Lietuvos kelias į 1990 m. kovo 11-ąją (1940-1990 m.) 2 dalis
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė rugpjūčio 23 d. Vingio parke nutarė surengti mitingą Ribentropo-Molotovo pakto 49-osioms metinėms pažymėti. Prof. V.Landsbergis per Lietuvos televiziją pakvietė visus “žinoti ir suvokti ypatingą rugpjūčio 23 dienos reikšmę” ir rugpjūčio 23 d. 19 val. atvykti į Vingio parką.
Mitinge Vingio parke dalyvavo 150-250 tūkstančių žmonių, virš minios plevėsavo šimtai juodu kaspinu perrištų trispalvių. Mitingas prasidėjo Maironio ir J.Naujalio daina “Lietuva brangi”. Jam vadovavo ir pirmasis kalbėjo prof. V.Landsbergis. Po jo kalbėjo kiti, iš viso 15 asmenų: poetas Just. Marcinkevičius, LKP CK sekretorius L.Šepetys, kunigas E.Atkočiūnas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – V.Čepaitis, S.Geda, J.Juzeliūnas bei kiti. Išklausyta buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro J.Urbšio kalbos įrašas. Kalbėjusiųjų pasisakymuose vyravo Molotovo-Ribentropo pakto ir jo pasekmių Lietuvai tema. Mitinge buvo pavyzdinga rimtis ir susikaupimas, nors nebuvo nei milicijos, nei kitokių “tvarkdarių”.
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai rugpjūčio 30 d. Dailininkų sąjungos salėje susitiko su KGB Lietuvos padalinio vadovu gen. E.Eismuntu ir jo pavaduotoju E.Baltinu. Tai lig šiol negirdėtas dalykas. Generolas priekaištavo Sąjūdžiui už bendradarbiavimą su disidentais, pareiškė, kad jam kelia nerimą kai kurios antitarybinės apraiškos Sąjūdžio veikloje. Buvo pasikeista nuomonėmis apie tarybų valdžią ir tolerancijos ribas. Sąjūdžio atstovai reikalavo sudaryti galimybę jiems apie savo veiklą ir tikslus informuoti visuomenę per žiniasklaidą.
Vilniuje rugsėjo 17 d. pasirodė savaitraštis “Atgimimas” (redaktorius R.Ozolas) – pirmas valdžios necenzūruojamas spaudos leidinys, greitai pasiekęs 100 000 egz. tiražą. Rugsėjo 19 d. įvyko pirmoji televizijos laida su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais. Ypač populiaria tapo Sąjūdžio aktyvistų vedama tiesioginė televizijos laida “Atgimimo banga”.
Lietuvos laisvės lyga rugsėjo 28 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, surengė mitingą, skirtą Ribentropo-Molotovo antrojo slaptojo protokolo pasirašymo sukakčiai. Šį kartą LTSR VRM prieš demonstrantus pasiuntė specialius kariuomenės dalinius ir miliciją. Mitingą pradėjo disidentas V.Bogušis. Pradėjus kalbėti A.Terleckui, šalmuoti, su plastikiniais skydais kareiviai ir milicija puolė demonstrantus guminėmis lazdomis. Susidūrimai su demonstracijos malšintojais tęsėsi visą vakarą, daug žmonių nukentėjo.
Sąjūdžio lyderiai, visi pažangūs žmonės protestavo prieš tokius valdžios veiksmus, reikalavo juos ištirti. Spalio 4 d. įvyko LKP CK plenumas, kuriame buvo pakviesti dalyvauti ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovai. Prie CK rūmų vyko piketas, kurio dalyviai reikalavo LKP CK pirmojo sekretoriaus R.Songailos, Vidaus reikalų ministro S.Lisausko atsistatydinimo. Plenume nepasitikėjimą jiems išreiškė prof. B.Genzelis.
Spalio 7 d., skambant V.Kudirkos “Tautiškai giesmei”, tautinė vėliava iškilmingai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Spalio 10 d. vėliava iškelta Karo muziejaus varpinės bokšte Kaune. Taip į Lietuvą vienas po kito grįžo jos valstybingumo simboliai. Spalio 8 d. spaudoje paskelbta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programa.
Tautinės trispalvės pakėlimas Gedimino pilyje, 1988 m. spalio 7 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka
LKP CK vadovybė nebesuspėjo paskui sparčiai besirutuliojančius įvykius. Spalio 19 d. LKP CK plenumas atleido iš pareigų R.Songailą. Plenume dalyvaujant kai kuriems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams ir jiems pritariant, spalio 20 d. pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas. Po šių permainų padidėjo visuomenės pasitikėjimas Lietuvos komunistų partija, pradėta nebijoti žmogaus, turinčio šios organizacijos nario bilietą. Dalis komunistų partijos narių tam tikra prasme privilegijuotą savo padėtį neretai panaudojo Lietuvos labui.
Sąjūdis tuo metu ruošėsi Steigiamajam suvažiavimui. Jis prasidėjo spalio 22 d. Vilniuje, Sporto rūmuose. Jame dalyvavo 1021 delegatas, 167 kandidatai į Sąjūdžio seimo narius ir apie 4 tūkstančiai svečių. “Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui”, – tokiais žodžiais suvažiavimą pradėjo poetas Just. Marcinkevičius. Jo, kaip ir kitų vėliau kalbėjusiųjų žodžius lydėjo audringi plojimai. Po architekto V.Landsbergio-Žemkalnio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų sveikinimų, komunistų partijos ir vyriausybės vardu suvažiavimą pasveikino LKP CK pirmasis sekretorius A.Brazauskas. Jis pastebėjo: “Vertindamas Sąjūdį, padarė klaidų ir Lietuvos komunistų partijos CK”. Pasak kalbėtojo, tautos vėliava Gedimino pilies bokšte ženklina naują visuomeninės raidos etapą. Štai tuomet A.Brazauskas paskelbė, kad Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems.
Programinius pranešimus apie Sąjūdžio tikslus padarė R.Ozolas, A.Juozaitis, Z.Vaišvila, K.Prunskienė, V.Landsbergis. Po jų kalbėjo kiti Sąjūdžio lyderiai. Žodis buvo suteiktas ir LLL vadovui A.Terleckui, kuris savo kalboje reikalavo Ribentropo-Molotovo pakto anuliavimo ir tarybinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Suvažiavimo eiga buvo transliuojama per Lietuvos radiją ir televiziją. Gatvės ištuštėjo, kas negalėjo būti Sporto rūmuose, suvažiavimą stebėjo per televiziją. Tai buvo masinė Laisvės Pamoka. Daugelio žmonių sąmonėje įvyko ESMINIS LŪŽIS. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja užvaldė daugumą Lietuvos žmonių. Vakare suvažiavimo dalyviai su degančiomis žvakėmis ir deglais nuo Sporto rūmų patraukė į Gedimino aikštę, kur prasidėjo mitingas ir Tautinis vakaras.
Antroji suvažiavimo diena prasidėjo šv. Mišiomis prie tikintiesiems sugrąžintos Katedros. Kardinolas V.Sladkevičius pamoksle tikintiesiems sakė: “Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė”.
Sporto rūmuose svarstant Sąjūdžio programą, suvažiavimo dalyvių audrą sukėlė Sąjūdžio atstovo iš Kauno R.Paulausko kalba, kurioje jis siūlė apsispręsti dėl Lietuvos priklausymo Tarybų Sąjungai. “ Ar mes Sąjungoje, ar ne?” – klausė kalbėtojas. “ Tai yra konstatavimas tiesos, kuri turi būti užfiksuota Sąjūdžio programoje”. Salėje kilo sujudimas. Rašytojas V.Petkevičius išėjęs į tribūną R.Paulausko kalbą pavadino provokacija.
