Aleksandras Žarskus “Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”

ŽVAKĖ, UŽDEGAMA SAU

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas… Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas… Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti.

Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės… Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus… Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau… Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs: „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms? Ar ji juos šildo? Ar aš esu pats savimi?“. Jei žmogus savęs šito paklausia, jausdamas atsakomybę sau pačiam, ir nuoširdžiai atsakydamas pasiryžta ištaisyti klaidas ir perkainoti gyvenimo vertybes, tai reiškia, kad mokomasi mirti ir pradėti gyvenimą naujai. Tad uždekime Ilgių šventėje kiekvienas po žvakelę ir sau.

Rudens virsmo liūdesys ir ilgesys

Skrenda paukščiai, krinta pageltę lapai, šiurena rudens vėjyje šalnos pakąsta, pavytusi žolė. Vis ilgėjančios naktys dar labiau paryškina rudenišką liūdesio nuotaiką. Visa gamta išgyvena ypatingą (kritinį) laikotarpį – perėjimą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltą žiemos sapnų rimtį. Rudeniniame gamtos virsme švenčiamos Vėlinės. Senesniuose šaltiniuose randame ir kitą šios šventės pavadinimą – Ilgės. Nors Ilgės ir Vėlinės, panašiai kaip Rasa ir Kupolė, yra tos pačios šventės pavadinimai, tačiau jie nėra sinonimai. Pavadinimai atspindi šventės sakralumo lygį. Vėlinės, kaip rodo pats pavadinimas, yra jau tik mirusiųjų (vėlių) paminėjimo šventė. Tai susiaurėjusi, smuktelėjusi į bendruomeninį-kultūrinį ar net į buitinį lygį Ilgių šventė. O ką slepia savyje rudens virsmo šventės pavadinimas – Ilgės?

Įsiklausykime į žodžio Ilgės skambesį ir pajusime jame rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą (lyguma, liga, liegti), bet kartu ir ilgesį. Ilgesį kažko labai tolimo ir kartu tokio artimo. Kartu su liūdesiu ateina ir ilgesys: „Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu, visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur „tol matyt“ destis kas atitinka lietuvio liūdesį ir ilgesį“ (Vaižgantas). Ilgių pavadinime slypi giliausia šventės prasmė. Vėlinėse liūdesys yra savaime suprantamas. Rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui. Tačiau mirusiųjų paminėjimo šventė, jei joje bus vien tik liūdesys, nepasieks Ilgių šventumo ir pasiliks vien Vėlinėmis.

Ilgių ir Vėlinių ryšys

Rudeninės gamtos ir netektų artimųjų prisiminimo sukeltame liūdesyje turėtume pajusti savyje ilgesį kažko labai tolimo, bet kartu artimo net iki širdies skausmo. Tai Amžinosios Tėvynės – žmogaus versmės ilgesys. Ilgesys to, kas sudaro žmogaus esmę. Ir iš tiesų, ilgesys yra vienas prasmingiausių žmogaus vardų. Jei rudens virsmo ir mirusiųjų paminėjimo šventėje žmogaus sieloje nekyla ilgesys, tai šventė nepasiekia Ilgių sakralumo: prarandame žmogų, kaip šeimos ar bendruomenės narį, ir tai mus tik skaudina, liūdina.

Esame gerokai nutolę nuo suvokimo, kad mirties virsme išlieka žmogaus esmė – jo siela. Ji tik pereina į kitą būties plotmę, dvasinės egzistencijos tarpsnį. Žemiškojo gyvenimo metu atsiradęs prieraišumas neturėtų trikdyti velionio labai atsakingame vyksme – mirties virsme. Velionio laukia dvasinės būties erdvės, jis turi rimti (mirti) žemiškajam gyvenimui ir, atmesdamas tai, kas nesiderina su dvasine būtimi, t. y. skaistėdamas artėti į šviesos karaliją – Amžinąją savo Tėvynę.

Šiandieninių Ilgių atitikmuo yra Visų Šventųjų šventė, švenčiama lapkričio 1-ąją dieną. Per Visus Šventuosius minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu, o Vėlinėse minimi visi kiti mirusieji. Šventiesiems nereikia mūsų pagalbos ar maldų, mes patys kreipiamės į juos su prašymais. Visų Šventųjų šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo, kurį gyveno šventieji. Todėl Visų Šventųjų dieną į kapines eiti nereikia. Šventųjų nėra kapinėse, nes šventieji neturi vėlės, kuri kenčia ir kuriai reikia pagalbos. Vėlė – tai nešvarūs sielos drabužiai, kuriuos reikia išvelėti, nuplauti, nuskaistinti tam, kad siela galėtų laisvai kilti į dvasinę būtį. Sielos drabužių velėjimas ir skaistinimas yra skaistyklos kančios arba vadinamoji antroji mirtis. Šventieji antrąja mirtimi numirė žemėje ir todėl, kaip sako šventasis Pranciškus, antroji mirtis jiems nebaisi. Jeigu per Visus Šventuosius einame į kapines, tai kur tada mūsų Ilgės, kur ilgėjimasis dvasinio gyvenimo, laukiančio mūsų po mirties? Šitaip elgdamiesi mes tik sunkiname savo sielos drabužį – vėlę, kuriai, kaip ir kūnui, reikės suirti. Tada ir mūsų vėlės, nenorėdamos mirti, norės būti maitinamos žemiškais valgiais, kuriuos dėdavo ant kapų, norės bendrauti su žemėje likusiais artimaisiais. Tačiau jei vėlė maitinsis žemiškais įspūdžiais, siela negalės patirti to, kas jos laukia dvasinėje būtyje. Turėtume išmokti atskirti Visų Šventųjų šventę nuo Vėlinių, nes jos abi mums yra reikalingos. Bet dažniausiai lieka tik viena mirusiųjų paminėjimo šventė – Vėlinės, kurioje šventiesiems ir dvasinio gyvenimo ilgesiui – Ilgėms beveik nelieka vietos. Tai yra tas pats, kas dvasinio gyvenimo vertybes pakeisti praeinančiomis. Teoriškai Bažnyčia įteisino Visų Šventųjų pirmumą: ši šventė yra privaloma, o Vėlinės – ne. Bet gyvenime dažniausiai būna atvirkščiai. Apie tai, kaip praktiškai įgyvendinti Visų Šventųjų – Ilgių šventės sakralumą, turėtume susimąstyti visi. Juk nuo to bent laikinai priklausys ir mūsų pomirtinė būsena.

