Ką mums reiškia liepos 6-oji?
Mindaugo reikšmė
Paprastas pilietis laukia iš istoriko aiškių atsakymų į dominančius klausimus. Kai jų nesulaukiama, dažnai pasigirsta priekaištų. Tarkim, kodėl istorikai nutyli Lietuvos istoriją iki Mindaugo? Kodėl tiek daug kalbama apie Mindaugą, o nutylimi karalienės Mortos nuopelnai ir veikla? Tūlas čia gali įžvelgti istorikų tendencingumą, savavališką faktų atranką ar net cenzūrą. Ne visi suvokia, kad istorikas negali pasakyti daugiau, negu užfiksuota šaltiniuose. Jei apie karalienės Mortos gyvenimą išliko tik keturi trumpučiai epizodai ar užuominos, net ir labai norėdamas laikytis lyčių lygybės principo, monografijos apie ją neparašysi.
Bet žinių apie Mortą trūkumą dar galima paaiškinti – nebuvo ir negalėjo būti Morta tokia reikšminga kaip Mindaugas, tad ir šaltinių tyla apie ją nėra atsitiktinė. Kiekvienam dėmesio skirta pagal tą vaidmenį, kurį jam teko suvaidinti istorijoje. Jeigu paties Mindaugo gyvenimas – tokių skurdžių fragmentų dėliojimas, tai Mortos biografijos apskritai neturime ir niekada neturėsime.
Tačiau vieną dalyką sunkiau suprasti dar didesniam žmonių skaičiui, net kai kuriems istorikams – kad neretai aiškiai atsakyti negalima ne tik į klausimus apie kokias nors smulkmenas, pavyzdžiui, kur palaidotas Mindaugas, bet ir esminius, pamatinius mūsų istorijos klausimus.
Vienas pirmųjų tokių klausimų – kada susikūrė Lietuvos valstybė, kiek Lietuvos valstybei metų? Į paprastą klausimą norisi atsakyti paprastai ir aiškiai. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybė įkurta 1253 metų liepos 6 dieną. Šiemet ji švenčia 750 metų jubiliejų.
Atsakymas paprastas, bet ar teisingas? Šio klausimo dažnai stengiamasi išvengti. „Valstybės formavimasis yra procesas, o jos pradžios data – susitarimo dalykas“, – ramina save kai kurie istorikai.
Deja, jei istorija tebūtų susitarimo dalykas, ir istorikų nereikėtų. Istoriją galima būtų parašyti kad ir Seime. Ten jau būtų nutarta, kokia istorija gražiausia, patogiausia ir tinkamiausia Lietuvai.
Tiesą sakant, panašiai buvo pasielgta su minėta 1253 metų liepos 6 dienos data. Moksliniu požiūriu teiginys, kad būtent tą dieną Mindaugas buvo karūnuotas, tėra slidi hipotezė, kurią atidžiau panagrinėjus derėtų ir atmesti. Bet įstatymu ji buvo įtvirtinta, ją ir švenčiame. Gal ir nieko baisaus, smulkmena – svarbu, kad turime progą prisiminti senąją Lietuvos praeitį, neužmiršti Lietuvos valstybingumo ištakų. Tačiau kiekviena klaida ar abejotinas sprendimas gimdo naujas problemas: o jei liepos 6 d. atmesime, kokią datą rašysime vadovėliuose – tą, kurią švenčiame, ar tą, kuri moksliškai patikimesnė?
Rodos, taip paprasta būtų išvengti tokių problemų, jeigu būtų švenčiamos tik šaltiniuose aiškiai paliudytos, o ne kieno nors hipotetiškai išskaičiuotos datos. Juo labiau kad Mindaugo istorijoje tokių esama. Štai ir karūnavimo atvejis – tikslios karūnavimo datos nežinome, bet žinome, kada popiežius pripažino Lietuvos karalystę ir leido Mindaugą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Tai 1251 metų liepos 17 diena.
