaimo į kaimą, pas gimines ar pažįstamus. Sakydavo, kad kuo daugiau kelio nukeliausi, tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni. Kartais važiuodavo stati, kad linai ilgesni augtų. O jeigu išvirstama iš rogių, tai tam, kad linai būtų geresni. Buvo paprotys apvažiuoti laukus ir kelis kartus pasivolioti sniege – derlius būsiąs geresnis ir linai storesni.

Važinėdavo rėkaudami, triukšmaudami, dainuodami. Nors pasivažinėjimo tikslai įvairiose Lietuvos vietose buvo tie patys, tačiau nuotaika skyrėsi. Vienur, ypač Žemaitijoje ir Šiaurės bei Vidurio Lietuvoje, pasivažinėjimas buvo daugiau pramuštgalviškas, kitur – romus, šventiškas, pakilus. M. Katkus taip aprašė pasivažinėjimą XIX a. pabaigoje Krakių apylinkėse: „Jauni važinėjasi: prilipa pilnos rogės stačių ir sėdinčių – važiuoja per savo kaimą ir per kitus. Važiuojančius, kas nori, gali aplieti vandeniu. Bet jie turi tam reikalui prisirišę ilgus, storus rimbus, prisiartinusį liejiką negailestingai peršnioja. Tie užsimano lieti iš brukštuvo (balatankos). Mat brukštuvas ilgas ir siauras indas. Iš jo lyg iš vamzdžio, gali paleisti ilgą srovę vandens ir aplieti važiuojančius, prie jų nesiartinant. Ne vienas važiuojančių persirengia žydu, čigonu, velniu – kažin kuom, kas kaip įmano, pasigauna lervų, kaukių. Susiėję į žinomą gryčią, juokauja kaip mokėdami. Juos vaišina alumi, degtine, mėsa.“

M. Katkaus pasivažinėjimo aprašyme matome dar vieną svarbų Užgavėnių paprotį – laistymąsi vandeniu. Laistymasis vandeniu, kurį jau minėjome kalbėdami apie persirengėlius, – vienas svarbiausių Užgavėnių papročių. Jis reiškia gyvybės žadinimą, jos skatinimą gausesniam derliui ir apskritai krikšto, t.y. naujo pradžią. M. Davainis-Silvestraitis rašė, jog per Užgavėnes „kas tik per sodžių važiuoja – ar tai ponas, ar kunigas, ar žydas, ar kits kas – aplieja su vandeniu ant tos paminklos, kad linai augtų“. Apliedavo ir persirengėlius. Kad užgavėnininkus būtų galima kaip reikiant aplieti, juos sumaniai įviliodavo į pinkles.

Laistymosi paprotys turėjo įvairių formų. Viena iš jų – tai „bičių vežimas“. Žeimelio apyl. Užgavėnių pavakaryje būdavo kinkomas pats eikliausias sodžiaus žirgas, apkarstomas varpeliais, spalvotais popieriukais. Į roges įkeldavo didelį kubilą arba daklą. Į kubilą sukeldavo vaikus ir liepdavo jiems rėkti kiek išgali visokiais balsais. Pro rogių sijas iškišdavo į abi puses kartis, kad niekas arti negalėtų prieiti ir važiuodavo šaukdami: „Bitelėm, bitelėm! Vandens!“. Kartais kubilas vežime būdavo su vandeniu ir papuoštas javų varpomis. Prie kubilo stovintis žmogus semdavo kibiru vandenį ir liedavo ant pakelėje stovinčių žmonių, o tie stengdavosi jam tuo pačiu atsilyginti.
Bitininkai per Užgavėnes sueidavo draugėn ir vaišindavosi, kad bitės sektųsi. Kiti eidavo bičių žadinti, pasiklausyti ar gyvos, ar netrūksta joms maisto. Sakydavo, jeigu per Užgavėnes bičių neaplankysi, jos išnyks. Obelių apyl. per Užgavėnes bitininkai pildavo vandens ant avilių, kad vasarą bitės slapta neišspiestų.