Po diskusijų suvažiavimas priėmė LPS bendrąją programą, įstatus ir 30 rezoliucijų politikos, kultūros, ekonomikos, kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Suvažiavimas galimos reakcijos sušvelninimui pasiuntė laišką TSKP CK generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui, informuodamas apie suvažiavimą ir dėkodamas už jo vykdomą pertvarką ir viešumą.
Vakare, suvažiavimui išrinkus 220 asmenų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, Iniciatyvinė grupė paskelbė nutraukianti savo veiklą. Naktį Sąjūdžio seimas išrinko 35 asmenų Tarybą, į kurią įėjo dauguma buvusios Iniciatyvinės grupės narių. Į Tarybą išrinkti kun. V.Aliulis, V.Antanaitis, K.Antanavičius, O.Balakauskas, V.Bubnys, A.Buračas, A.Čekuolis, V.Čepaitis, S.Geda, B.Genzelis, R.Gudaitis, G.Jefremovas, A.Juozaitis, J.Juzeliūnas, A.Kaušpėdas, Č.Kudaba, B.Kuzmickas, V.Landsbergis, M.Laurinkus, Just. Marcinkevičius, M.Martinaitis, A.Medalinskas, J.Minkevičius, K.Motieka, A.Nasvytis, R.Ozolas, V.Petkevičius, K.Prunskienė,V.Radžvilas, R.Rajeckas, V.Tomkus, K.Uoka, Z.Vaišvila, E.Zingeris ir A.Žebriūnas. Apie pusė Tarybos narių priklausė komunistų partijai, tačiau visi jie, visi Tarybos nariai buvo Lietuvos patriotai, nors kelią į nepriklausomybės atkūrimą matė nevienodai.
Apie pusę penkių ryto suvažiavimas “Tautine giesme” užbaigė savo darbą. Suvažiavimo reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje neįkainojama. Nuo jo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo estafetę tvirtai savo rankose laikė Sąjūdis. Lapkričio 1 d. iš kalėjimų ir tremties paleisti žinomi politiniai kaliniai G.Iešmantas, V.Petkus ir kun. S.Tamkevičius, kiek vėliau – B.Gajauskas. Lapkričio 1-ąją Lietuvoje pirmą kartą po karo legaliai buvo švenčiama Visų Šventųjų diena. Tačiau Lietuvos demokratėjimas vis daugiau rūpesčių kėlė Maskvai. Lapkričio 11 d. į Lietuvą susipažinti su padėtimi vietoje atvyko net trys N.Sliunkovo vadovaujami TSKP CK politinio biuro nariai.
Lietuvoje formavosi dvi pagrindinės politinės srovės – realią valdžią turėjusi Lietuvos komunistų partija ir didelį žmonių pasitikėjimą, bet be realios valdžios – Sąjūdis. Palaipsniui tarp šių politinių jėgų formavosi takoskyra, nors apie trečdalis Sąjūdžio seimo ir apie pusė Tarybos narių buvo komunistų partijos nariai. Komunistų partijoje tuomet irgi buvo daug “reformatorių”, siekusių demokratinių permainų. Bet buvo ir “fundamentalistų”, ypač tarp kitataučių, kurie piktinosi demokratijos apraiškomis visuomenėje ir partijoje, rėmėsi totalitarine TSKP politika, jos parama. LKP CK pirmajam sekretoriui A.Brazauskui, siekusiam išvengti Maskvos represijų prieš Lietuvos nepriklausomybininkus, teko laviruoti tarp šių jėgų.
Nebuvo vieningos nuomonės dėl kelio į nepriklausomybę ir Sąjūdyje. Iš vienos pusės radikaliųjų disidentų (ypač LLL) jis buvo kritikuojamas dėl nepakankamo ryžtingumo siekiant nepriklausomybės atkūrimo, iš kitos pusės komunistų partijos – už per didelį skubėjimą. Karštuose ginčuose Sąjūdis sugebėjo rasti aukso vidurį ir nusipelnė visuotinį tautos pritarimą.
Be šių politinių jėgų, paminėtini radikaliai nusiteikę disidentai, reikalavę greito, besąlygiško okupacinės armijos išvedimo bei nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo, ir nepriklausomybės priešininkai, TSRS vienybės šalininkai, atmetantys bet kokias mintis apie Lietuvos nepriklausomybę.
Lapkričio 18 d. Vilniuje vyko LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija. Jos metu priimtos LTSR įstatymų pataisos, suteikusios lietuvių kalbai, tautinei trispalvei ir V.Kudirkos “Tautiškai giesmei” – Lietuvos himnui valstybinį statusą. Šie Tarybos nutarimai palankiai sutikti visoje Lietuvoje. Tačiau šioje sesijoje Sąjūdžio seimo nariai reikalavo pateikti ir priimti LTSR Konstitucijos pataisas, estų pavyzdžiu užtikrinančias LTSR priimamų įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susirinkusi žmonių minia laukė realaus, teisinio žingsnio į Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau Aukščiausioji Taryba šio įstatymo netikėtai nepriėmė. Toks jos elgesys sukėlė prie rūmų buvusių žmonių ir Sąjūdžio pasipiktinimą, nepasitenkinimo banga nuvilnijo per visą Lietuvą.
Sąjunginėje spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose vieni Sąjūdžio seimo tarybos nariai giriami, kiti kaltinami. Ypač daug kritikos skirta Tarybos nariui V.Landsbergiui. Sąjūdžio seimo taryba lapkričio 24 d. siekdama solidarumo, priėmė “Moralinės vienybės deklaraciją” ir nusprendė išrinkti Tarybos pirmininką, kuriuo pusei metų išrinktas prof. V.Landsbergis.
Sąjūdis pabrėžė, kad gerbs tik tuos įstatymus, kurie neapriboja ir nepažeidžia Lietuvos suvereniteto. Jis organizavo Lietuvos gyventojų parašų rinkimą prieš TSRS konstitucijos pataisas, galinčias pakenkti Lietuvos keliui į nepriklausomybę. Šios neeilinės akcijos metu surinkta 1,8 milijono parašų, kurie įteikti TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui.
Gruodžio 25 d. pirmą kartą po karo oficialiai švęstos Kalėdos.
1989 m. sausio mėnesį vyko rinkimai į laisvas LTSR Aukščiausiosios Tarybos vietas. Rinkimus laimėjo ir Aukščiausiosios Tarybos deputatais tapo Sąjūdžio seimo tarybos nariai – K.Motieka ir Z.Vaišvila, vėliau – R.Ozolas. Tai buvo pirmoji demokratijos pergalė, nes rinkimuose dalyvavo po kelis kandidatus. Pradėta ruoštis TSRS liaudies deputatų rinkimams. Kandidatus į TSRS liaudies deputatus visose apygardose kėlė ir Sąjūdis.
Lietuvos Nepriklausomybės šventės išvakarėse – vasario 15 d. Kaune, teatro rūmuose, ten pat, kur 1940 m. liepos 21 d. vadinamasis “Liaudies seimas” “pasiprašė” priimti į Tarybų Sąjungą, buvo sušaukta specialioji Sąjūdžio seimo sesija. Ji priėmė rezoliuciją, kurioje nurodoma:
“Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu, įvairiais būdais priešinosi hitleriniam bei stalininiam genocidui ir didžiavalstybinio kolonializmo apraiškoms. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kokio diktato”.
Tai pirmą kartą po karštų diskusijų viešai išreikštas Sąjūdžio tikslas – siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Vasario 16-ąją Kaune, dalyvaujant tūkstančiams žmonių, atidengtas pokario metais nuverstas Laisvės paminklas. Prie jo Sąjūdžio seimo nariai pasižadėjo siekti Lietuvos nepriklausomybės: “Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva! Mūsų likimas – Lietuva!” Nepriklausomybės dienos minėjimas vyko ir kitose Lietuvos vietose. Vilniuje prie namo, kur buvo pasirašytas 1918 m. Nepriklausomybės aktas, atidengta memorialinė lenta.
