Tatuiravimo atsiradimas

Tatuiravimas (iš polinezietiško žodžio tatau) – universalus paprotys išvedžioti ant kūno nenutrinamus ženklus (linijas, pagrąžinimus, medžių pavaizdavimus ir t.t.) įvedant į odą mechaniniu būdu (badant, įpjaunant) dažomų medžiagų. Dažai įvedami po oda, dėl ko vaizdas ir vėliau nenusitrina.

Tatuiravimo atsiradimas

Dar iki architektūros, muzikos ir tuo labiau madų atsiradimo, mūsų protėviai puošė savo gyvenvietes piešiniais ant uolų, o kūnus – tatuiruotėmis. Sunku pasakyti, kada pirmą kartą žmogus papuošė savo kūną piešiniu, tačiau mokslininkai spėja, jog tatuiruotės istorija tęsiasi keliasdešimt tūkstančių metų. Archeologiniai duomenys mažai ką gali patikslinti, mat jei ir randami senovės žmonių kaulai, tai odos audiniai jau būna seniai sunykę. Seniausios tatuiruotės rastos tiriant Egipto piramides. Mat čia palaidotų mumijų oda, nors ir sudžiuvusi, išsilaikė tiek, kad dar buvo galima įžiūrėti ir ištatuiravimus.

Tatuiravimosi papročio atsiradimo priežastys taip pat nėra aiškios. Viena iš teorijų – tai loginė pažanga, prasidėjusi nuo savaiminių odos sužalojimų, atsitiktinai gautų akmens amžiaus žmonių. Žaizdos ir kraujo susikaupimai susiliedavo į įvairiausius randus, kurie išskirdavo jų savininkus iš kitų genties narių. Tai buvo drąsaus kario ir gero medžiotojo ženklas. Laikui bėgant protėvių šeimos išplisdavo ir susidarydavo mažos organizuotos bendruomenėlės, kurių nariams jau specialiai ant odos buvo daromi ženklai, kurie turėjo tam tikrą reikšmę vienos visuomeninės grupelės viduje. Pirmieji instrumentai naudoti tatuiruotėms pasidaryti buvo pagaminti iš rago ir kaulo.

Pirmykštė tatuiruotė

Bendruomenės vystymasis, kurio pasekmė buvo susijungimas į gentis, padarė tatuiruotę vienijančių faktoriumi, kuri rodė priklausomybę vienai iš genčių. Tai primityvi simbolių kalba, susidedanti iš paprotinių-magiškų ženklų. Tolimesnis vystymas vyko totemizmo laikais, kai gentys skaidėsi pagal gimines ir turėjo atskirą dvasią-protėvį, saugojantį giminę. Tatuiruotė buvo nepakeičiamas būdas tai parodyti ir būtent šiuo metu ji galėjo pereiti iš masinės į elitinę. Tatuiruodavosi karo vadai, žyniai ir giminių vyriausieji.

Tatuiravimosi pėdsakų randama ne tik pas pirmykštį žmogų, gyvenusi Arktikos vandenyno pakrantėse (eskimai, čiukčiai, inuitai), bet ir tarp pietų platumų gyventojų (japonai, indai, arabai).

Tatuiravimas ir krikščionybė

Tatuiravimasis jau buvo uždraustas IV amžiuje pirmojo apsikrikštijusio Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo. Labiausiai šis paprotys buvo paplitęs tarp vergų ir tai buvo laikoma savęs bjaurojimu. Viduramžių Europoje katalikiškoji bažnyčia siekė sunaikinti tatuiravimosi tradiciją, laikė tai barbarišku palikimu. Sekantis visuomenės išsivystymo etapas privedė prie to, kad tatuiruotes ėmė darytis nariai įvairių sektų, slaptų bendruomenių, klanų ir amatų darbininkų sąjungų (mėsininkų, akmentašių ir kt.).

Tatuiruotės kelias į Europą

Naujoji banga tatuiruočių populiarumo susijusi su jūreivystės ir piratavimo paplitimu. Atrasdami naujas žemes, europiečiai sutiko ištatuiruotus Amerikos, Polinezijos ir Naujosios Zelandijos gyventojus. Jūreiviai ir piratai išplatino tatuiruotes Senajame Pasaulyje, kas skatino tatuiravimo studijų atsiradimą uostuose. Sekanti banga susijusi su Vakarų ekspansija į Rytus: Indiją, Kiniją ir Japoniją. Tai sąlygojo japoniško ir kiniško tatuiravimosi stiliaus išpopuliarėjimą. Skirtingai nei kiti stiliai, rytietiškas tatuiravimo stilius išreiškė vietinį folklorą ir religinius-mistinius motyvus, atliktus savita realistine maniera.

Tatuiravimosi “mada” greitai paplito jūreivių tarpe, o vėliau ir diduomenės bei aristokratijos sluoksniuose, ypač Didžiojoje Britanijoje. Tam postūmį darė kai kurie karaliai (Anglijos karalius Georgas V, Danijos karalius Fridrichas VII (1848-1863), paskutinysis Rusijos caras Nikolajus II, daugelių kelionių metų papuošdami savo kūnus įvairiomis tatuiruotėmis. Tokiu būdu tatuiruotė pasiekė mūsų laikus jau kaip meno forma.

Tatuiruotės reikšmė

Kiekvieno žmogaus tatuiruotė skirtingais laikais turėjo skirtingą reikšmę, ir toji reikšmė nuolat kito. Atskiros genties tatuiruotės turėjo savo reikšmę, dažniausiai parodydamos socialinę padėtį, šeimyninį statusą bei apsaugodavo gentainius nuo lygų, pykčio ir pavojų. Panašių paskatų skatinami XVIII ir XIX a. britų jūreiviai papuošdavo savo nugaras didžiuliais nukryžiuotojo atvaizdais, tikėdamiesi, jog tai juos apsaugos nuo kūniškų bausmių, kurios buvo plačiai taikomos angliškajame laivyne. Pas arabus pats patikimiausias “talismanas”, siekiant nuo ko nors apsisaugoti, buvo laikoma tatuiruotė su Korano citatomis. Tačiau kai kuriais atvejais tatuiruotė buvo daroma kaip bausmė. Japonijoje Edo periodu (1603-1867) už pirmąjį nusikaltimą plėšikams darydavo ant kaktos tatuiruotę horizontalios linijos pavidalu. Už antrą nusikaltimą – išlenktos linijos pavidalu, o už trečią nusikaltimą – dar vieną analogišką. Tokia linijų kombinacija sudarydavo hieroglifą INU – “šuo”. Senovės Kinijoje viena iš Penkių Klasikinių Bausmių buvo tatuiruotė ant veido. Taip ženklindavo vergus bei karo belaisvius, sunkinant jiems galimybę pabėgti, bei lengvinant jų atpažinimą. Ir graikai ir romėnai naudojo tatuiruotes panašiems tikslams, o ispanų konkvistadorai tęsė tai Meksikoje ir Nikaragvoje. XX a., per Pirmąjį pasaulinį karą, Anglijoje dezertyrus pažymėdavo tatuiruota “D” raide, Vokietijoje – koncentracijos stovyklose aukoms ištatuiruodavo jų numerį, kaip ir Sovietų Sąjungoje lagerinės sistemos laikotarpiu.

Laikui bėgant, kito žmonijos požiūris į tatuiruotes ir jų panaudojimą. Net ir dabar tatuiravimas vertinamas skirtingai: vieni tai sieja su menu, kiti su beprotybe.

© Arkadij Bliumin, 2002