Iš įvairių aprašytųjų laistymosi papročių matyti, kad laistymosi arba šventinimo vandeniu apeiga buvo skirta apskritai visoms gamtos gyvybinėms galioms pažadinti. Papročio reikšmė ta pati, tačiau pati laistymosi vandeniu išraiška įvairiose Lietuvos vietovėse skirdavosi. Žemaičiai, kaip rašė laikraštis „Trimitas“, darydavo taip: „Išgirsi: atskamba, atvažiuoja kaimo gatve vaikėzas, šaukdamas: „Vandens, vandens, vandens!“. Tai žinok – „Užgavėnių bitės“ važiuoja arba vadinamas „vandens šventinimas“, kad linai geriau augtų. Tas daroma taip: paprastose rogėse pasistato statinę ar kokį kubilą su vandeniu, pasikinko nebaikštų arklį, įsisodina kelias linksmas mergiotes, vikrus vaikėzas pasitaiso botagą ant ilgo virpčio ir lekia per kaimą šaukdamas „vandens!“. Kiemuose visi turi pasiruošę vandens, kad suspėtų važiuojantį aplieti ar šlapiu sniegu apmėtyti, o važiuojąs turi mokėti išsisaugoti vandens ir kitus aplieti arba ilgu botagu užtvoti per šonus, jei kas mėgina jį aplieti.“ Aukštaičiai į rogėse pastatytą kubilą sodindavo vaikus, kurie zyzdavo kaip bitės, ir važiuodami per kaimą prašydavo vandens. Visas šias apeigas ir papročius lydėdavo juokas.

Juokų krėtimas ir kaimynų lankymas Užgavėnėse yra būtini. „Beveik visuose Užgavėnių šventės aprašuose, – rašo N. Vėlius, – užsimenama apie šias šventes lydintį juoką, pastangas juokinti visus šventės dalyvius ir patiems juoktis“. „Užgavėnės – įvairių išdaigų ir juokų diena“ – pritaria ir E. Dulaitienė-Glemžaitė. Juokas, linksmybės, kaip ir važinėjimasis, – žadinimo apeiga.

Žadinimo apeigoms priklauso ir supimasis. Per Užgavėnes daromos sūpuoklės ir einama suptis. Kur supynės, ten juokas ir linksmybės. Seni žmonės pasakoja, kad „…seniau linguotis, suptis eidavo net seneliai“. Žadinama buvo ir „šokant lenton“. Per padėtą ant žemės rąstgalį permesdavo lentą. Viena mergina atsistodavusi ant vieno galo, o kita šokdavusi ant iškilusiojo lentos galo, išmesdama pirmąją aukštyn. Lenton šokama tol, kol sudygsta rugiai. Rugiams sudygus, šokinėti drausdavo: „Jau nešokite, nes rugelius primušite“.

Ateities spėjimai

Nors daugiausiai buriama Kalėdų šventėse, tačiau ateitį spėdavo ir per kitas didžiąsias metų šventes arba per gamtos virsmus. Užgavėnių ateities spėjimai susiję daugiausiai su vedybomis ir būsimu derliumi. Jie labai panašūs į Kūčių nakties būrimus.

Per Užgavėnes mergaitės, nugraužusios kaulą, muša juo į kiemo vartus ir klausosi, iš kurio krašto išgirs šunis lojant – iš ten reikia laukti per Velykas piršlių.

Vakare reikia sušluoti iš visų kertelių šiukšles, išnešus išpilti ir klausytis, iš kur šunes loja, – iš tos pusės bus piršliai.

Užgavėnių vakare merginos eina iš kiemo malkų glėbio atnešti. Parnešusios skaičiuoja pagalius: jei būna poros, tai tais metais ištekės.