Vilniuje pirmąjį kartą po Lietuvos okupacijos taip pat įvyko oficialios valdžios surengtas Vasario 16-osios minėjimas Akademiniame dramos teatre.
Vasario 28 d. spaudoje buvo paskelbtas grupės Aukščiausiosios Tarybos deputatų parengtas LTSR konstitucijos pataisų projektas. Visuomenė jį vertino nevienodai. Lietuvos komunistų partija laviravo, tačiau ir joje vis labiau ryškėjo pažiūrų takoskyra. “Vieni atstovauja svetimų sukurtam aparatui, kiti – lietuvių tautai”, – kalbėjo B.Genzelis. Vis daugiau komunistų partijos narių linko į nepriklausomybininkų pusę. Po vasario 16-osios šventės reakcingoji LKP CK dalis kvietė užkirsti kelią “nacionalizmo apraiškoms” ir prieš Sąjūdį imtis konkrečių veiksmų. TSRS valdžios šalininkai susibūrė į Sąjūdžiui alternatyvią organizaciją “Vienybė-Jedinstvo-Jednosc”, kurios šalininkų didžioji dalis buvo ne lietuvių tautybės žmonės. “Jedinstvo” pradėjo organizuoti mitingus, nukreiptus prieš Sąjūdį ir pažangųjį LKP sparną. Netrukus pranešta apie nežinomos sudėties “Tarybų valdžios gelbėjimo Lietuvoje komitetą”. Tai buvo politinė jėga, pasisakanti prieš Lietuvos nepriklausomybę, siekianti su TSRS pagalba išlaikyti ją sąjungos sudėtyje.
Respublikoje vyko rinkimų į TSRS liaudies deputatus kampanija. Visose rinkimų apygardose buvo iškelti ir Sąjūdžio remiami kandidatai, nors LLL, A.Terleckas tokį Sąjūdžio žingsnį labai kritikavo. Buvęs politinis kalinys-mirtininkas L.Dambrauskas rašė: “Nereikėjo didelės politinės išminties suprasti, ką būtų Lietuvai davęs toks boikotas – būtume netekę tribūnos, iš kurios galėjome kalbėti ne tik Tarybų Sąjungos žmonėms, bet ir visam pasauliui”. Sąjūdžio seimo taryba nusprendė “remti tas jėgas, kurios ir LKP CK, ir partinėse organizacijose siekia tikro pertvarkos vyksmo, galvoja apie naują Lietuvos ateitį ir vardan jos veikia”. Sąjūdžio remiamų kandidatų programoje buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. LKP remiami kandidatai pasisakė už Lietuvą TSRS sudėtyje.
Rinkimų kampanijos metu Sąjūdžio seimo tarybos nariai A.Juozaitis ir A.Nasvytis, iškelti tose apygardose, kuriose balotiravosi LKP vadovai A.Brazauskas ir V.Beriozovas, savo kandidatūras atsiėmė. 39-iose apygardose buvo išrinktas 31 Sąjūdžio deputatas, kiti pakliuvo į antrąjį rinkimų ratą. Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis, vertindamas Sąjūdžio pergalę ir tolimesnius santykius su LKP, kalbėjo: “Nereikia pūstis, venkime ir gyrimosi, ir pašaipų buvusio konkurento atžvilgiu. Važiuojam viename vežime, tad pernelyg stumdytis pavojinga”.
Pasirodė pirmieji totalitarinės Tarybų Sąjungos irimo požymiai. Pirmieji Maskvos globos išdrįso atsisakyti Lietuvos menininkai. Kovo 11-ąją neeilinis Dailininkų sąjungos suvažiavimas priėmė įstatus, kuriuose atsisakė išorinės jėgos diktato. Kovo 16-ąją Sąjūdis įregistruotas juridiškai. Atsikūrė Lietuvos Respublikoje iki okupacijos veikusios politinės partijos: demokratai, krikščionys demokratai, socialdemokratai, tautininkai, kitos organizacijos. Sąjūdžio seimas balandžio 23 d. sesijoje teigė, kad Lietuvos komunistų partija “turėtų būti savarankiška politine partija ir atlikti partijos, o ne administracijos funkcijas”. Birželio 3 d. nuo Maskvos, nuo visasąjunginės organizacijos atsiskyrė Lietuvos komjaunuoliai, atkūrę Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungą.
Sąjūdžio remti TSRS liaudies deputatai B.Genzelis, V.Landsbergis, R.Ozolas ir K.Prunskienė balandžio 6 d. Maskvoje susitiko su TSRS AT Prezidiumo pirmininku A.Lukjanovu. Tai pirmasis Sąjūdžio atstovų susitikimas su tokiu aukštu TSRS pareigūnu. Sąjūdiečiai informavo A.Lukjanovą apie Lietuvoje daromas kliūtis Sąjūdžio veiklai.
LTSR Aukščiausioji Taryba gegužės 18-ąją 11-ojoje sesijoje pagaliau priėmė LTSR Konstitucijos pataisą, kurioje skelbiama: “Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai”. Šioje sesijoje taip pat priimta deklaracija “Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą”. Joje nurodoma, kad Lietuva 1940 m. buvo neteisėtai prijungta prie TSRS ir jau šiandien išryškėjo lietuvių tautos siekis būti nepriklausoma valstybe. “Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik tarpvalstybinėmis sutartimis”, – rašoma deklaracijoje. Minia prie Aukščiausiosios Tarybos šį kartą Respublikos vadovus pasitiko ovacijomis ir gėlėmis.
Maskvoje, Kremliaus suvažiavimų rūmuose, gegužės 25 d. prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Tarp 2250 delegatų buvo ir Lietuvos sąjūdietiška delegacija, iš kitų išsiskirianti savo demokratiškumu ir laisvo žmogaus mąstymu. Suvažiavime kilo karštos diskusijos dėl TSRS karinių dalinių, kuriems vadovavo generolas I.Rodionovas, panaudojimo prieš taikius gyventojus ir jų žudynes Tbilisyje. Gegužės 31 d. TSRS liaudies deputatas iš Lietuvos, jaunas gydytojas E.Klumbys, protestuodamas prieš gen. I.Rodionovo, atsakingo už Tbilisio žudynes, veiksmus, per televiziją stebint milijonams TSRS gyventojų, pareiškė, kad negalės būti TSRS liaudies deputatu ir dirbti toje pačioje salėje, kurioje yra gen. I.Rodionovas, ir padėjęs posėdžiui pirmininkavusiam M.Gorbačiovui mandatą išėjo iš salės. Tai buvo toks netikėtas, iššaukiantis, drąsus žingsnis, kad suvažiavimo delegatai ir televizijos žiūrovai neteko amo. Atsimenantiems ankstesnius visasąjunginius forumus, tai buvo neįsivaizduojama… Suvažiavime kalbėjęs deputatas V.Landsbergis informavo suvažiavimo delegatus apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos priimtus dokumentus dėl Lietuvos TSR savarankiškumo, apie Ribentropo-Molotovo pakto slaptuosius protokolus ir jų pasekmes Lietuvai. Deputatė K.Prunskienė suvažiavime išdėstė Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepciją. Tai buvo Sąjūdžio idėjų ir siekių pristatymas Tarybų Sąjungai ir pasauliui, nors LLL, A.Terlecko “Liaudies šauklys” rašė: “Naivu būtų tikėtis, jog deputatų kalbos sugraudins rusų imperialistus ir paskatins atkurti istorinę tiesą bei teisingumą Pabaltijo respublikose”.
“Atgajos” organizuotas taikos žygis per Lietuvą (Vilnius-Klaipėda), 1989 m. liepos 7-16 d.
Jo metu buvo renkami parašai reikalaujant išvesti okupacinę kariuomenę.
Mitingas prie okupacinės kariuomenės bazės Radviliškyje.
Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka
Išeivijoje gyvenę lietuviai niekada nesusitaikė su Lietuvos okupacija, stengėsi išlaikyti lietuvybę savo šeimose ir mintyse. Laisvajame pasaulyje jie nuolat kėlė Lietuvos okupacijos bylą. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) ir Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB), kitos organizacijos daug nuveikė tarptautinės politikos baruose. Išeivijoje gyvavo taip pat du požiūriai į okupuotą Lietuvą: vienas – boikotuoti, visiškai nebendrauti su sovietinės Lietuvos valdžia, kitas – nevengti šių ryšių, ypač su kultūros, mokslo žmonėmis, stengiantis juos patraukti į savo pusę.
Užsienyje daug metų vyko išeivijos lietuvių Studijų savaitės, kuriose buvo aptariama ir Lietuvos padėtis. 1989 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais XXXVI-oji studijų savaitė vyko Švedijos Gotlando saloje, Katthamarsviko vietovėje. Šios Studijų savaitės renginiuose dalyvavo atstovai iš Lietuvos ir – anksčiau neįsivaizduojamas dalykas – aukštas Lietuvos komunistų partijos pareigūnas. Lietuvai čia atstovavo Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis, tarybos nariai A.Buračas, Č.Kudaba ir K.Motieka, Lietuvos laisvės lygos pirmininkas A.Terleckas ir LKP CK ideologijos skyriaus vedėjas J.V.Paleckis.
Studijų savaitės pabaigoje, rugpjūčio 6 d., minėti Lietuvos atstovai ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos vicepirmininkė I.Lukoševičienė bei VLIK’o pirmininkas K.Bobelis pasirašė komunikatą apie tai, kad išklausę pranešimus apie dabartinę Lietuvos politinę, ekonominę, ekologinę ir socialinę padėtį, kultūros, švietimo, jaunimo auklėjimo problemas bei Bažnyčios vaidmenį tautos atgimimo procese, sutarė:
“Visų Pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas!”
Tai labai svarbus ir prasmingas dokumentas, nutiesęs tiltą tarp trijų politinių jėgų – išeivijos lietuvių, Sąjūdžio ir atsinaujinančios Lietuvos komunistų partijos.
Artėjo Ribentropo-Molotovo pakto 50-osios metinės. Lietuvos Sąjūdis, Estijos Liaudies ir Latvijos Tautos frontai nutarė šią datą paminėti bendru renginiu, pavadintu “Baltijos keliu”. Daugelyje Lietuvos miestų įvyko šiai datai skirti mitingai, o rugpjūčio 23 d. 18 val. nuo Vilniaus Katedros iki Talino Tompea pilies bokšto, vien Lietuvoje apie milijonas žmonių, susikibę rankomis, sustojo kelyje, parodydami savo ryžtą siekti nepriklausomybės atkūrimo. “ Baltijos kelias – tai paskutinis kolonijinių teritorijų išlaisvinimo Europoje kelias”, – skelbė bendras Lietuvos Sąjūdžio ir Latvijos Tautos bei Estijos Liaudies frontų pareiškimas.
TSKP CK priėmė pareiškimą “Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose”, kuriame Pabaltijo respublikas gąsdino laukiančia katastrofa ir jų valdžias kvietė imtis “neatidėliotinų priemonių, kad pertvarkos procesas Pabaltijyje būtų apvalytas nuo ekstremizmo, nuo destruktyvių, žalingų tendencijų”. TSRS vadovas M.Gorbačiovas skambino A.Brazauskui telefonu, ragindamas Lietuvoje “daryti tvarką”.
Lietuvoje radikaliosios politinės jėgos, daugelis disidentų ir Sąjūdžio seimo dauguma viešai deklaravo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir nebevengė šio termino. LKP tuo metu skelbė mažiau radikalų šūkį: “Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities”, Lietuvos žmonėms aiškindama, kad “suverenitetas”- ta pati nepriklausomybė, pavadinta kitu žodžiu, o Maskvos valdžiai – kad tai tik ekonominis savarankiškumas ir Lietuva siekia likti suverenia valstybe TSRS sudėtyje.
Sąjūdžio seimo sesija rugpjūčio 23 d. be kitų dokumentų priėmė pareiškimą “Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo”, kuriame kritikavo nelogiškus samprotavimus apie nepriklausomą gyvenimą svetimos valstybės sudėtyje.
Sąjūdis Lietuvoje įgijo vis daugiau teisių: Sąjūdžio nariai, turintys TSRS liaudies deputatų mandatus, galėjo iš LTSR valdžios gauti jiems reikalingą informaciją, reikštis žiniasklaidoje, turėjo neliečiamybės statusą. Visa tai padėjo Sąjūdžiui įsitvirtinti. Rugsėjo 16 d. išėjo V.Tomkaus, tuomet TSRS liaudies deputato, redaguotas Sąjūdžio dienraštis “Respublika”. Naujoji LKP vadovybė nevengė kontaktų su Sąjūdžio lyderiais. Prieš priimant svarbiausius sprendimus LKP vadovybė ir Sąjūdžio seimo taryba paprastai tardavosi. A.Brazauskas knygoje “Lietuviškos skyrybos” rašo apie tuometinius savo susitikimus Vilniaus Vingio parke su Sąjūdžio seimo tarybos pirmininku V.Landsbergiu, abipusį suinteresuotumą konfidencialiai aptarti politinio gyvenimo aktualijas.
“Gerai pamenu, kaip ne kartą su juo diskutavome (…) Kodėl mes vaikštinėjom būtent Vingio parko takeliais?.. Aišku, ne norėdami pasigrožėti gamta. Mums reikėjo apsisaugoti nuo galimų informacijos nutekėjimų. Aš buvau įsitikinęs ir net jau įspėtas, kad mane, kaip nepatikimą partijos pirmąjį sekretorių 1989 metų vasarą ir rudeniop saugumas ypač sekė. V.Landsbergis, ko gero, taip pat buvo sekamas (…) Temos buvo labai įvairios. Mes aptardavome opiausius Lietuvos valstybingumo, ekonominio savarankiškumo klausimus, mūsų deputatų dalyvavimą Sąjungos veikloje, apskritai santykius su Tarybų Sąjunga. Aš kiek sugebėdamas bandydavau jam aiškinti Respublikos vadovybės situaciją, jos padėtį, būtinybę išlaikyti bent minimaliausius kontaktus su Sąjungos valdžia ir išvengti nereikalingos konfrontacijos, kad Lietuvoje prasidėję procesai galėtų toliau plėtotis”.
LTSR Aukščiausioji Taryba, jausdama visuomenės nuomonę, rugsėjo 23 d. išreiškė savo poziciją dėl TSKP CK pareiškimo apie padėtį Pabaltijo respublikose. Dokumente nurodė, jog nepritaria TSKP CK kategoriškam tonui ir neargumentuotiems vertinimams, tačiau pažymi, kad respublikoje yra ir pertvarkai prieštaraujančių ir per daug radikalių politinių jėgų. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje prieita nuomonės rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą surengti 1990 m. vasario 24 d. Sąjūdžio seimo tarybos narys A.Juozaitis “Komjaunimo tiesoje”rašė, kad nepriklausomybės paskelbimo problema jau faktiškai – ne problema. “Artėjant vasario mėnesiui ją skelbti bus vis lengviau. Ir vis sunkiau bus įgyvendinti. Vis daugiau reikės proto, diplomatijos ir patirties”.