Ilges, kaip ir kitas didžiąsias šventes, lydėdavo mažesniosios šventės. Tai įvedančios į rudens virsmą ir išvedančios iš jo palydovinės šventės, kurios kartu su pagrindine švente sudarydavo pilną švenčių ciklą. Rudens švenčių cikle ryškus ir buitinis lygmuo. Tai suprantama, nes, pasak S. Daukanto, „tą šventę šventino, javus nuo lauko nuvokus ir rugius pasėjus, beje: kaip šiandien kad sakoma yra, su visu į namus parėjus arba ant žiemos įsikūrus“. Šiandien visą buvusį rudens švenčių ciklą tenka atšvęsti per vieną ar dvi dienas. Suprantama, kad tokiu atveju iškyla šventės sąrangos ir darnos tarp skirtingų šventės lygmenų klausimas. Kaip atšvęsti Ilgių šventę, kad joje būtų vietos ir vaišėms (viešė), ir vėlėms (Vėlinės), ir žmogaus sielai (Ilgės), kad šventė apimtų ne tik visus tris lygmenis, bet ir išlaikytų hieracrhijos dėsniui paklūstančią darną? Trumpai tariant – kaip šventėse išlaikyti žmogaus sielą skaistinančią šventumo nuotaiką?

Vaišės rudens šventėse būdavo gausios. Šiandien mums labai svarbu, kad jos nevyrautų. Tai turėtų būti tik trečiaeilis rūpestis. Pirmos svarbos reikalu neturėtų būti ir kapų papuošimas. Pirmon vieton turi iškilti dvasinės šventumo nuotaikos kūrimas. Šventinė nuotaika kuriama išėjimu iš kasdieninės buities ir nusiskaistinimu. Kasdieninio gyvenimo tėkmės pakeitimas pažymimas ir išorinėmis apeigomis. Į sakralią šventės erdvę įžengiama pro vartus, simboliškai atsiskiriant nuo profaninės aplinkos. Kartu atliekamas ir apeiginis apsiplovimas. Bet tai tik simbolinė išraiška vyksmo, kuris turėtų vykti žmogaus širdyje. Senojo Lietuvos kaimo žmonės kiekvieną didesnę šventę pasitikdavo sukūrę Romuvą savo širdyje, t. y. šventės išvakarėse būdavo prašoma artimųjų ir kaimynų atleidimo, kartu dovanojant ir kitų padarytas skriaudas. Žmogus gailėdavosi padarytos neteisybės ar skriaudos ir tuo skaistindavo savo sielą.

„Gėla (gailestis) gailina žmogaus sielą“. Kokia gyvenimo išmintis slypi šiame sakinyje? Yra žodžiai gaila, gailas, gailė, kurie reiškia: 1. gailestis, pasigailėjimas: „Gaila mane didi ima“; 2. aštrus, aitrus, kartus: „Sesė liejo gailias ašaras“; 3. atgaila: „Darykite gailę“ (LKŽ). Šarmas taip pat yra gailus: „Šarmas pirma nebuvo gailus, o dabar jau gailisi“ (LKŽ). …Gailestis (gaila) ir aštrumas. Koks tarp jų ryšys? Kuo gailesnis šarmas, tuo balčiau jis skalbia. Kad iš tiesų tokia prasmė slypi šiuose žodžiuose, patvirtina prūsų kalbos žodis gailis, kuris reiškė ‘baltas’. Ši prūsų kalbos žodžio reikšmė patvirtina nuojautą, kad žodis gailas reiškia dar ir baltumą, o gailinti reiškė ir ‘baltinti’, ‘skaistinti’. Taigi gėla (gailestis), gailindama širdį, ją baltina, apvalo, t. y. skaistina. Regime, kad sena kaip žmonija tiesa, jog kančia skaistina žmogų, užkoduota mūsų kalboje.

Palyginkime žodžius ilgės, liga su žodžiais gaila, gėla, gėlas. Visuose žodžiuose kartojasi tos pačios priebalsės ‘l’ ir ‘g’, tik pirmoje žodžių grupėje pirma eina ‘l’ ir paskui ‘g’, o antroje žodžių grupėje – atvirkščiai. Pirmoje žodžių grupėje priebalsė ‘l’ reiškiasi per ‘g’, t. y. asmeniškumas reiškiasi per gamtiškumą, natūralumą. Žodžiuose ilgėtis, ilgės, liga energija eina iš centro, sklaidančiai. Žmogus ilgėdamasis ar sirgdamas tarsi kyla, išsisklaido, eina į dvasingumą. O antroje žodžių grupėje, kurioje ‘g’ reiškiasi per ‘l’, energija veikia į centrą ir – jungiančiai (gamtiškumas, natūralumas reiškiasi per asmeniškumą, atskirtumą), t. y. iš natūralios gamtos atsiranda vis grynesnė medžiaga ar skaistesnis žmogus. Todėl žodžiai gaila, gėla, gėlas reiškia gryninimą, švarinimą, skaistinimą. Todėl gaila gailina širdį, t. y. apvalo sielą nuo nešvaros, todėl ir grynas, bedruskis vanduo vadinamas gėlu. Gėlas – tai reiškia gailintas arba apvalytas, kaip ir siela, per gailestį. Mūsų protėvių pasiruošimas, t. y. nusiskaistinimas prieš didžiąsias šventes gerai dera prie krikščioniškųjų švenčių išvakarių, vadinamųjų vigilijų (vigilia (lot.) – budėjimas, budrumas, naktinės pamaldos).