Mergaitės paima tris lėkštes: į vieną įpila žemių, į antrą įdeda žiedą, o į trečią – rūtų vainiką. Užriša vienai akis ir paveda toliau. Paskui ji turi sugrįžti ir rinktis lėkštę. Jei nutvers už lėkštės su žiedu, tai po Velykų ištekės, jei su vainiku, tai liks senmergė, o jei už lėkštės su žeme, tai po Velykų mirs.

Rytą, prieš saulės tekėjimą, reikia pelenus sijoti, paskui juos paslėpti, o kopūstams augant jais kopūstus apibarstyti – tada vabalai kopūstų neėsią.

Kad vasaros darbus dirbant – pjaunant ar šienaujant – neskaudėtų pusiaujo, reikia pusiaunakty, 12 val., bažnyčios varpams skambinant, persiversti tris kartus per galvą.

Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti.

Jei – nepagada ir drėgna, tą metą gerai augs javai ir bet kur pasėti.

Jei Užgavėnių dieną ant stogo yra sniegas, tai ir Velykos bus su sniegu.

Valgiai

Senosios Užgavėnės tęsdavosi savaitę. Buvo nusistovėjusi tam tikra valgymo, užsigavėjimo tvarka. Užgavėnes švęsti pradėdavo ketvirtadienį. Jį vadino „riebusis ketvergas“ ir valgydavo keturis kartus. „Riebųjį penktadienį“ seniau mėsos neduodavo, nes pasninko diena, bet valgė kiaušinius, sviestą, pieniškus patiekalus penkis kartus per dieną. „Riebųjį šeštadienį“ – šešis kartus, „riebųjį sekmadienį“ – septynis kartus, „riebųjį pirmadienį“ – aštuonis kartus, o paskutiniąją Užgavėnių dieną – „riebųjį antradienį“ – devynis kartus. Valgydavo daugiausiai riebius mėsiškus patiekalus.

Dabar populiariausias Užgavėnių valgis yra blynai. Anksčiau svarbiausias valgis būdavo šiupinys, kurį virdavo iš kruopų, žirnių, pupų, lašinių ir mėsos. Šiupinyje būdavo ir kiaulės uodega. Vėl sutinkame stambių kruopų košę, galima sakyti „kūčią“ (žr. „Kalėdinis virsmas“), tik riebią. Stambių kruopų košė, kuri Užgavėnėse buvo patiekiama su mėsa, yra apeiginis valgis, žinomas vestuvių, laidotuvių ir krikštynų apeigose. Stambių kruopų košę dažnai pakeisdavo barstomi grūdai. Stambių kruopų košė ar barstomi grūdai yra bet kurio virsmo – gamtos ar žmogaus – apeiginis valgis. Kiekvieno virsmo esmė yra mirtis ir gimimas, t. y. seno pabaiga ir naujo pradžia, o stambių kruopų košė ar grūdai yra šio vyksmo (dygti – daigoti) simbolis.

Pelenų diena

Pirmoji po Užgavėnių diena, trečiadienis, vadinama Pelenų diena arba Pelenija. Pelenų diena, kaip ir Užgavėnės, apipinta tradiciniais papročiais, bet kiek Užgavėnės triukšmingos, tiek Pelenija tyli, rami.

Tie dideli pasikeitimai, kurie įvyksta po Užgavėnių, geriausiai atsispindi vaikiškoje sąmonėje. Štai, pvz., rusų rašytojas I. Šmeliovas taip aprašo savo vaikystės įspūdžius, pabudus Pelenų dienos ryte: „Prabundu nuo ryškios šviesos kambaryje. Šviesa kažkokia nuoga, šalta, nuobodi. Taip, juk šiandien jau Didysis pasninkas. Rožines užuolaidas su medžiotojais ir antimis nuo langų jau nukabino, ir todėl taip plika ir liūdna kambaryje. Pilkas, apsiniaukęs rytas – atlydys. Laša už lango – tarsi verkia. Senas mūsų dailidė vakar pasakė, kad Morė išeidama pravirks. Štai ir pravirko… kap, kap, kap. Štai kaip! Aš žiūriu į suglamžytas popierines gėles, į paauksuotą Užgavėnių meduolį. Nebėra nei meškininkų, nei kalniukų – prapuolė linksmybės. Ir kažkas džiaugsmingo krebžda širdyje dabar viskas nauja viskas kitaip. Dabar siela atsigaus – kaip vakar pasakė senasis dailidė – dabar sielą reikia ruošti“. Gavėti, pasninkauti, ruoštis Didžiajai Dienai – Velykoms” (išryškinta mūsų).