Pažangieji Lietuvos komunistų partijos nariai, ypač buvę Sąjūdyje, bei kūrybinių sąjungų nariai prakalbo apie partijos atsiskyrimą nuo TSKP. Iniciatyva kilo “iš apačios”, iš eilinių komunistų. Rugsėjo mėnesį pravesta apklausa rodė, kad 70 proc. Lietuvos komunistų pritaria LKP atsiskyrimui nuo TSKP. Toks jų žingsnis buvo tikrai nepriimtinas ir pavojingas totalitarinei, imperinei TSKP, o LKP Centro komitete šios idėjos nesikratė tik A.Brazauskas, V.Beriozovas, J.V.Paleckis. Vengrijos, Čekoslovakijos patirtis sakė, kas lauktų reformatorių viešumui ir “perestroikai” pralaimėjus. Atsiskyrimu nuo TSKP Lietuvos komunistai, pasak Kauno sąjūdininko, TSRS liaudies deputato N.Medvedevo, norėjo suderinti savo nuostatas su pagrindiniais tautos interesais rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Tuo metu LTSR Aukščiausioji Taryba rengė planą nepriklausomybės atkūrimo dokumentams parengti.
Žinios apie šiuos pasirengimus pasiekė ir Maskvą. TSKP CK lapkričio mėnesį sušauktame politinio biuro posėdyje LKP vadovai A.Brazauskas, V.Beriozovas buvo kaltinami separatizmu, jiems grasinama ir reikalaujama nešaukti suvažiavimo, nekelti atsiskyrimo nuo TSKP klausimo. Lapkričio 16-osios biuro posėdis truko aštuonias valandas ir LKP vadovams buvo tikrai nelengva atsilaikyti prieš Maskvos kaltinimus bei nepasiduoti jų spaudimui.
Baltijos kelias, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Virgilijaus Usinavičiaus nuotrauka
Gruodžio 2 d. TSKP generalinis sekretorius M.Gorbačiovas per “Tiesą” atviru laišku kreipėsi į Lietuvos komunistus, ragindamas liautis kalbėti apie atsiskyrimą nuo TSKP: “Savarankiškos valstybės atkūrimas už TSRS ribų, respublikinės komunistų partijos, nepriklausomos nuo TSKP, įkūrimas (…) paverstų niekais tarybų valdžios metais pasiektus Lietuvos, jos ekonomikos ir kultūros pažangos rezultatus”. TSKP vadovybė į Lietuvą siuntė savo “emisarą” TSKP politbiuro narį V.Medvedevą ištirti padėtį vietoje ir bandyti paveikti Lietuvos komunistus.
Nepaisant Maskvos gąsdinimų, 1989 m. gruodžio 19 d. Vilniuje, Operos ir baleto teatre prasidėjo LKP XX-asis suvažiavimas, kuriame dalyvavo 1038 delegatai. Prie teatro susirinkę žmonės, žinodami LKP pastangas atsiskirti nuo TSKP, laikė šūkius “Savarankiškai LKP – TAIP!”, “Algirdai, laikykis! Mes su tavim”ir panašiai. A.Brazauskas prisimena, kaip pirmąją suvažiavimo dieną jį prie telefono iškvietė TSKP vadovas. “Paėmęs ragelį, išgirdau ypač rūstų M.Gorbačiovo balsą”, rašo knygoje “Lietuviškos skyrybos” A.Brazauskas. TSKP ir TSRS vadovas grasino, jeigu suvažiavimas ryšis atsiskirti nuo TSKP, imtis pačių griežčiausių priemonių. Iš M.Gorbačiovo kalbos A.Brazauskas suprato, kad jis pasiruošęs išvaikyti suvažiavimą. “Salėje daugiau kaip tūkstantis delegatų, ir jie nuspręs, kokia bus partija”, – sakė A.Brazauskas M.Gorbačiovui. Grįžęs į salę jis siūlė paskubinti atsiskyrimo įforminimą, nes ilgiau svarstant gali būti per vėlu…
Vardiniu balsavimu iš 1033 suvažiavime dalyvavusių delegatų už savarankišką Lietuvos komunistų partiją, turinčią savo programą ir statutą, balsavo 855 delegatai (82,8 proc.). Už LKP TSKP sudėtyje – 160, susilaikė 12. Nutarta TSKP Lietuvos respublikinę organizaciją reorganizuoti į savarankišką Lietuvos partiją. Savarankiškos LKP pirmuoju sekretoriumi išrinktas A.Brazauskas, antruoju V.Beriozovas, sekretoriais K.Glaveckas ir J.V.Paleckis. Trečdalis Sąjūdžio seimo tarybos narių buvo išrinkti į LKP Centro komitetą, o Tarybos nariai B.Genzelis, R.Gudaitis, R.Ozolas, K.Prunskienė išrinkti LKP CK biuro nariais. Pasibaigus suvažiavimui jo dalyviai sustoję sugiedojo “Lietuva, tėvyne mūsų”, tuo dar kartą pareikšdami savo nusistatymą.
Suvažiavimo delegatai, kariškiai, prieštaravę LKP atsiskyrimui nuo Maskvos, besivadovavę TSKP platforma, suvažiavimą paliko ir išėjo iš salės. Suvažiavimo delegato G.Kazimierėno žodžiais tai buvo okupacinės armijos išėjimo iš Lietuvos pradžia… Naktį atskirai susirinkę LKP savarankiškumo priešininkai įkūrė Maskvai ištikimą TSKP organizaciją, žmonių pramintą “platformininkais”, “naktinukais”.
LKP atsiskyrimas nuo TSKP Lietuvos kelyje į nepriklausomybę buvo labai reikšmingas, nors Lietuvoje vertinamas nevienareikšmiai. Vyko mitingai, pritariantys šiam Lietuvos komunistų apsisprendimui, tačiau kitokios nuomonės laikėsi radikalai. Šį LKP žingsnį ypatingai vertino demokratinės pasaulio šalys. Buvęs politinis kalinys L.Dambrauskas apie LKP XX-ąjį suvažiavimą knygoje “Žvilgsnis į dabartį”rašo: “Aš jį laikyčiau istoriniu ne todėl, kad jame buvo atlikta tam tikra LKP narių išpažintis tautai, bet kad tuomet buvo mesta pirštinė TSKP Centro komitetui. Lietuvos komunistų dauguma pirmoji Sovietų Sąjungoj atsisakė TSKP diktato ir internacionalizmo idėjų. Prasidėjęs mūsuose komunistų partijos skilimo procesas neapsiribojo Lietuva, jis persimetė ir į kitas respublikas. Taigi kaip tik šiame suvažiavime komunistų vadovaujamam vaidmeniui suduotas skaudus smūgis”.
Suvažiavimas padarė didžiulę įtaką dar abejojusiems Lietuvos nepriklausomybe. Gruodžio 30 d. “Tiesa” paskelbė anksčiau neįsivaizduojamą dalyką: grupė (38) Valstybės saugumo (KGB) pareigūnų savo parašais patvirtino remią Lietuvos komunistų atsiskyrimą nuo TSKP. Lietuvos komunistai (net kai kurie KGB darbuotojai) 1990 m. buvo nepanašūs į stalinistinius 1950-ųjų metų komunistus, žodis “komunistas” neatitiko savo ankstesnės prasmės.
Gilų pėdsaką Lietuvos kelyje į nepriklausomybę paliko TSRS liaudies deputatų veikla Maskvoje. TSRS liaudies deputatai – sąjūdiečiai aktyviai dalyvavo tarpregioninės grupės veikloje. Ši grupė daug prisidėjo prie demokratijos procesų suaktyvinimo ir išplėtojimo Tarybų Sąjungoje. Visų TSRS regionų ir visos šalies televizijos žiūrovams stebint jie kalbėjo apie opiausias Lietuvos problemas. Ypatingo TSRS ir užsienio valstybių dėmesio susilaukė šių deputatų pastangos dėl Ribentropo-Molotovo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kurių M.Gorbačiovas ir jo komanda vis “negalėjo rasti”, išviešinimas. Deputatai iš Lietuvos reikalavo šį sandėrį pripažinti negaliojančiu ir niekiniu, dalino suvažiavimo delegatams Lietuvoje rusų kalba išleistą literatūrą apie Ribentropo-Molotovo paktą. Šių pastangų dėka buvo sudaryta speciali TSRS liaudies deputatų komisija tam faktui ištirti. Po LKP atsiskyrimo nuo TSKP tuomet Maskvoje vykusiame TSRS liaudies deputatų suvažiavime jie dėl šių “skyrybų” turėjo atlaikyti M.Gorbačiovo ataką.