Dvejais metais ankstesnė data. Beje, ir paaiškėja, ko vertos visos „sutartys“ laikyti Mindaugo karūnavimą Lietuvos valstybės įkūrimo data. Jau ir pakrikštyta, ir popiežiaus bule pripažinta Lietuvos karalystė pagal tokią „sutartį“ dar dvejus metus neturėtų būti laikoma net valstybe.
O ar iki krikšto ir popiežiaus bulės Lietuvos valstybė neegzistavo? Žinoma, egzistavo. Jeigu į praeitį žvelgtume tik moksliniu požiūriu, tokių problemų net nekiltų. Deja, tenka susidurti su grynai utalitariniu požiūriu. Norime paprasto atsakymo į iš pažiūros paprastą klausimą, reikia datos, kurią būtų galima pažymėti kalendoriuje ir švęsti.
Kokio požiūrio į istoriją mums šiandien reikia, reikėtų pagaliau apsispręsti. Jei nesvarbu, kas vyko, o svarbu, kad kažkas dėl ko nors susitarė, tai neturime piktintis ir tuo, kad mūsų kaimynė Baltarusija sutarė dėl ko kita – kad Mindaugas buvo baltarusių karalius, kad jis karūnavosi baltarusių mieste Naugarduke, kuris netgi buvo jos sostinė. Moksliniu požiūriu – tai pasakėlės vaikams, bet Baltarusijoje dėl to sutaria net tituluoti mokslininkai, taip rašoma ir vadovėliuose. Akivaizdu, kad toks kelias veda ne į istorijos pažinimą, o į mitų kūrimą ir istorijos pažinimo aklavietę. O ar mes irgi norime eiti panašiu „sutartinės istorijos“ kūrimo keliu?
Neseniai net Vyriausybės vadovas pasiūlė Mindaugo karūnavimo dieną pavadinti Valstybės įkūrimo diena. Vienas iš argumentų – jei taip šios šventės neįvardysime, užsieniečiai nesupras, kuo ta data mums tokia reikšminga, o pavadinsime Valstybės įkūrimo diena – nuskambės per visą pasaulį skambiai ir aiškiai. Užsieniečiai tokį mūsų „sutartinį“ paaiškinimą gal ir suprastų, netgi nesuprasdami, kas toks tas Mindaugas, ar net nežinodami, kur ta Lietuva. Bet, regis, didesnį susirūpinimą kelia tai, ar mes patys suprantame Mindaugo karūnavimo esmę ir prasmę, jei vis dar įmanomos tokios interpretacijos ir racionalizaciniai pasiūlymai.
Taigi kas įvyko 1253 metų, tarkime, liepos 6-ąją ar jai artimą dieną? Kas neįvyko, jau minėjau – Lietuvos valstybė tuokart nebuvo įkurta, nes ji sėkmingai gyvavo ir iki tos datos. Buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Patikslinkime – vienintelis Europoje pripažįstamas teisėtas Lietuvos karalius, suverenios ir tarptautiniu mastu pripažintos Lietuvos valstybės valdovas, nes save tituluojančių karaliais ar sąlyginai taip įvardijamų vadovų buvo ir po Mindaugo.
Kad būtų aiškiau ir geriau skambėtų, kyla noras pridurti, kad tai – Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas. Taip irgi dažnai sakoma, ir tai iš tiesų arti tiesos, bet ne visai teisinga. Tikrąją Lietuvos tarptautinio pripažinimo datą jau minėjau – tai 1251 metų liepos 17 diena, kai popiežius savo bulėmis patvirtino Lietuvos krikšto faktą, leido karūnuoti Mindaugą ir paėmė jį į savo globą. Mindaugo karūnavimas greičiau rodo paties Mindaugo ir pačios Lietuvos apsisprendimą – kad Lietuvai tokio pripažinimo reikia, kad Lietuva nori priklausyti Europos valstybių šeimai. Trumpiau sakant, Mindaugo karūnavimas – tai Lietuvos įsitraukimas į katalikiškos Vakarų Europos politinę sistemą.