Ypač stipriai vidinės ramybės poreikio jausmas buvo jaučiamas mirties virsmo pergyvenimo – Ilgių šventėje. Tai liudija ir S. Daukanto aprašytoji išpažintis ir atgailos atlikimas Ilgėse: „Žyniai tuo tarpu pamokslą sakė svietui apie darbą, būdą žmonių, apie reikalus ūkio ir lėtos, apie narsybę ir kantrybę garbingų vyrų, karuose kritusių. Paskui taip sugraudinti žmonės nuo kunigų, kožnas šnibždėjo jiems į ausį savo kaltes ir nuodėmes, kursai pagrobęs jį už plaukų su lazda aptalžė, jog jis ne taip elgėsi, kaip reikėjo doram žmogui. Kožnas nukentėjęs taip savo pakūtą, nusiminęs spūdino šalin. Tą visiems atlikus, griebė pačiam žyniui už čiuprynos ir jį taip pat aptalžė už jo nuodėmes, jog ne taip elgėsi, kaip jam priderėjo. Žynys susitvarkęs savo drabužius sakė antrą pamokslą moterims, kad ūkio vilkėjomis būtų, vyrų savo klausytų, namus gerbtų, doromis motinomis ir doromis gaspadinėmis tapti teiktųsi“. Susitaikymas ir vidinė ramybė būtina kiekvienos šventės sakralumui išlaikyti. Ir tik palikę visas buitinio gyvenimo nuoskaudas, su apvalyta širdimi būsime verti įžengti pro vartus į sakralią šventės erdvę, tą aplinką ir nuotaiką, kuri sklinda iš nuskaistėjusių šventės dalyvių širdžių. Lietuviškųjų dainų skambėjimas pripildo erdvę amžinasties gaivesio, o jų minorinė nuotaika gerai dera prie rudeniškojo liūdesio.

Apmirštančios gamtos nuotaikoje prisimenamos mirusiųjų vėlės. Lankomi kalneliai – kapinės. Turime nemažai užrašytų mirusiųjų pagerbimo ir atminimo papročių. Senųjų švenčių gaivinimo tikslas turėtų būti ne mėgdžioti protėvių papročius, bet suvokti senuosiuose papročiuose slypinčią esmę ir suteikti tai esmei naują formą, jau iš mūsų pačių vidinio gyvenimo išaugusios esmės išraiškas – apeigas. Kita vertus, papročiai užrašyti senosios religijos irimo (destrukciniame) laikotarpyje. Todėl negalima visų jų vienodai vertinti. Atskirus senuosius papročius turėtume vertinti lietuviškos pasaulėvokos visumoje bei krikščioniškos pasaulėžiūros šviesoje.

Aptarkime daugelyje vietovių aprašytus vėlių maitinimo papročius, kuriuos bandoma atgaivinti, mėgdžiojant senųjų papročių aprašymus. Vėlių maitinimo papročių priežastis – suprantami sentimentai ir galbūt egzotikos troškimas. Tačiau ar tai yra gerai? Šie papročiai susiję su senosios pasaulėvokos irimu (destrukcija) ir Ilgių šventės sakralumo praradimu – su jos slinktimi į kultūrinį – buitinį lygmenį. Panašų vaizdą matome visose senosiose šventėse. Kaip Rasos šventė nusmuko iki Kupolės (Joninių) kultūrinio-profaninio (vaisingumo) lygmens, taip sakralioji rudens švenčių ciklo dalis – Ilgės užleido vietą Vėlinėms su vėlių maitinimo papročiais. Mirti reiškia rimti, t. y. atsitolinti nuo buvusio gyvenimo. O vėlių maitinimas kūniškuoju maistu yra gaivinimas būvio, kuriame vėlė gyvena. Senieji papročiai draudžia tarti net mirusiojo vardą, nes vardo tarimas – tai priminimas jau išgyvento gyvenimo, kuriam velionis turi rimti ir tolti nuo erdvės ir laiko pasaulio. Todėl mirusieji netenka tikrinio vardo ir vadinami bendriniu velionio vardu. Velioniui reikia ne kūniško maisto, primenančio praėjusio žemiškojo gyvenimo įpročius, kurie mirusiajam ne tik nereikalingi, bet ir trukdo tolimesniam rimties vyksmui. Jam reikia dvasinio maisto, tokio, kuris žadintų velionio sielą skrydžiui šviesos sritin. Senuosiuose papročiuose regime ir dvasinį velionio pamaitinimą. Neretai dvasinis ir kūniškas pamaitinimas eina lygiagrečiai. Pretorijus rašo, kad mirusiųjų paminėjime „pusvalandį sėdi visai tyliai, nekalbėdami nei žodžio, tada visi suklaupia ir meldžiasi, kad Dievas suteiktų vėlei ramybę. Po to jie vėl susėda prie stalo, pradeda valgyti ir gerti, betgi pirma visa ko, ar tai būtų mėsa, duona, žuvis, meta jie po stalu vėlėms pirmąjį kąsnį, taip pat nupila po stalu pirmąjį kaušą alaus“.

Malda ir velioniui pašvęsti šventieji sakramentai – tai dvasinis maistas, skaistinantis mirusiojo sielą ir keliantis jį arčiau Amžinosios Gyvybės šalies. Tokiu dvasiniu maistu ir maitinkime dar neradusias ramybės vėles. Jei neeiname šventų sakramentų, tai, sužadindami savo širdyse ramybės ir tolimojo skrydžio ilgesį, siųskime vėlėms Amžinybės dvelksmą. Tada jos iš tikrųjų bus mums dėkingos ir išties pagalbos ranką, kuomet ir mes peržengsime Amžinybės slenkstį. Vaišės turėtų būti skiriamos tik jų reikalingiems, t. y. tik gyviesiems. Tačiau – ne per gausios, kad nenustelbtų mumyse Amžinosios Tėvynės ilgesio. Smėlio kalneliuose amžiams nurimusios ilsisi mūsų artimųjų širdys. Kapinėse dainuojamos dainos apie siratėlius, atėjusius aplankyti tėvelių, gulinčių „aukštajam kalnely“ ar raudamos senosios raudos ypač paryškina liūdesio nuotaiką. Bet ir čia nuskaistinkime sielą ilgesiu. Tam labai tinka krikščioniškos giesmės, ypač giesmė „Dieve, arčiau tavęs“, kurią giedant siela tarsi paukštis pakelia sparnus skrydžiui.

ILGĖS

S. Daukantas Ilgių šventės aprašyme pasakoja, kad „žyniai tuo tarpu pamokslą sakė svietui apie dabą, būdą žmonių, apie reikalus ūkės ir lėtos apie narsybę ir kantrybę garbingų vyrų karėse kritusių“. Buvo sakomas ir atskiras pamokslas moterims, kad „namus gerbtų, doromis motinomis ir doromis gaspadinėmis tapti teiktųsi“. Garbingiausiam asmeniui pasakojant apie didžius senolių žygius, apie galingą jų dvasią ir atliktus žygdarbius, kiekvienas nejučia pajusdavo savo gyvenimo netobulumą ir sieloje sukildavo gerumo, labumo ilgesys. Labumo ilgesys – tai vidinis ilgesys savo tikrojo ‘Aš’, kuriam reiškiantis žmogus vis labiau labėja (gerėja) ir skleidžiasi jo žmoniškumas.