Po LKP XX-ojo suvažiavimo M.Gorbačiovas, nepripažindamas XX-ojo suvažiavimo rezultatų, per Kalėdas – gruodžio 25 d. į Maskvą, TSKP CK plenumą, iškvietė senosios LKP sekretorius A.Brazauską, V.Beriozovą, J.Baltrūną, B.Zaikauską ir S.Giedraitį. Plenume dalyvavo ir TSKP ištikimos LKP dalies lyderio M.Burokevičiaus vadovaujami “platformininkai”. Plenumas reikalavo pripažinti XX-ąjį suvažiavimą ir jo nutarimus negaliojančiais. “Tai – Lietuvos komunistų laidotuvės, – sakė M.Gorbačiovas. – Todėl kad jūs partijos linija įtvirtinate ekstremalius ir separatistinius reikalavimus išstoti iš federacijos, iš Sąjungos”. Stalino laikais tokių “akiplėšų” likimas būtų buvęs nulemtas, tačiau ir dabar LKP savarankiškumo poziciją gynusiems jos vadovams svarbiausioje TSKP irštvoje buvo tikrai nesaugu ir, žinoma, nelengva. V.Beriozovas prisimena, kad šis plenumas paliko “slogų ir grėsmingą įspūdį”, jame buvo reikalaujama pašalinti iš TSKP “atskalūnus” A.Brazauską, V.Beriozovą, J.V.Paleckį. M.Gorbačiovo “viešumo” politikai pralaimėjus jie būtų neišvengę represijų.
1990 m. sausio 6 d. Vilniuje, Mokslų Akademijos salėje vyko Sąjūdžio seimo sesija. Joje be kitų klausimų, apsvarstyta Sąjūdžio rinkiminė programa, aptarta Lietuvos politinė situacija po LKP atsiskyrimo nuo TSKP, daug dėmesio skirta atsinaujinančiai LKP. Įsiplieskė karšta diskusija. Dalis Sąjūdžio seimo narių nesidžiaugė LKP atsiskyrimu nuo TSKP ir tvirtino, kad būtina komunistams bei jų rėmėjams per būsimus rinkimus neleisti laimėti daugumos ir skelbti Lietuvos nepriklausomybę, buvo abejojama atsiskyrusiosios LKP siekiu atkurti Lietuvos valstybingumą. Sąjūdiečiams reikia pasirinkti – Sąjūdis ar komunistų partija.
“Sąjūdis buvo ir turėtų likti opozicija šiuo metu tebevaldančiai administracinei struktūrai, kurioje dominuoja komunistų partijos nariai”, – pabrėžė Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis. Jis ragino vertinti žmones, atsižvelgiant į jų nuveiktus darbus, o ne pagal formalią partinę priklausomybę, kviesdamas visus ugdyti didesnę toleranciją tarpasmeniniuose santykiuose, nes kilniose pastangose atkurti žmoniškumą ir glūdi Sąjūdžio esmė. “Mes daug kelio nuėjom kartu su savo draugais, kurie priklausė anai, blogesnei už dabartinę, komunistų partijai, mes jų nevarėm iš Sąjūdžio ir nepriekaištavom jiems. Būtų keista, jeigu mes dabar pakeistume principinę poziciją” (Esu realistas. “Atgimimas”. 1990 01 19-26). V.Landsbergis pastebėjo, kad ir toliau bus pritariama “tiems LKP vadovybės veiksmams, kurie gali būti naudingi nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui”. Laimėjo Sąjūdžio seimo tarybos pirmininko pozicija.
Šioje Seimo sesijoje priimta rezoliucija, kviečianti į demonstraciją TSRS vadovo M.Gorbačiovo numatomo atvykimo į Lietuvą metu. Lietuvos žmonės pakviesti atvykti į mitingą ir parodyti savo nusistatymą siekti Lietuvos nepriklausomybės. Sesijoje pristatyta Sąjūdžio rinkiminė platforma, svarbiausiu Sąjūdžio tikslu nutarta proklamuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
Gelbėti Tarybų Sąjungos komunistų partiją sausio 11 d. į Vilnių atvyko pats M.Gorbačiovas. Ta proga Gedimino aikštėje surengtame mitinge kalbėjo ne tik Sąjūdžio vadovai, bet ir LLL lyderis A.Terleckas bei LKP sekretorius J.V.Paleckis… Lankymosi Lietuvoje metu M.Gorbačiovas Spaudos rūmuose susitiko su Lietuvos kūrybinės ir mokslinės inteligentijos atstovais, aiškindamas jiems, kaip jie klysta norėdami atsiskirti nuo TSRS. Susitikimas buvo ypač audringas, visi dalyvavusieji inteligentijos atstovai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. M.Gorbačiovas iš Lietuvos išvyko nieko nelaimėjęs.
Sausio 15 d. LTSR Aukščiausioji Taryba vietoje atsistatydinusio V.Astrausko Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku išrinko A.Brazauską.
Sausio mėnesį prasidėjo rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą kampanija. Sąjūdis visose rinkiminėse apygardose iškėlė savo remiamus kandidatus. Rinkimuose rungėsi dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis ir LKP. TSKP bei TSRS šalininkai daugiau savo rėmėjų turėjo tik nelietuviškuose pietryčių Lietuvos rajonuose.
Sąjūdis savo rinkimų programoje nurodė: “Sąjūdis nedelsiant ir besąlygiškai siekia atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę”. Atsinaujinusi LKP taip pat pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą neskubant, “žingsnis po žingsnio”. LKP (TSKP) – imperinio mąstymo Maskvos penktoji kolona, pasisakė prieš Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS. Artėjant rinkimams stiprėjo šių jėgų priešprieša.
Vilniuje vasario 3 d. įvyko Sąjūdžio priešrinkiminė konferencija “Lietuvos kelias”, kurioje buvo pristatyti 148 Sąjūdžio remiami kandidatai į 141 vietą Aukščiausiojoje Taryboje. Konferencija apsvarstė Sąjūdžio rinkiminę programą, kandidatai į Aukščiausiosios Tarybos deputatus padarė programinius pranešimus. Pabrėžta pagrindinis būsimų deputatų tikslas – balsuoti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.
“Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai – demokratiją,
demokratinei Lietuvai – žmonišką gyvenimą! Demokratija, nepriklausomybė ir gerovė –
neatskiriamos!”,
– teigiama Sąjūdžio kandidatų rinkiminėje programoje.
Vasario 7 d. Vilniuje į 17-ąją sesiją, paskutinę savo kadencijoje, susirinko LTSR Aukščiausioji Taryba. Sesija priėmė labai svarbų Lietuvos valstybingumo atkūrimui dokumentą – nutarimą “Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo”, kuriuo paskelbė, kad 1940 m. liepos 21 d. “priimta” deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSSR įstatymas dėl Lietuvos priėmimo į SSSR yra neteisėti ir juridiškai negalioja. Sesijoje priimtu įstatymu “Dėl švenčių ir atmintinų dienų” Vasario 16-oji paskelbta valstybine švente, įteisintos Velykų bei Kalėdų šventės, paskelbtos naujos atmintinos dienos.
Filosofas A.Šliogeris rašė, kad Lietuvoje “vėl pradėjo atsirasti tai, ką galima pavadinti politika ir politine sąmone”. V.Landsbergis “Atgimime” rašė, kad galimi du keliai į Lietuvos nepriklausomybę: vienas lėtesnis, atkuriant nepriklausomybę etapais, kurį vadino “dekolonizacijos modeliu”, antrasis – nepriklausomybės skelbimas iš karto, nepaisant antrosios pusės reakcijos.