Tokios yra dviejų svarbių Lietuvos istorijos datų tikrosios reikšmės – Lietuvos tarptautinis pripažinimas 1251 metais ir jos įsijungimas į Vakarų Europos politinę sistemą 1253 metais. Tai neabejotinai svarbios tuometinės Lietuvos valstybės datos, kurias verta prisiminti ir jomis didžiuotis. Jos priartinamos ir prie mūsų valstybingumo ištakų.
Kartu reikia pabrėžti, kad tai nėra pačios Lietuvos valstybės ištakos. Jos yra neabejotinai ankstyvesnės. Kiek ankstyvesnės ir kokią konkrečią datą būtų galima nurodyti – atskiras klausimas. Tvirtai ir neginčijamai į jį atsakyti negalima. Taigi teks susitaikyti su tuo, kad Lietuvos valstybės įkūrimo datos niekada nešvęsime.
Tačiau kur kas vertingesnis už šventes dalykas yra istorijos pažinimas. Tikras, nepagražintas tų skurdžių, bet tikrų istorijos fragmentų pažinimas. Dėliodami tuos fragmentus, galime ieškoti jų prasmės ir atsakymo į tą patį mums rūpimą klausimą – kada įkurta Lietuvos valstybė?
Autentiški istorijos fragmentai ir mūsų mėginimas pagal juos atkurti istorijos eigą yra vienodai reikšmingi istorijos atradimai. Tik nereikia slėpti skirtumo tarp to, ką sužinome iš šaltinių, ir to, ką pridedame nuo savęs, bandydami suprasti istorijos eigą. Deja, ne visada istorikų darbuose galima atskirti faktus nuo jų interpretacijų.
Ką skaitome mūsų istorinėje literatūroje? Skaitome apie tai, kaip Mindaugas krauju ir kalaviju vienijo Lietuvą, kaip naikindamas smulkesnius kunigaikščiukus jis iškyla vienas suvienytos Lietuvos priešaky. Prisiskaičius tokių vaizdingų istorijų, turbūt kaip akibrokštas nuskambės teiginys, kad nėra aiškių faktų, liudijančių, jog Mindaugas buvo pirmasis Lietuvos valdovas, kad neaišku, ar jis suvienijo Lietuvą, ar paveldėjo valstybę iš savo pirmtako. Tai, beje, konstatavęs ne vienas objektyvesnis istorikas. Tai yra mažiausiai, ką reikėtų pasakyti prieš pradedant ieškoti Lietuvos valstybės pradžios. Deja, mūsų istorija tokia.
Valstybės kūrėjai dar nepažinojo rašto. Kaip ironizavo dar pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis, pirmieji Lietuvos kunigaikščiai „savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau kardais savo kaimynams ant kaktų rašydavo“. Taip buvo beveik visuose kraštuose – valstybinės organizacijos visuomenei prireikė anksčiau nei rašto.
Tai visai natūralu, bet istorikams, ieškantiems valstybių pradžios, kelia daug sunkumų, išskyrus tuos atvejus, kai problema sprendžiama paprastai – kuris valdovas pirmas minimas šaltiniuose, tas ir turi būti apskritai pirmasis valdovas ir valstybės įkūrėjas. Dar gerai būtų, jeigu tai būtų aiškiai deklaruota metodologinė prielaida, bet paprastai problemos apskritai nenorima matyti ir bandoma ją paslėpti. Iš čia ir gimsta vaizdingi pasakojimai apie tai, kaip Mindaugas vienijo Lietuvą, kai iš tiesų nėra aišku, ar jis apskritai ją vienijo.
Pasakojimas konstruojamas iš atsitiktinių fragmentų – vienas ar du kunigaikščiai iš tiesų žuvo kovose su Mindaugu, keli buvo išvyti. Visa tai, beje, vyko tuomet, kai Mindaugas jau stovėjo visos Lietuvos priešaky. Tokių faktų būtų galima pasirinkti ir kitų Lietuvos valdovų biografijose, nes vidaus kovų ir kivirčų niekada ir niekur netrūkdavo. Bet tik Mindaugo atveju iš tokių faktų bandoma nulipdyti „Lietuvos vienijimosi procesą“. Truputis faktų, truputis fantazijos, skambūs apibendrinimai. Taip, deja, neretai rašoma ankstyvoji Lietuvos istorija.