Kiek daug ir įvairių dalykų ilgisi žmogus. Tačiau jis netampa vertesniu, nelabėja ir neauga jo žmoniškumas, ilgintis ir kaupiant vien medžiaginius lobius. Taip gyvendamas žmogus tik lobėja. Žmogus amžinai pasiliktų vargšas, jeigu neaugtų, nesiskleistų jo žmoniškumas. Tik žmoniškumas visiems pasaulio dalykams ir reiškiniams suteikia vertę.

Metų pabaiga. Visas žemės užaugintas derlius (lobiai) sukrautas svirnuose, daržinėse ir kituose podėliuose. Visus metus dirbęs lietuvis tikėjosi algos. Dabar jis gali naudotis savo alga, savo triūso vaisiais. Valgyk, gerk, linksminkis… Metams baigiantis senieji lietuviai skaičiuodavo ne tik savo triūso vaisius – derlių, bet apžvelgdavo, įvertindavo ir dvasinį gyvenimą bei elgesį. Žmogus metų gale gauna savęs vertą atlyginimą – algą. Antroji žodžio ilgės prasmė yra ‘duoklė, dovanos’: „Brolis gyveno ten be jokių ilgių“ (LKŽ). Gaunama alga parodo, koks žmogus yra. Alga žmogų tarsi šaukia, kviečia į vienokias ar kitokias užsidirbto gyvenimo sąlygas. Žodis alga sudarytas iš tų pačių jau minėtų priebalsių ‘l-g’ kaip ir žodis ilgės. Todėl ilgių antroji prasmė yra dovanos, kurių ilgiuosi, o alga turėtų reikšti ne tik atlyginimą, bet ir kvietimą, šauksmą. Ir iš tiesų, algoti reiškia ne tik ‘užmokėti’, ‘duoti atlyginimą’, bet ir ‘vadinti’, ‘šaukti’: „Kas esi? Kaip tave algoja?“; „Dovydas buvo labai šventu, o tačiau algojosi šunimi“. Antroji prasmė – ‘dainuoti’, ‘šūkauti’: „Algoji per dienas, kad ir nenusibosta“. Ir trečioji – ‘išmaldos prašyti’: „Taip moka algoti, kad nebereikia geriau“ (LKŽ). Taip pat palyginkime žodžius elga (elgesys) ir alga. Kokia elga – tokia ir alga: „Alga grieko yra smertis“, kitaip sakant, griekas algoja (šaukia) smertin. Toks susimąstymas, pasak S. Daukanto, pamokslas apie savo veiklos išdavas iš tiesų algoja, kviečia žmogų ten, kur jis nusipelnė. Užtarnautos algos (t. y. savo elgos) menkumo pajutimas yra paskata susimąstyti ir žadinti šviesesnės būties ilgesį. Žadinti ilgesį, brandinantį ašainę žmogaus sąmonę.

Dvasią algojančius protėvių žygdarbius prisimindami einame į miško Romuvą prie ąžuolo ar į piliakalnį. Tai tinkamiausios vietos lietuvio sielai alginti (žadinti). Prisimename ir mūsų šventuosius. Prisimename jų gyvenimo kelią nušvietusius priesakus: kunigiškąjį (bramano) šv. Kazimiero ryžtą – „Geriau mirti, nei susitepti“; karžygiškąją (kšatrijišką) palaimintojo Mykolo Giedraičio ištvermę – „Ištverti iki galo“ ir valstietišką palaimintojo Jurgio Matulaičio (vaišijo) pasišventimą – „Sudegti kaip žvakė“. Senuoju papročiu simboliškai išpildome Jono Evangelijoje užrašytus Kristaus žodžius: “Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Su degančiomis žvakėmis rankose beriame į žemę grūdą, kad apmirę tam, kas nedora, kaip tas grūdas, sudaigintume savo sielose šviesesnės būties daigus.

Vėlinių ryšys su krikščionybe

Lietuvių kalendorinės šventės dažnai yra taip susiję su krikščionybe, kad jos laikomos grynai krikščioniškomis. Reikia atsiminti, kad pirmųjų amžių krikščionys šventė tik dvi metines šventes: Velykas ir Sekmines. Visoms kitoms šventėms atsirasti labai didelę įtaką turėjo senųjų indoeuropietiškų švenčių kalendorius. Vokiečių mokslininkas R. Langė knygoje „Mano tėviškės teologija“ aprašo, kaip senoji germanų tikyba paveikė krikščioniškas apeigas bei šventes.

Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a. kaip Visų Kankinių diena. Iš pradžių tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną arba Vėlines Izidorius Sevilietis (VII a.) pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti sekančią dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tiktai 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją. Visų Šventųjų šventė įteisinta dar vėliau – 1480 m. Matome, kad krikščioniškos mirusiųjų paminėjimo šventės data buvo pritaikyta prie senųjų Vėlinių datos. Senovinės Vėlinės, kaip ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi apie dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėn. Iš pradžių krikščionybėje mirusiųjų paminėjimo šventė neturėjo pastovios datos, nes mirusieji būdavo minimi keturis kartus metuose, per visas didžiąsias šventes: rudenį, viduržiemį, pavasarį ir vidurvasarį. Lietuvoje paprotys minėti mirusiuosius keturis kartus per metus jau išnykęs, tačiau, kaip rašė B. Buračas, Kauno kapinėse per Velykas dar ir ketvirtajame dešimtmetyje daugelis kapų būdavo apdėti margučiais, degdavo žvakutės prie žalumynais apkaišytų velykinių avinėlių. Yra išlikęs ir „Vėlių velykų“ pavadinimas, tačiau kaip jos būdavo švenčiamos žinių nėra. Pravoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Tačiau pagrindinis mirusiųjų paminėjimas būdavo rudenį, per Vėlines.