Pelenų diena – „juodas“ pasninkas. Moterys užsivirina vandens, išplauna visus puodus, indus, šaukštus, nušveičia stalus, kad niekur nei taukų, nei pieno lašelio neliktų. Tą dieną nedirbdavo didelių darbų, tik smulkius būtinos ruošos darbus. Ir šeimininkėms su valgiu mažai rūpesčio – išverda kruopas, paduoda kanapių aliejų ir valgykit. Tik einantys į bažnyčią keldavosi anksčiau.

„Pelenija, – rašė Vaižgantas, – nuobodžiausia visų metų diena. Bažnyčioje pelenai ir priminimai, jog visi, dulkėmis būdami, neužilgo vėl dulkėmis pavirsią; namie – vėl pelenai, nes bažnyčioje buvę vyresnieji ir namo parsiveža pelenų tai skepetaitėje, tai skaros kertelėje, ir visus namie likusius dievobaimingai apibarsto“. Ir taip visoje Lietuvoje. Kai kur pasirodydavo apsirėdęs senis su pelenų terbele, kuris vaikščiodavo po kaimus ir barstydavo pelenus. Jis buvo vadinamas Pelenium, Papelčium.

Kai kuriose Lietuvos vietovėse gyvavo silkės įvesdinimo paprotys. Tą darydavo vaikai, prisirišę silkės iškamšą, kurią tempdavo į kiekvieną kaimo trobą, o kitose apylinkėse silkę įvesdindavo pirmoji viešnia, kuri, prisirišusi silkės galvą prie siūlo, vilkdavo ją per slenkstį sakydama: „Čia, čia, čia!“ Vaikai rėkaudami per kaimą veždavo Gavėną arba „diedelį“. Sukdavosi ant ledo karuselė. Žeimelio apyl. „per Pelenę mergos, važiuodamos į vieną kaimo galą šaukdavo: „Vandens, vandens!“ Joms grįžtant jau visuose kiemuose būdavo paruošti kibirai su vandeniu. Tačiau aplieti mergas ne taip lengva. Jos turėdavo terbas pelenų ir žerdavo liejikams į akis.

Pelenų dieną vilkdavo trinką arba kaladę. Ją vilkdavo Pelenų ryte anksčiau atsikėlusieji. Kaladė – tai stora malka, pagalys ar rąstgalis. Užneria virvę ar pantį, į pat trobą įvelka ir sako: „Kaladę atvilkau“. Jei rytą atėjęs kaladės neatvelka, – atėjęs su nelaime. Kad sunkų rąstgalį laukan išvilktų, vilkėją kuo nors pavaišina.

Valkininkų apyl. nešdavo pelenų į sodą ir pildavo ant vyšnių, kad duotų geresnį derlių. Kai kur šventintų pelenų pildavo į šulinį, kad vanduo būtų skaidrus.

Literatūra:
1. Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ).
2. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993.
3. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993.
4. Katkus M. Raštai. V., 1965.
5. Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. V., 1979.
6. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. V., 1983.
7. Kudirka J. Užgavėnės. V., 1992.
8. Kudirka J. Velykų šventės. V., 1992.
9. Greimas A. Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos. Čikaga, 1979.

Internetui straipsnį paruošė Rasa Ambraziejienė, esurasa@takas.lt

Iš Kauno tautinės kultūros centro leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, V dalis
– „Pavasario virsmo šventės. Užgavėnės. Velykos“ (2001 m.)