Socialiniai moters vaidmenys ir mada

Požiūris į moteris ir jų socialiniai vaidmenys pirmuosius penkis XXa. dešimtmečius dramatiškai keitėsi, – moterys gavo teisę balsuoti, pradėjo dirbti, o po II-ojo pasaulinio karo vėl grįžo į namus. Šiame pasakojime moterų mados pokyčiai nuo 1930 iki 1950 m. susiejami su pačios visuomenės ir požiūrio į moteris pokyčiais.

1929-ųjų prekybos krizė lėmė laiko, pavadinto Didžiąja depresija, pradžią, – ji tęsėsi visą ketvirtąjį dešimtmetį. Bedarbystės lygis kartais siekė 25 procentus. Darbo buvo labai mažai, ir įdarbinant dažniausiai pirmenybė buvo teikiama vyrams. Daug moterų, ypač valstybės tarnautojų, būdavo atleidžiamos, jei ištekėdavo; tokiu būdu labai sumažėjo dirbančių moterų procentas.

Prezidentas Ruzveltas pristatė Naująjį kursą, – įstatymus, kurie skatintų užimtumą, įvairias pagalbos programas, tokias kaip Darbo projektų administravimą, Socialinio saugumo aktą. Vokietijoje Adolfas Hitleris 1933 m. buvo paskirtas kancleriu, Japonija mėgino išplėsti savo valstybę, ir 1939 m. prasidėjo II pasaulinis karas.

Dešimtmečio pabaigoje atsiradęs spalvotas kinas toliau darė įtaką žmonėms, kurie troško pabėgti nuo kasdienybės skurdo ir mėgdžiojo mėgstamas filmų žvaigždes. 1934 m. pasirodė filmas “Tai atsitiko vieną naktį”, ir Klarko Geiblo, nusimetančio švarką bei nedėvinčio apatinių marškinių, vaizdas lėmė vyriškų apatinių marškinių pardavimo sumažėjimą. Taip pat pasirodė tokie šedevrai, kaip “Vėjo nublokšti” ir “Ozo šalies burtininkas”.

Ketvirtojo dešimtmečio siluetai pabrėžė natūralią moters kūno formą su aiškiais linkiais, ir moterys kruopščiai stengėsi atitikti šį idealą. 1937 m. žurnalas “Life” nustatė, kad apatinis trikotažas, padedantis išlaikyti gerą figūrą, Amerikos moterims kainavo “apie 65 000 dolerių per metus”. Italų dizainerė Elsa Schiaparelli savo naujuose kūriniuose pristatė užtrauktukus, taip atverdama kelią aptemptiems drabužiams.

Ponia Vionnet, turėjusi nepaprastą talentą įžambiam kirpimui, buvo viena labiausiai vertinamų dešimtmečio modeliuotojų, ir jos prigludę moteriški siluetai įkūnijo to laikotarpio madą. Daugumos moterų korsetai tapo mažesni ir ne tokie kieti, geresnės formos dėl elastinių plokštelių, pakeitusių ankstesnį suvarstymą. Kad dar labiau pabrėžtų moteriškumo idealą, liemenėlės buvo kuriamos biustui pakelti ir pabrėžti. Apatiniai buvo labiau pritaikyti figūrai, geriau sukirpti nei anksčiau, apatinės kelnės virto trumpikėmis, kad būtų pritaikytos naujiems viršutiniams drabužiams.

Kitaip nei buvo galima tikėtis iš prastos ekonominės padėties, šį dešimtmetį mados industrija nežlugo. Priešingai, ji atsiliepė į nuskurdinto dešimtmečio ekonominius ir socialinius pokyčius. Mada buvo įtakojama tokių skirtingų veiksnių, kaip labai prastos ekonominės sąlygos daugumai ir Holivudo spindesys saujelei išrinktųjų. Tipiškam Amerikos vartotojui Sears, Roebuck ir Co katalogai su jų gyvais ryškiais to laiko madų paveikslais įkvėpė viltį sunkiais laikais.

Penktojo dešimtmečio dominantė – II pasaulinis karas ir po jo sekantis atsigavimas. Karo metu drabužių pramonė buvo apribota, siekiant išsaugoti medžiagas, reikalingas karo pajėgoms. Taip buvo panaikinti kelnių atvartai ir papildomos kišenės, buvo reguliuojamas sijonų plotis, kelnių ir švarkų ilgis, sijonų apsiuvų ir diržų gylis. Buvo akcentuojamas patogumas, ir tipiškas kostiumėlis su sijonu akcentavo plačius pečius, siaurus klubus, sijonų ilgis buvo kiek žemiau kelių.