Vėlinių papročiai

Rudens virsmo nuotaikoje prisimenamos mirusiųjų vėlės, lankomi kalneliai – kapinės, deginama ugnis. Anksčiau kurdavo laužus, vėliau juos pakeitė deginamosios žvakės. Yra nemažai užrašytų mirusiųjų pagerbimo, atminimo ir bendravimo papročių. Dažniausiai minima vėlių vaišinimas, išmaldos dalijimas ir maldos už mirusiuosius.

Vėlinių vaišės ir valgiai

Pasak etnografo A. Mažiulio, XIX a. viduryje Vėlines kiekvienas sodžius šventė atskirai. Buvo įprasta visiems, netgi ir vaikams, susirinkti sodžių kapinaitėse. Tą naktį, sakydavo, ir vėlės susirenkančios kapuose, paprastai medžiuose ar kryžių viršuje. Kapinaitėse, apdaliję varguomenę maistu bei kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę ir neturtinguosius, prie šeimos kapo susėdę valgydavo. Salako ir Tauragnų apylinkėse XIX a. viduryje buvo paprotys paruoštą Vėlinėms maistą Visų Šventųjų vakare sudėti nakčiai ant kapo. Jį valgydavo ir dalydavo vargšams per Vėlines. A. Valantinas 1938 m. paskelbė tokį Vėlinių vaišių aprašymą: „Dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes. Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami: „Viešpatie, didžioj smarkybėj ir rūstybėje Tavo…“. Kartu su savimi nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie giminės kapo, vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusiuosius gimines iki pat probočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių“. 1916 m. rašyta, kad iki paskutinio XIX a. ketvirčio Lietuvoje buvo dažnas paprotys per Vėlines, be kitų valgių ant kapų dėti kiaušinių. Nakčia elgetos tuos valgius švariai nurinkdavę ir kitą dieną suvalgydavę. Kiaušiniai yra gyvybės radimosi, prisikėlimo simbolis. B. Buračas rašė, kad ant kapų valgius dėdavo dar 4-e XX a. dešimtmetyje. Jis dažnai matęs kapus apdėtus obuoliais, riešutais, saldainiais, pyragėliais ir kt. Kiti valgius ant kapų sakėsi dėdavę todėl, kad atlėkę alkani paukšteliai palestų ir už tai mirusiems pagiedotų, juos palinksmintų. Dar kiti tikėdavosi, kad ateis alkanas žmogus pasistiprinti valgiais ir pavalgys už numirusįjį. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai nyko palaipsniui ir nevienodai įvairiose apylinkėse. Varėnos ir Salako apyl. valgių dėjimo ant kapų paprotys išnyko 1908 m., kitur žymiai vėliau, o pravoslavų kapinėse ir šiandien galima pamatyti stalus ir ant kapų dedamus valgius, ypač gėrimų taureles.

Vėlių lankymasis

Per Vėlines laukdavo namuose apsilankančių vėlių. Vėles sutikti ruošdavosi įvairiai. B. Buračo tvirtinimu, dar daug kas ir XX a. 4-e dešimtmetyje tikėjo, kad Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakare, laukiant vėlių apsilankymo, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti. Sakmėse sekama, jog žmonės yra matę iš kapinių išeinančius vėlių pulkus, netyčia ar sąmoningai patekę į vėlių mišias, radę vėlių pėdas smėliu išbarstytoje trobų asloje ar panašiai. Kitur vakare ant stalo palikdavo indus ir maistą, o seniau – ir atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti. A. Mažiulis rašė: „Vėlinių išvakarėse pakurdavo pirtis (kitur jaują), kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti. Taip pat padėdavo joms vandens, rankšluostį ir maisto. Pasak žmonių, vėlės ateidavusios vidurnaktį ir trumpai jas galima buvo matyti, bet tik atsitiktinai, ne slapta budint ir jų laukiant. „Kupiškėnai ir panevėžiečiai, – rašė B. Baračas, – Vėlinių išvakarėse laukdavo atsilankančių į namus mirusių savo artimų vėlių, paklodavo lovoje baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo šalyse pagalvio po vieną šventišką grabnyčios žvakę ir klūpodavo prie lovos laukdami ateinant mirusiojo vėlės. Jei girdisi lubose ar grindyse braškant, reiškia, mirusieji atėjo“. Buvo manoma, kad Vėlinių vakare vėlės apsilankydavo kaip nepažįstamas keleivis. „Toks keleivis, – rašė B. Buračas, – labai nuoširdžiai priimamas ir geriausiai pavaišinamas. Tai vis įtaka anksčiau buvusio įsitikinimo, kad tokie keleiviai – tai vėlės arba vėlių siųsti pasiuntiniai lankyti gyvųjų ar malonių kokių nors prašyti, kad pagelbėtų vargstantiesiems mirusiems.

Anot A. Valantino, žemaičiai yra įsitikinę, jog Visų Šventųjų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, atklanių ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais bei takeliais būriais ir pavieniui traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smutkelių. Mažų vaikų vėlės, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėte rieda bažnyčion. Dar vienas A. Valantino pasakojimas: „Pažinojau Žemaitijoje seną varpininką. Keturiasdešimt metų garbindamas Dievą varpų virve, parapijiečiams „po dūšeles“ zvanijo. Jis irgi buvo „dvasiaregis“, šiurpius atsitikimus pasakodavo. Kiekvieną Vėlinių vakarą jis eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti vaikų vėlelių bažnyčion nešti. Užsikabindavo juos už juostos, ant pečių sulipdavo, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus atnešdavo.“

Maldos už vėles

Per Vėlines būdavo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias Marcinkonių parapijoje vadino „diedais“. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių ir niekas už jį mišių neužpirko. Meldžiamasi kapinėse ir namuose. B. Buračas aprašė retą atvejį, kai turtingesnieji pasamdydavo giedorių, kad giedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui. Aukštaičiai ir suvalkiečiai per Vėlines namuose giedodavę rožančių, o žemaičiai – „kalnus“. A. Valantinas taip aprašė „kalnų“ giedojimo pabaigą: „Dabar sukalbėkime penkerius poterius už dūšią Mykolo, šios sodybos įkūrėjo, kurio ir kauleliai jau sutrūnijo. „Tėve mūsų…“ Ir taip išvardijami iš eilės vardai bočių ir probočių. Paskui meldžiamasi už tuos, kurie nebegrįžo šion pastogėn iš tolimų ciesorystės kraštų, už tuos, kurių nė vardų nebeatmenama, už kareivius, mūšio laukuose žuvusius, už paskendusius marių platybėse, už tikėjimo nustojusius, už keleivius, šią naktį per girias keliaujančius, ir už visus tuos, kuriems mūsų malda reikalinga“. Tokius mirusiųjų paminėjimus rengdavo visą lapkričio mėnesį. Kai kur jį net Vėlių mėnesiu vadindavo. Taip jis vadinamas ir senuosiuose latvių kalbos žodynuose. M. Katkus „Balanos gadynėje“ rašo, kad tą mėnesį beveik visose kaimo trobose paeiliui minėdavo mirusiuosius su maldomis, giedojimais ir vaišėmis.