Maskvoje vasario 6 d. vyko TSKP CK plenumas, sukviestas aptarti padėtį Lietuvoje po M.Gorbačiovo vizito. Į jį buvo iškviesti LKP CK sekretoriai A.Brazauskas, V.Beriozovas, J.V.Paleckis ir K.Glaveckas bei “platformininkų” lyderiai. J.V.Paleckis plenume perskaitė LKP sekretorių deklaraciją apie tai, kad Lietuvos komunistai “visiškai remia lietuvių tautos siekį taikiu ir demokratiniu būdu atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. Šiame plenume buvo kategoriškai pasmerktas Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo TSKP, kaip ardantis Tarybų Sąjungos vienybę, ir reikalaujama artimiausiu laiku jį atšaukti. TSKP pabrėžė remianti Maskvai ištikimai tarnaujančią LKP(TSKP) – “platformininkus”.
Artėjant rinkimams situacija kaito. Tarp Sąjūdžio remiamų kandidatų buvo ir keletas pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, buvusių politinių kalinių, kurių balotiravimasis į Aukščiausiąją Tarybą buvo savotiškas iššūkis. KGB prieš juos organizavo šmeižtų kampaniją. Didžioji dauguma daugiatiražinių spaudos leidinių buvo komunistų partijos rankose ir agitavo už savo keliamus kandidatus.
Vilniuje, Operos ir baleto teatre, vasario 15-ąją vyko pirmas iškilmingas po nepriklausomybės praradimo valdžios surengtas Lietuvos nepriklausomybės dienos minėjimas. Jame dalyvavo Lietuvos TSR vadovybė, Sąjūdžio seimo tarybos nariai, Bažnyčios, visuomeninių organizacijų atstovai. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, savarankiškos Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius A.Brazauskas minėjime kalbėjo: “Atėjome pagerbti iškiliausią mūsų istorijos datą. Atėjome čia ir atgailai už tai, kad Vasario 16-ąją, kaip ir daugelį kitų ryškiausių Lietuvos istorijos puslapių, taip ilgai ir neleistinai buvo stengiamasi apnešti užmaršties dulkėmis”. Minėjime kalbėjo ir Sąjūdžio, mokslo, kultūros atstovai.
Tik dveji metai praėjo nuo valdžios siautėjimo, minint 1988 m. Vasario 16-ąją… Dabar iškilmingi Nepriklausomybės dienos minėjimai praėjo ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Tiesa, kai kurie disidentai kritiškai vertino vykstančius pokyčius, kritikavo Sąjūdį už “flirtą” su LKP, o ją kaltino veidmainiškumu teigdami, kad “mums nereikia nei TSKP, nei LKP” ir t.t.
Rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą vyko 1990 m. vasario 24 d. Juos triuškinančiai laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai. Rinkimuose dalyvavę 71,72 proc. rinkėjų iš 90 išrinktų deputatų 72 išrinko Sąjūdžio atstovus. Pakol nebuvo išrinkta reikiamas Aukščiausiosios Tarybos deputatų skaičius, ji darbo nepradėjo. Pakartotiniai rinkimai vyko kovo 4 d. Juose išrinkti dar 26 deputatai, iš jų 18 – sąjūdiečiai. Kai kuriose rinkimų apygardose papildomi balsavimai vyko ir kitomis dienomis.
Vilniuje kovo 1 d. išrinktieji Sąjūdžio deputatai sudarė tris komisijas: vieną – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui parengti, antrąją – krašto apsaugai ir valstybės vidaus reikalams bei komisiją Aukščiausiosios Tarybos darbo reorganizavimui. Komisijos svarstė nepriklausomybės atkūrimo principus ir eigą, rengė Akto dėl nepriklausomos valstybės atstatymo projektą. Pagrindinis klausimas – ar skelbti nepriklausomybės atkūrimą iš karto, prasidėjus naujai išrinkto parlamento darbui. Jau nuo vasario 16-osios šį klausimą nagrinėjo ir spauda. Disidentas P.Pečeliūnas “Lietuvos ryte” svarstė: “Dabar ir aš į Nepriklausomybę žiūriu kitaip. Man atrodo, jos skelbti nereikia. Ji paskelbta 1918 vasario 16-ąją. Reikia tik atkurti tai, kas prarasta”. “Nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 ir dar kartą ją deklaruoti būtų nelogiška. Reikia tik nustatyti santykius su Tarybų Sąjunga”, – siūlė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys (“Tiesa”, 1990 02 21).
Vilniuje kovo 8 d. Respublikiniuose profsąjungos tarybų rūmuose (dabar – Seimo III-ieji rūmai) įvyko Sąjūdžio seimo sesija. Daug Sąjūdžio seimo narių buvo išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais. Sesija svarstė Lietuvos politinę padėtį po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą, pasikeista nuomonėmis dėl nepriklausomybės atkūrimo skelbimo. Po Seimo sesijos Sąjūdžio seimo tarybos pirmininkas V.Landsbergis pasiūlė išrinktiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams pasilikti. Deputatai nutarė įkurti Sąjūdžio deputatų klubą, jo pirmininku išrinko deputatą V.Landsbergį.
Rytojaus dieną – kovo 9-ąją, 16 val. Profsąjungos tarybų rūmuose prasidėjo Sąjūdžio remtų deputatų pasitarimas. Jame dalyvavo apie 50 žmonių, vėliau atvyko dar daugiau, taip pat savarankiškai LKP atstovaujantis deputatas Č.Juršėnas. Pasitarime vėl buvo svarstoma ar gerai, ar reikia nedelsiant tuojau pat skelbti nepriklausomybės atkūrimą. Buvo įvairių argumentų ir nuomonių. Sąjūdžio programoje buvo numatytas nepriklausomybės atkūrimas. Kai kurie deputatai, ypač Kauno atstovai, siūlė skelbti nepriklausomybės atkūrimą nedelsiant. Tos pačios nuomonės laikėsi ir deputatė K.Prunskienė teigdama, kad politiniu atžvilgiu nėra ko laukti ir nepriklausomybę reikia skelbti tuoj pat. Nemaža buvo ir siūlančių neskubėti. Tokios nuomonės buvo deputatai E.Bičkauskas, M.Laurinkus bei kiti. V.Landsbergis taip pat siūlė “neskubėti per daug”, laviruoti, palikti M.Gorbačiovui manevro laisvę. Buvo siūloma konsultuotis su Lietuvos ambasadoriumi JAV S.Lozoraičiu dėl Vašingto-no pozicijos nepriklausomybės skelbimo atveju. Apsisprendimui skelbti nepriklausomybę įtakos turėjo ir kovo 12-ąją turėjęs prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris ruošėsi svarstyti išstojimo iš TSRS įstatymą. Buvo aptariami sesijai teiktinų svarbiausių dokumentų tekstai, numatyta, ką siūlyti į mandatų komisiją, kitas pareigybes.
Pasitarime kilus diskusijai dėl Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, į šį postą buvo siūlomi V.Landsbergis, K.Motieka, R.Ozolas. V.Landsbergis pasiūlė, kad nuo Sąjūdžio deputatų klubo būtų teikiamas tik vienas kandidatas. K.Motieka pranešė – balotiruotis į pirmininko pareigas atsisakąs. Pasitarimas baigėsi 22 val. 30 min. Rytoj – naujai išrinktosios Aukščiausiosios Tarybos darbo pradžia.