O ką apie Lietuvos valstybės pradžią sako faktai? Neabejotina, kad Mindaugas tikrai buvo visos Lietuvos valdovas iki krikšto ir karūnavimo. Pakaks paminėti vieną faktą. 1245 metais jis puola Kuršą 30000 kariuomenės priešaky. Tai iš visos Lietuvos sutelkti raiteliai ir pėstininkai.
Eiliuotoji Livonijos kronika jį vadina „aukščiausiuoju karaliumi“. Ar Mindaugas pirmasis toks? Ta pati kronika vėliau cituoja Treniotos žodžius Mindaugui: „Tavo tėvas buvo didelis karalius ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti“. Tai aiški užuomina, kad Lietuvą valdė ir Mindaugo tėvas.
Bet kodėl būtent Mindaugas tapo pirmuoju žinomu Lietuvos valdovu? Kodėl jo tėvo nežinome net vardo, o apie patį Mindaugą žinome ne taip jau mažai? Gal dėl to, kad jis rašė ne tik „kardu ant kaimynų kaktų“? Taip, žinia, išliko dešimt Mindaugo patvirtintų ar jam priskiriamų dokumentų. Daugiausia tai žemių užrašymo kryžiuočiams aktai, keli iš jų – falsifikatai. Bet surašė juos patys vokiečiai. Mindaugas prie jų tik savo antspaudą prikabino.
Tai nėra pagrindinis šaltinis, iš kurio žinome apie Mindaugą. Mindaugas minimas daugelyje šaltinių. Tuo jis neabejotinai skiriasi ne tik nuo pirmtako, bet ir nuo kai kurių įpėdinių. Kodėl? Mat žinomas už Lietuvos ribų.
Iki Mindaugo Lietuvą kaimyninių šalių metraščiai minėdavo gana dažnai. Daug jie prirašė apie lietuvių karo žygius, bet rašė visada anonimiškai: atžygiavo lietuviai, plėšė, grobė belaisvius, atsitraukė arba buvo užklupti ir sumušti… Nė žodžio apie tai, kas jiems vadovavo. Ir ne dėl to, kad, kaip sako kai kurie istorikai, kunigaikščių buvo daug, nežinomi liko ir tie daugelis, ir galbūt tas vienintelis „neturėjęs jam lygių“ Mindaugo tėvas. Tiesiog lietuviai veikė kaip nepažįstama ir svetima kaimynams jėga, su kuria nebuvo santykių ir bendravimo. Taigi jokių žinių apie tai, kas ir kaip lietuviams vadovauja, kokie lietuvių vidaus santykiai, kas vyksta toje už pelkynų slypinčioje Lietuvoje, iš kurios nuolat atjoja raitelių pulkai.
Mindaugas tapo žinomas todėl, kad jo laikais padėtis radikaliai keičiasi. Jau vienas pirmųjų jo žingsnių – susigiminiavimas su Haličo ir Volynės kunigaikščiais, su kuriais ir vėliau bus daugybė ryšių, ir kovų, ir sąjungų. Tačiau žinomiausias Mindaugo užsienio politikos žygis, įamžinęs jo vardą Lietuvos istorijoje, tai jau minėtas krikštas ir karūnavimas. Dėl viso to Mindaugo vardas pasiekė net Romą, nuolat buvo minimas ir Livonijoje, ir Volynėje, žinotas ir Lenkijoje.
Tik šiuo kontekstu galime iki galo įvertinti, ką gi iš tikrųjų Lietuvai reiškė Mindaugo veikla. Tai buvo Lietuvos atsivėrimas pasauliui, tikras lūžis Lietuvos užsienio politikoje. Tai ne tik tarptautinis Lietuvos pripažinimas, bet ir radikalus saviizoliacijos sulaužymas, nuolatinių diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis pradžia. Būtent už tai, o ne už spėjamą Lietuvos valstybės įkūrimą istorija apdovanojo Mindaugą, – jo vardas buvo įamžintas kaimyninių šalių šaltiniuose, ir mums Mindaugas iškyla kaip pirmasis neabejotinas Lietuvos valdovas.