Vėlinių išmalda

Ypač populiari buvo Vėlinių išmalda. Prie bažnyčios tą dieną susirinkdavo beveik visi parapijos elgetos ir naujų prisėsdavo. M. Katkus rašė: „Visi elgetos, kokie tik yra parapijoje, susieina tą dieną sėdėti ant šventoriaus. Žmogus, dirbęs per amžių, pasijutęs senatvėje pavargęs, jau neištenkąs, tą dieną pirmą sykį ištiesia ranką išmaldai. Parvažiavę iš bažnyčios pasakoja naujieną: „Gi ir Dileris jau elgeta, sėdi ant šventoriaus su elgetomis“. Prisėda elgetų dvi eilės, nuo vartelių ligi bažnyčios durų, ir visi gauna pilnas terbas. Moterys dalija griežiniais duoną ir ragaišį, vyrai – kapeikomis pinigus. Ir duodantieji ir imantieji žino, kokiam reikalui dalijama; žino, kad čia užperkamos maldos už „dūšias čysčiuje kenčiančias“. M. Katkus čia aprašo seną, XIX a. pabaigoje sunykusį, visuomeninį pavargėlių ir pasenusių žmonių (vadinamųjų kunigų, diedų, elgetų, ubagų) sluoksnio išlaikymo paprotį. Pasenęs žmogus netapdavo išlaikytiniu (pensininku), kaip kad mes dabar. Jis tik pereidavo į dvasinės veiklos sritį ir tapdavo senoviniu kunigu, kuriuos vėliau imta vadinti diedais, ubagais, elgetomis.

Anksčiau mirusiuosius minėdavo ir gausiai dalindavo išmaldą elgetoms, ubagams, diedams keturis kartus metuose. Tokias diedų apdovanojimo apeigas dzūkai vadino dziedais. 1937 m. užrašyta: „Dziedai buvo per Visus Šventus, Grabnyčias, Sekmines ir Žolines. Per Žolines būna vadinamieji ‘naujienų dziedai’ (naujienų, todėl, kad valgiai daromi iš naujo derliaus). Per šiuos dziedus prikepama ir priverdama iš naujo tų metų derliaus. Žolinių rytą viską sutvarkius einama pusryčiauti. Viską, ką paskiria dziedam, sudeda ant stalo: avies šlaunelė, keli bakanėliai duonos ir pyrago. Šeimininkas paėmęs uždega žvakę ir leidžia ją per visų prie stalo esančiųjų rankas. Leidžiant žvakę kalbama Visų šventųjų litanija. Apėjus žvakei apie stalą šeimininkas vėl paima žvakę, apneša triskart apie tuos valgius, kurie paskirti dziedams. Po to pusryčiaujama. Po pusryčių važiuoja į bažnyčią ir tuos paskirtus valgius išdalina prie bažnyčios sėdintiems dziedams (elgetoms) arba atiduoda špitoliun“. Tokios apeigos Varėnos valsčiuje dar vykdavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Išmaldos dalijimas buvo tarsi maldų „pirkimas“: už artimuosius, už gimines, už tuos, kurių niekas neatsimena, ir tuos, kuriuos susapnuodavo, kad „valgyt norį“. Įprastinė Vėlinių išmalda – duona ir aviena (lapkritis buvo avių pjovimo metas). Vėlinėms kepdavo mažus duonos kepalėlius – bandeles. Dalydami bandeles elgetoms, pasakydavo giminės mirusiųjų, už kuriuos prašydavo melstis, vardus. Kiti bandeles „sieloms išdalina“ dar prieš jas pašaudami į krosnį: pirma – motinai, antra – seneliui ir t. t., galiausiai – tiems, kurių niekas neatsimena. Kiti tėvams kepdavo didesnį – pailgą – kepaliuką, ant jo įspausdavo kryželį ir duodavo tam elgetai, kuris pamaldesnis.

Vėlinių laužai ir žvakės

Iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau būdavo užkuriamas bendras laužas (kaimo kapinaitės nedidelės), kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senų kryžių deginimas ir buvo ta paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma. Deginant vyksta perkeitimas. Tai, kas deginama, virsta šiluma ir šviesa. Laužų deginimo paprotys kai kur Dzūkijoje išliko iki šių dienų. Pirmą kartą žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 metus. Varėnos raj. bažnyčios šventoriuje per Vėlines supildavo simbolinį kapą ir pribesdavo žvakių. Kunigui žvakes pašventinus, parapijiečiai nešdavo po žvakę ant savo artimųjų kapų. XX a. pradžioje žvakes ant kapų degino Pandėlio apyl., o 1913 metais žvakės Suvalkijoje jau buvo paplitusios. XX a. 3-4-e dešimtmetyje žvakių deginimas dar labiau paplito, o 7-e dešimtmetyje jis tapo visuotinu. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žvakės negalėjo būti paplitę dėl brangumo Jų gamino mažai, net per šventes prie mirusiojo degindavo suvyniotas graudulines žvakes. Antrajame XX a. ketvirtyje įsigalėjo paprotys uždegti žvakę ir ant kapų tų žmonių, kuriems jautiesi skolingas.

rudens rimties apmąstymai

Žvelgiame į protėvių gyvenimą. Jie žemdirbiai. Tai žmonės, ypatingai tampriais saitais susiję su gamta. Laukai, žemė – tai ne vien jų darbų erdvė bei priemonė (jie beveik visą laiką praleisdavo gamtoje), bet ir visų minčių, siekių, pasaulėjautos centras. Su saule keliasi, su saule gula. Todėl ir jų poilsis vasarą būdavo žymiai trumpesnis negu žiemą, bet kūnas prie to jau prisitaikęs, nes jis gyvena gamtos ritmu. Darbai ir šventės savaime darniai susiklosto, vieni kitus paryškina, įprasmina. Vasarą darbas darbą veja. Sukdamas dalgį ar traukdamas grėblį nepadainuosi. Dainos skambėdavo poilsio minutėmis, grįžtant namo, vakare. Atliktiems darbams įvertinti ir naujiems numatyti skirti sekmadieniai, švenčių dienos. Tada šeimininkas apvaikščioja laukus, įvertina atliktus ir svarsto būsimus darbus. Paprastom dienom – tik dirbk. Filosofijoms laiko nėra. Bet pradunda vasaros darbai, nuimamos rudens gėrybės, ir laukai ištuštėja. Medžiai meta lapus. Išskrenda paukščiai. Padangė papilkėja. Lietus žmonėms nugarą skalbia.