Moterys buvo raginamos išsiversti su tuo, kas yra. Odinius batus galima buvo nusipirkti tik su kuponais. Norėta užšaldyti naujų madų raidą, kad seni drabužiai neatrodytų beviltiškai atgyvenę. Nors Jungtinės Valstijos tapo laikina priebėga dizaineriams, priverstiems palikti savo tėvynę, daugelis nebekūrė naujų linijų iki karo pabaigos.

Moterų kasdienį gyvenimą dramatiškai pakeitė karas. Namų ūkio darbai buvo dar mažiau pasiekiami, kadangi gamyklos siūlė didesnę algą nei galėjo gauti namų darbininkė. Be namų priežiūros, šeimininkės dar dirbo sode, konservavo vaisius ir daržoves. Savanoriškas darbas Raudonajame Kryžiuje ir slaugytojų darbas buvo lygiai taip pat svarbus tautai. Trečdalis moterų dirbo ne namuose, dažnai – srityse, kuriose anksčiau dominavo vyrai – fabrikuose ar fermose. Todėl joms buvo reikalinga praktiška apranga.

Nailono trikotažas buvo technologinis perversmas, kai pirmąsyk pasirodė rinkoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, tačiau per naktį jis dingo, kilus II pasauliniam karui. Kad pakeistų taip trūkstamą nailoną, moterys pradėjo dažyti kojas. Kai po karo vėl pasirodė nailoninės kojinės, moterys stovėdavo eilėse visą naktį, kad įsigytų bent vieną porą.

Apatiniai drabužiai buvo lygiai tokie pat praktiški, kaip ir likusi garderobo dalis karo metu. Trumpikės ir liemenėlė arba jų kombinacija buvo dėvimos kartu su apatiniu sijonu. Gamintojai siūlė stilių, kuriam nereikėjo nešioti korseto, kadangi guma, kaip ir nailonas, viskozė bei šilkas buvo skirti karo pajėgoms. Išpopuliarėjo liemenės, kadangi dabar moterys nuolat dėvėjo kelnes.

Labiausiai išsivysčiusiose šalyse po karo moterys įgijo naujų galių, įskaitant politinę lygybę 52 šalyse. Kelios moterys tapo ambasadorėmis, kitos užėmė svarbias pareigas versle ir įvairiose profesijose. Vis dėlto, vyrams grįžus po karo, jiems buvo grąžinti darbai, kuriuos karo metu turėjo moterys; darbai buvo atimti net iš našlių, nes vyrai turėjo išlaikyti savo šeimas.

5-ojo dešimtmečio pabaigoje moterys, regis, pajuto poreikį atgauti moteriškumą, kurį buvo priverstos atidėti į šalį per karą. Mados ekspertai po karo prognozavo aprangos revoliuciją, ir būtent taip atsitiko su Christiano Dioro “New Look”, pasirodžiusiu 1947 m. Dioro žodžiais, “be pagrindų negali būti mados”, ir apatiniai drabužiai tapo dar labiau apriboti nei prieš karą. Kad būtų pasiektos moteriškos formos, kurių reikalavo mada, liemenėlės pabrėžė aukštą, iškilią ir ypač pabrėžtą krūtinę.

Ilga liemenėlė, kuri suteikė formą krūtinei ir suspaudė taliją, buvo dėvima su keliaraiščiais, todėl nebereikėjo elastinio korseto. Po sijonais buvo dėvimi krakmolytos medvilnės ir nailono krinolinai ar apatiniai sijonai su rauktinukais. Siauras aptemptas drabužių stilius reikalavo ilgos liemenėlės su labai siauru apatiniu minimaliai puoštu sijonu. Apatiniai tapo įmantresni ir trumpesni. Į madą taip pat atėjo alternatyvaus stiliaus trumpos rauktos prie kelių kelnės ir elastinės trumpikės. Trumpikės buvo dėvimos jaunesnių moterų, subrendusios moteriškės nešiodavo ilgesnes.

Be jokios abejonės, viršutinių ir apatinių drabužių mados buvo ir tebėra labai įtakojamos socialinių, ekonominių ir politinių veiksnių. Pasauliniai įvykiai paveikė moterų padėtį ir vaidmenis pirmosios XX amžiaus pusės metu, ir paraleliai šiems pasikeitimams keitėsi ir aprangos mada. Technologiniai patobulinimai leido moterims aktyviau reikštis už namų ribų, o naujos medžiagos taip pat paliko savo atspindį madoje. Moterims gavus teisę balsuoti ir augant jų ekonominei ir socialinei padėčiai, jų drabužiai išreiškė šiuos pasikeitimus. Mada yra ir bus socialinių moters vaidmenų pokyčių simbolinė išraiška…