Kovo 10 d. į Aukščiausiąją Tarybą rinkosi deputatai. Vakare jie užėmė savo vietas posėdžių salėje. Dauguma šią salę buvo matę tik televizoriaus ekrane. Kai kurie iš jų, buvę politiniai kaliniai, kaip B.Gajauskas ar L.Simutis – pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyviai – į šią salę atėjo daug metų praleidę kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Respublikos rinkiminės komisijos pirmininkas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas J.Bulavas 21 val. pradeda posėdį. Jis praneša, kad išrinkta 131 deputatas, posėdyje dalyvauja 125. Tokiu būdu kvorumas yra ir Aukščiausioji Taryba teisėtai gali pradėti savo darbą. Išrenkama balsų skaičiavimo komisija, suformuojamas sekretoriatas. Pirmasis klausimas – mandatų komisijos rinkimai. Komisijos pirmininku išrenkamas deputatas A.Sakalas. Po diskusijos dėl Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimo tvarkos deputatai baigia darbą.
Sąjūdžio remti kandidatai, susibūrę į klubą, po posėdžio dar kartą pasitarti susirinko Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo salėje. Vėl buvo aptariamas svarbiausias klausimas – skelbti nepriklausomybę rytojaus dienos posėdyje, ar ne. Po karštų diskusijų, konsultacijų su Lietuvos ambasadoriumi JAV S.Lozoraičiu, nutarta neatidėlioti.
Kovo 11-osios rytą Aukščiausiosios Tarybos rūmuose sujudimas, daugybė žurnalistų, svečių. Rinkiminės komisijos pirmininkas J.Bulavas 9 val. pradeda posėdį. Jame dalyvauja 130 deputatų, iš jų Sąjūdžio remtų – 107. Mandatų komisijos pirmininkas A.Sakalas pateikia komisijos išvadas. Kalbėdamas apie deputatų sudėtį pažymi, kad 70 – nepartiniai, 63 priklauso įvairioms partijoms, tarp jų 40 – Lietuvos komunistų partijai, 9 – Lietuvos socialdemokratų partijos, 5 Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) nariai, 4 deputatai priklauso Lietuvos žaliųjų partijai, 3 – Lietuvos demokratų partijai ir 2 – Lietuvos krikščionių demokratų partijai. Tarp deputatų – 12 moterų. A.Sakalas pasiūlo visų 133 deputatų (131 ir 2-jų išrinktų paskutiniu momentu) mandatus pripažinti galiojančiais.
Pradedama Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimų procedūra. Deputatė V.Jasukaitytė į pirmininkus siūlo deputatą R.Ozolą, o šis – V.Landsbergį. Deputatai pritaria šiems pasiūlymams. Deputatas S.Kašauskas pasiūlo deputato A.Brazausko kandidatūrą, kurio pasiūlymui taip pat pritaria keli deputatai. K.Antanavičius siūlo pirmininku rinkti deputatą K.Motieką. R.Ozolui ir K.Motiekai atsiėmus savo kandidatūras, į pirmininkus liko du kandidatai – V.Landsbergis ir A.Brazauskas. Kandidatai išdėstė savo programas, prasidėjo rinkimai. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku išrenkamas V.Landsbergis: už jį balsavo 91 deputatas, už A.Brazauską – 38. Pirmininkaujančiojo vietą užima V.Landsbergis. Po sveikinimų Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas savo kalboje dėkoja Rinkiminei komisijai ir jos pirmininkui už darbą, deputatams – už pasitikėjimą.
Pirmininkas V.Landsbergis siūlo rinkti Pirmininko pavaduotojus ir sekretorių. “Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija”. Pirmininkas pabrėžė, kad labai vertindamas A.Brazausko kompetenciją ir patirtį kviečia jį neatsisakyti būti kandidatu į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo postą. A.Brazauskui kandidatuoti atsisakius, Pirmininko pavaduotojais išrinkti deputatai B.Kuzmickas, K.Motieka ir Č.Stankevičius, sekretoriumi – L.Sabutis.
Savo įgaliojimus, remdamasi Konstitucija, Aukščiausiajai Tarybai grąžino Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Pirmininko V.Landsbergio pavedimu deputatas G.Vagnorius siūlo laikinai eiti Ministrų Tarybos pirmininkės pareigas pavesti deputatei K.Prunskienei. Deputatai šiam siūlymui vieningai pritaria.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V.Landsbergiui pateikus, deputatai balsuoja už deklaraciją “Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų”, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvos rinkėjai, suteikdami deputatams tautos įgaliotinių statusą, įpareigojo juos atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę per šią Aukščiausiąją Tarybą, “kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba”.
Toliau deputatai priima įstatymą “Dėl valstybės pavadinimo ir herbo”, kuriuo nutariama valstybę vadinti “Lietuvos Respublika”, nuo šiol vartoti oficialų Lietuvos Respublikos valstybės herbą ir ženklą – Vytį. Uždengiamas posėdžių salėje kabojęs LTSR herbas ir jo vietoje nuleidžiama Lietuvos tautinė trispalvė. Tuo metu lauke nuo Aukščiausiosios Tarybos fasado disidentas A.Terleckas, su kitais dalyviais, susirinkusiems žmonėms keliant ovacijas, nuplėšia ten kabojusį LTSR herbą.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Č.V.Stankevičius deputatams pateikia nutarimo “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” ir įstatymo “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” projektus.
Po diskusijos, dokumentų redagavimo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis vardiniam deputatų balsavimui teikia Aktą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”. Deputatai pildo balsavimo biuletenius. 22 val. 44 min. paskelbti istorinio balsavimo rezultatai. Už Akto priėmimą užpildę balsavimo korteles balsuoja 124 deputai, susilaiko 6, prieš balsavusiųjų nėra.
Sustoję deputatai ir svečiai gieda Valstybės himną. Salėje kyla ovacijos, sveikinimai. “Gerbiamieji deputatai, Lietuva jau laisva. Dvasioje, teisėje laisva”,- pareiškia Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V.Landsbergis.
Po ovacijų į tribūną nuėjęs deputatas V.Čepaitis siūlo: “Ši diena XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji. Todėl siūlau Aktą “Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui ir Tarybos sekretoriui, bet ir visiems, dalyvavusiems balsavime”.
Deputatai priima įstatymus “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”, “Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo” ir Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi “Į pasaulio tautas”.
Iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų deputatai, dabar – ir Nepriklausomybės Akto signatarai, skirstėsi jau naktį – kovo 12-ąją. Prie rūmų, nepaisydama pavasarinio lietaus ir vėjo, stoviniavo, klegėjo žmonių minia. Žmonės su džiaugsmo ašaromis sveikino išeinančius iš rūmų signatarus skanduodami “ačiū!, ačiū!”, nors tai buvo ne tiek signatarų, kiek jų – gyvųjų ir per 50 nelaisvės metų žuvusiųjų – valios ir pastangų išraiška.
Prasidėjo nelengvas Nepriklausomybės akte išreikšto valstybingumo įtvirtinimo metas. Daugelis 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų tapo įžymiais valstybės ir politikos veikėjai.
Panaudota literatūra:
- Asmeninis autoriaus archyvas
- Atgimimo balsai.V.1991
- Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę. Sudaryt. V.Skuodis. T.1.2. V.1997
- Brazauskas A. Lietuviškos skyrybos. V.1992
- Genzelis B. Sąjūdis.V.1999
- Dambrauskas L. Žvilgsnis į dabartį. K.1992
- Kšanavičius A. Lietuvos atgimimo dienoraštis. V.1998
- Laisvės kovos 1944-1953 metais. V.1996
- Landsbergis V. Atgavę viltį. Pertvarkos tekstai
- Landsbergis V. Laisvės byla. V.1992
- Lietuvos kelias. V.1989
- Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamasis suvažiavimas. V.1990
- Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. 1990 m. kovo 10-13 d. I-VII posėdžiai. V. 1990
- Lieven A. Pabaltijo revoliucija. V.1995
- Nepriklausomybės žingsniai. V.1994
- Atgimimas. 1988-1990
- Gimtasis kraštas. 1987-1990
- Komjaunimo tiesa. 1987-1989
- Lietuvos rytas. 1990
- Literatūra ir menas. 1988-1990
- Sąjūdžio žinios. 1988-1989
- Tiesa. 1987-1990