Gamta rimsta – ruošiasi žiemai. Žmogus baigia veiklųjį metų laikotarpį, persikelia po stogu. Ateina Ilgių metas. Laiko dabar pakanka, nes ilgi esti vakarai. Gamta taip pat nuteikia apmąstymams. „O kas gi Tu, kurs mano sielą pripildai ilgesio gilaus?“ – klausia poetas, pagautas rudeniškos nuotaikos. Ko gi mes ilgimės? Amžino pavasario, nesibaigiančios vasaros? Tos rojaus būsenos? Bet mes juk „savo veido prakaitu“ turime pelnytis duoną. Taigi suskaičiuojamas derlius, toji alga, kurią pelnėme per metus. Apsvarstoma tada, kokie buvo praėjusieji metai, kas gerai augo, kas nederėjo. Kodėl? Gal ne taip kažką darėme? O kaip seniau darydavo? Kaip gyvendavo? Ir pasakodavo tada garbingiausias asmuo apie didžius senolių žygius, apie galingą jų dvasią, apie skaistų gyvenimą. Ir, klausant jo, kiekvienas nejučia pajusdavo savo gyvenimo menkumą, netobulumą. Taip didelis troškimas pakildavo atsikratyti to blogio, kuris iš vidaus žmogų menkina, silpnina, kad kiekvienas klausąs vyras eidavo pas sakytoją ir prisipažindavo, ką blogai yra padaręs, ir priimdavo smūgius iš sakytojo kaip algą, kad lengviau būtų tuo vidiniu blogiu atsikratyti. Pagaliau ir patį garbųjį kalbėtoją ištikdavo tas pats likimas. Moterų neliesdavo (pagal S. Daukanto raštus).

Pavasario ir rudens švenčių apeigose vienas iš ritualų – duonos užkasimas į žemę. Ką tai reiškia? Žmogaus būtis primena augalą, jo gyvenimą. Mažylis žvelgia tyromis akutėmis, kuriose spindi noras žinoti, suprasti. Kiek įvairių galimybių slypi šiame žmogutyje, kiek galių glūdi! Jis lyg tas želmenėlis, iš dirvos kilęs mažas daigelis. Jam dar reikės šalnas ir vėjus atlaikyti, subręsti, sustiprėti ir naujus grūdus varpoje subrandinti. Auga žmogus, stiprėja, ieško gyvenimo prasmės, klysta ir keliasi, derinasi į bendrą darną būti su aplinkiniais, įsiklauso į būties dėsnius ir paklūsta jiems. „Jei grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“ (Jn 12, 24). Tai ne augalui skirti žodžiai, o žmogui. Grūdas išsivaduoja iš lukšto, visą energiją atiduodamas želmeniui. Žmogus taip pat turi atsisakyti viso, kas nereikalinga, apmarinti savo egoizmą ir visas jėgas nukreipti tikslingai – aukštyn. Tik tada įmanomas dvasinis vaisius. Tada, kai „grūdas perauga save daigu“, kai subrandinamos pilnos varpos, grūdas atitenka tam, kas jį pasėja. Tada, perėjęs išbandymą girnomis, vandeniu ir ugnimi, jis tampa nauja kokybe – duona, kuri sotina, kuria vaišina, ji dovanojama ir net gali tapti Dievo kūnu.

Taigi ir žmogus, apvaldęs save, atsisakęs žemųjų aistrų, keičia save, tarsi pašventina ir ramiai priima visus gyvenimo bandymus kaip priemonę, padedančią tapti Žmogumi. Ir tada, kai bus atlikta užduotis čia, žemėje, turėsime iškeliauti anapus. „Sunkiai nešta gyvenimo našta, kaip varpa svyranti prinoko“ (V. Mykolaitis-Putinas). Tuomet kūnas keliauja atgal į žemę. Ne veltui, išreikšdami nuolat atsikartojantį grįžimą į žemę ir atsinaujinimą, senoliai laidojo duoną ir barstė grūdus – kaip simbolį įprasminto, tikslingo žmogaus gyvenimo, išreikšdami to stebuklingo vyksmo esmę ne žodžiais, o veiksmu.

Kaip švęsti Ilges mums, jau praradusiems gyvą ryšį su gamta, bet vėl norintiems pajusti pasikartojantį ir slėpiningą gyvybinių galių bangavimą? Gal nebeprisimename šio vardo, o gal mūsų švenčių sąraše nebėra tokio pavadinimo? Tačiau žinoma labai įprasta šventė – Vėlinės. Ir Visų Šventųjų šventė. Taip nesudėtinga, rodos, ją švęsti. Lapkričio pirmąją nueiti į bažnyčią, sukalbėti poterį šv. Tėvo intencija, kad pelnytume atlaidus, priimti sakramentus. Sekančią dieną, per Vėlines, ar kurią kitą tos savaitės dieną aplankyti artimųjų kapus, sukalbėti ten „Viešpaties angelą“, kapą aptaisyti, gėlių nuvežti, žvakeles padeginti. Bus atliktos priedermės ir galėsime manyti, kad Vėlines atšventėme. Tačiau – ar tai viskas? Kodėl vis dėlto taip, o ne kitaip švenčiame? Kas gi tos Vėlinės – Ilgės? Ką savo giliausia prasme jos sako mums, Lietuvos žemėje užaugusiems krikščionims?

