Kokia Kalėdų dvasia?
Kalėdos – nuostabus metas, apgaubtas paslaptingos nuotaikos, nuoširdžios meilės, geranoriško dėmesio artimiems žmonėms, padėkos žodžių ir šilto šeimyninio jausmo. Vieni rašo pasveikinimus artimiems žmonėms, pažadindami šviesiausias mintis ir parinkdami švelniausius žodžius. Kiti su meile ruošia dovanėles, idant parodytų artimiesiems, kad jie yra tikrai brangūs. Puošiami miestai ir miesteliai, gatvės ir parduotuvių vitrinos nušvinta margaspalvėmis švieselėmis, linkinčiomis praeiviams gėrio, šilumos. Daugelis Kalėdų vakarą susiburia prie šventinio stalo, artimai bendrauja šiltais, kupinais vilties, širdingais žodžiais. Juk prie stalo susėdame ne tik pavalgyti, bet ir atvirai, nuoširdžiai pabendrauti, kai dalinamės ne tik šventine duona, bet ir savo gyvenimu, meile, dėmesiu vienas kitam. Dar kiti šeimomis, jaunuoliai linksmais būreliais su dėkingomis širdimis renkasi bažnyčiose, norėdami patirti gilesnę Kalėdų prasmę, su jauduliu laukdami Dievo malonių.
Norisi džiaugtis, kuomet krikščioniška tradicija padeda žmonėms puoselėti tikėjimą Dievu, šeimą ir santykius su artimaisiais branginti kaip neįkainojamas vertybes. Juk šios šventės dvasia ir žmogaus noras atsigręžti į savo artimą buvo nulemti jau tuomet, kai Dievas išpildė žmonėms duotą pažadą ir siuntė savo Sūnų – žmonijos Gelbėtoją bei Ramybės Kunigaikštį, kurio viešpatavimas plėsis, ir taikai nebus galo (Iz 9,6-7). Jis įkūrė Naująją sandorą, o mums paliko naują įsakymą – mylėti vienas kitą. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip ir Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą (Jn 13, 34). Kristaus gimimu žemėje Dievas apreiškė mums savo meilę, kuri ant kryžiaus nugalėjo mirtį. Dievo meilė įveikė nuodėmę, tamsą, mirties baimę, jos grasinančius nasrus. Dievo vaikai patyrė nuostabią tiesą, jog Dievo meilė mums yra stipresnė už mirtį, prieš kurią sudreba daugelis. Todėl patys patirdami gera ir siekdami kitus praturtinti tuo pačiu, skleidžiame mielą Kalėdų dvasią.
Kita vertus, liūdna ir apmaudu, kai šios šventės drabužiu bando apsivilkti godumas, noras pasipelnyti, girtavimas, pasileidimas ir kiti kūno darbai. Tuomet suprantame, jog trūksta tikrosios Dievo šviesos, kad tamsa trauktųsi, o šviesa vis labiau šviestų žmonių sielose, šeimose, tautos kultūroje. Nors krikščioniška tradicija veikė Vakarų valstybių kultūrą ir Kalėdos tapo visuotinai priimtina, bene šviesiausia ir labiausiai pamėgta metų švente, tačiau dažniausiai žmonės suvokia tik jos išorę, bet ne dvasią, formą, bet ne turinį. Tik krikščionys, būdami Kristaus sekėjai, gali perduoti visuomenei tikrąją Kalėdų dvasią.
Nuo IV amžiaus Vakarų krikščionys pradėję švęsti Kalėdas – Jėzaus gimtadienį, siekė pripildyti šią šventę meilės dvasios. Praeitų šimtmečių krikščionys puoselėjo nuostatą – parodyti Dievo meilę, gailestingumą tiems, kurių Kalėdos ne tokios smagios, šiltos ir mielos. Todėl jie atsigręždavo į vargstančius žmones: sunkiai besiverčiančius miesto gyventojus, ligonius, apleistus gatvių vaikus, našlaičius ir našles. Iš šių nuostatų ir vertybių gimė nuostabus literatūros klasikos kūrinys – Č. Dikenso „Kalėdų giesmė”. Ji tapo puikia krikščionių puoselėjamų tradicijų iliustracija. Godaus Londono turtuolio Skrudžo gyvenimas pasikeitė per vienas Kalėdas, suvokus tikrąją šių švenčių dvasią – meilę artimui.
Manau, kad Dievas, suteikdamas galimybę jau keletą metų mūsų bažnyčioms dalyvauti nuostabioje krikščioniškoje akcijoje „Vaikų Kalėdos”, moko mus dovanoti Kalėdų dvasią ir Evangelijos šviesą Lietuvos vaikams ir jų tėveliams bei skleisti tas pačias vertybes, kurias puoselėjo ištisos kartos Kristaus bažnyčios tikinčiųjų. Šios tradicijos mūsų tautoje nėra labai gilios. Todėl, jei laukiama kokių „paramų ar pagalbų” – tai iš Vakarų valstybių, nes nesitikima, kad kažkas iš tautiečių galėtų duoti iš atviros ir dosnios širdies. Esame vaikai tautos, kur davimas su meile nebuvo puoselėjamas. Tačiau turėdami Kristaus dvasią savyje ir patyrę Dievo malonę, galime vykdyti Dangaus karalystės pašaukimą – duoti kitiems tai, ką patys patiriame iš Dievo. Kai Viešpats palengvina mūsų naštas ir paverčia džiaugsmu, turime padėti kenčiantiems ir prislėgtiems, nes patys anksčiau tokie buvome. Kalėdų dvasia – davimo ir Dievo meilės dvasia.