Kita Lietuvos užsienio politikos pusė išliko nepakitusi – tai nuolatiniai grobiamieji karo žygiai į kaimynines žemes. Lietuva jau buvo nebe tokia nepažini ir paslaptinga, bet grėsmingi raitelių pulkai tebeplūdo iš už Lietuvos pelkių, kaip buvo ir laikais iki Mindaugo. Karo žygiai reikalauja tam tikros organizacijos, o nuolatiniai, faktiškai kasmetiniai, karo žygiai vargu įmanomi be valstybinės organizacijos. Tik valstybė gali išjudinti tokias žmonių mases sėslioje žemdirbių visuomenėje. Iš tiesų nuolatiniai lietuvių karo žygiai prasideda prieš dvi kartas iki Mindaugo.
Pirmasis toks karo žygis gana netikėtai buvo surengtas 1183 metų žiemą ir pasiekė Pskovą. Toliau rengiami žygiai prieš Rusios ir Livonijos žemes, lietuvių grėsmė padeda vokiečiams įsitvirtinti Padauguvyje. Jau XII a. pabaigoje lietuviai pasiekia net Kareliją. Lietuva iškyla staiga ir iš karto tampa dominuojančia karine jėga regione. 1209 metais Henrikas Latvis pažymi (cituoju): „Tuo metu lietuviai taip viešpatavo šiuose kraštuose: Rusioje, Livonijoje ir Estijoje, gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįsdavo latviai. Jie, palikę namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes lietuviai, visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo. Ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują“.
Karinis Lietuvos dominavimas, karo žygių dažnumas ir pobūdis Mindaugo laikais išlieka toks pat. Skirtingai nuo radikalių pokyčių diplomatijos srityje, čia esminių permainų nematyti. Tokio Lietuvos karinio dominavimo pradžia negali būti atsitiktinumas. Dar lenkų istorikas Henrikas Paškevičius iškėlė mintį, kad tokie karo žygiai atspindi ne ką kita, o Lietuvos valstybės suvienijimą. Įvertinus visas išlikusias žinias apie to meto Lietuvą, reikia pripažinti, kad tai yra labiausiai tikėtina interpretacija. Tai leidžia manyti, kad Lietuvos valstybės pradžios reikia ieškoti būtent apie tą laiką, kai prasideda Lietuvos karo žygiai, t.y. apie 1183 metus, arba 70 metų prieš Mindaugo karūnavimą.
1183 metai, bet kuriuo atveju, yra tam tikrų pokyčių Lietuvos viduje išraiška. Dėl šaltinių stokos vargu ar kada nors galima bus neabejotinai įrodyti, kad Lietuvos valstybė gyvuoja nuo šios datos. Tačiau akivaizdu, kad karinės ekspansijos pradžia žymi reikšmingą lūžį. Kad tai valstybės pradžia – labai tikėtina.
Vis dėlto įvertinus tai, kiek neaiškumų gaubia tuos laikus, šią datą galima apibūdinti ir atsargiau. Tai yra bent jau Lietuvos kilimo pradžia. Tam turbūt neprieštarautų net tie istorikai, kurie neabejoja, kad Lietuvos valstybę sukūrė Mindaugas. O tokių turbūt visada bus. Juk ten, kur nežinomi esminiai faktai, visada lieka daug erdvės įvairioms interpretacijoms, kurios turi vienodą teisę gyvuoti.
Pabaigoje reikia pabrėžti, kad nors yra abejotina, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę, bet neabejotina, kad jis įveikė Lietuvos politinę izoliaciją ir užmezgė pirmuosius nuolatinius diplomatinius santykius su kaimynais, žengė pirmąjį žingsnį į Europą.
Tomas BARANAUSKAS
Pranešimas skaitytas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XI Seime.
Ką mums reiškia liepos 6-oji?, Aušra: Lenkijos lietuvių leidinys, Punsk, 2003 09 1–15, nr. 15.