Šventė! Pats žodis pasako, kad po jos tu turi grįžti šventesnis, kilnesnis, giliau suvokęs būties prasmę. Ar neatsiskleidžia Visų Šventųjų ir Vėlinių esmės ikikrikščioniškas šios šventės suvokimas? Juk krikščionybė nėra neigianti ligtol buvusias vertybes jėga, bet jų įprasmintoja, nuskaistintoja, perkeitėja. Ar ne tas pačias Ilges matome Visų Šventųjų šventėje? Juk čia pirmiausiai pateikiamas sektinas teigiamas pavyzdys – šventieji, kurie iš tiesų gyveno giliausiu rojaus būsenos ilgesiu. „Geriau mirti, bet nesusitepti“ (Šv. Kazimieras); „Nerami mano širdis, kol neatsilsės Tavyje, Viešpatie“ (Šv. Augustinas) ir pan. Visų Šventųjų šventėje turėtume įsijausti ir pajusti savyje tą gilų amžinojo gyvenimo ILGESĮ, ilgesį tų dvasinių savybių, kurios veda aukštyn. Bet vien ilgėtis nepakanka. Turime to siekti. Visų Šventųjų šventė teigia, kad Bažnyčia neveda neigimo keliu, įsakydama nedaryti to ar kito, nes būsi nubaustas. Priešingai, ji kviečia veiklai. Bažnyčia parodo teigiamus pavyzdžius, į kuriuos žvelgiant ir vertinant savo gyvenimą, galime pastebėti, kiek dar mes esame nuo jų atsilikę. Kažkodėl į šventuosius žiūrime kaip į kažką negyvo, dirbtino, nuobodaus, tolimo. Nepakankamai įsigiliname į jų gyvenimą. O ar prisimename tuos, kurie mus sūpavo, ugdė, glostė? Juk jie labai artimi. Kiek juose buvo kilnumo! Kaip mes atrodome jų akivaizdoje su savo smulkiais rūpestėliais, ydelėm, niekšybėlėm? Norom nenorom šią susimąstymo, atsidėjimo dvasiai dieną privalai, žmogau, perkratyti savo gyvenimą, supurtyti jį didžiųjų vertybių ir mirties akivaizdoje. Privalai atlikti rekolekcijas, kurių būtiniausia sąlyga – sustatyti gaires ateičiai, tvirtai ir aiškiai pasiryžti keisti savo gyvenimą. Juk tai ir yra pagrindinė atgailos ir susitaikinimo sakramento, o plačiau – ir visuotinių atlaidų gavimo sąlyga.

O kaip keistis? Kodėl prie kapo kalbame „Viešpaties Angelą“? Juk čionai sudėta visa žmogaus gyvenimo esmė ir programa. „Viešpaties Angelas apreiškė Marijai: Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios“. Bet ar vien Marijai? O gal visai žmonių giminei Jos asmenyje? Ar girdime, ką apreiškė man? Juk esu žmogus, asmenybė, kuriai Dievas suteikė dvasią. Turiu susigaudyti savyje, surasti savo gyvenimo užduotį, įsiklausyti į būties dėsnius, į Dievo apreiškimą. Privalau suvokti tą giluminį savo ‘Aš’, atskirti jį nuo svetimų nepriimtinų įtakų, nuo žemųjų savo polinkių ir aistrų. Susivokęs savyje, tariu: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“. Suvokęs būties prasmingumą, savosios esmės ‘Aš’, turiu ne prieštarauti, ne priešintis ir tuo ardyti save, bet paklusti Amžinajai Kūrybinei Išminčiai, sąmoningai įsijungti į Darnos harmoniją, atsiduodant nenusakomam Amžinybės dvelksmui.

Kaip tai atlikti? „Ir Žodis tapo kūnu“. Kokie galingi žodžiai! Nulenkiame galvą prieš juos. Bet vis dėlto ką jie reiškia? Tai tapsmas, kai sujungiamos priešybės – žodis ir kūnas. Juk gyvendamas žemėje žmogus būtent tai ir turi padaryti. Visas Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas apie tai kalba. Jau Simeono pranašystėje tarta: „Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Jame susilieja prieštaravimai, įgydami naują, ypatingą kokybę. Taip ir Kristaus teiginiuose. Kad ir priešų meilė. Privalai mylėti tikrą priešą ir mylėti iš tiesų. Jei vieną iš šių žodžių priimsi netikrai, paniekinsi Kristaus mokslą. O pamilti priešą reikia labai daug vidinių pastangų. Tačiau, iš tiesų stengiantis, vyksta pasikeitimas žmogaus sieloje. Žvelkime į Šv. Raštą: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies…“ (Lk 12, 49); „Duodu jums savo ramybę“ (Jn 14, 27); „Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės…“ (Lk 6, 22-23); „Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių“ (Lk 6, 29-30). Taigi visur sutaikinti tas priešybes. Ir ne šiaip sudėti į vieną krūvą, bet sulydyti savyje į kokybiškai naują reiškinį, kaip kad Žodis tampa kūnu. Taip mes turime spręsti gyvenimo problemas, nebėgdami nuo jų į vieną kurią nors vien tik dvasinę ar tik medžiaginę pusę, neišsisukinėdami. Ir tada, kai visa apsvarstę, pasisėmę jėgų iš kilniųjų asmenų, jau palikusiųjų šią žemę, ryšimės eiti šiuo sunkiu, bet keliančiu ir skaistinančiu keliu, pelnysime „visuotinius atlaidus“, apie kuriuos kalba Bažnyčia. Savo sunkumus, savo pastangas galėsime įlieti į bendrą žmonijos lobyną. Tuo padėsime ir mirusiems artimiesiems, kurie to gal nespėjo suvokti ir padaryti.

Literatūra
1. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas.
2. Daukantas S., Lietuvių būdas, K. 1935.
3. Balys J., Mirtis ir laidotuvės, Čikaga, 1981.
4. Balys J., Lietuvių kalendorinės šventės, V. 1993.
5. Buračas B., Lietuvos kaimo papročiai, V. 1993.
6. Basanavičius J., Iš gyvenimo vėlių bei velnių, V. 1998.
7. Brastinis E., Dievturių sielmokslis, K. 1994.
8. Katkus M., Raštai, V. 1965.

Internetui straipsnį paruošė Rasa Ambraziejienė

Sutrumpinta iš Kauno tautinės kultūros centro leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė“, III dalis
– „Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės“ (2000 m.)