Rūbų dizainerė M.Čergelytė: “Mes Lietuvoje pradedam mados filmų sferą”
Rūbai iš Mildos “Mimic” Čergelytės kolekcijos puošė pirmojo žurnalo “370” numerio viršelį. Vakar jaunoji dizainerė, puikiai žinanti kelio iš Mažeikių į Vilnių duobes, pristatė antrąją savo rūbų kolekciją. Neturėdama biudžeto rengti pristatymo su ilgomis žiūrovų eilėmis ir šampanu, kolekciją jį pristatė filmu internete.Apie ją aštuoniolikmetė vienuoliktokė, gurkšnodama pieno gėrimą, papasakojo „Dienai“.
– Ar tai pret-a-porter?
– Kai kūriau aš net negalėjau suprast, ar tai fall ar tai summer, ar rūbai rudeniui, ar vasarai.
– Ar tu rūbus parduodi?
– Parduodu tam, kas ieško-perka, tačiau ant pakabų jie nekabo ir niekas jų nečiupinėja riebaluotais pirštais.
– Tave siutintų, jeigu juos čiupinėtų bet kas?
– Mane siutintų tai, jeigu jie metus kabėtų, juos ateitų pačiupinėti, tačiau niekas nepirktų
– Kaip tave randa?
– Neklausiu kaip ieško, bet kai randa, finišas būna mano e-mailas. Vadinas, randa. Išgūglina.
– Kodėl tavo toks slapyvardis – Mimic?
– Nes aš Milda Čergelytė, nes mano pavardė neįdomi, sunki ir lietuviška, o mimika yra veido rūbas.
– Tai čia ne mimikavimas kaip mėgdžiojimas?
– Ne, jei pripažinčiau mimiką kaip mėgdžiojimą, prieštaraučiau sau. Daugumai mėgdžiojimas skamba kaip kopijavimas. Dizainerio tikslas – kurti kažką nauja. Mimika – labiau reakcijos, jausmo išreiškimas.
– O ką tu labiausiai mėgdžioji? Kas tau padarė didžiausią įtaką?
– Įtaką daro viskas, kas patenka pro akis, ausis.
– O mados kūrėjai?
– Tu man siuvi šleifą, kurio neatsikratysiu.
– Šleifą?
– Na, jei sakysiu, tai prilips kaip tualetinis popierius prie bato.
– Kažkas vis tiek juk patinka. Man iš Lietuvos rašytojų didžiausią įtaką padarė Rastauskas ir Gavelis ir Šerelytė šiek tiek. Dalykai, kurie labiausiai patinka, daro didžiausią įtaką.
– Taip, bet man labiau patinka kiti dalykai negu kiti dizaineriai. O tas, kuris patiko, nusižudė.
– Alexander McQueen. Juk negali klausyt muzikos ir sugalvot daryt rūbus, kažkur turi pamatyt pirmą rūbą.
– Galiu. Gali išeit į mišką ir sukurti rūbą, gali panirti vonioje ir pasižiūrėti į savo venas ir sukurti suknelę. Kodėl įtakos taip įdomu, kad manęs kiekvieną kartą klausia?
– Kodėl pasirinkai tokią formą pristatymui?
– Nes neigiu pirmas eiles ir didelius pinigus, išleidžiamus pristatymams. Nepripažįstu “Žmonių” žurnalo paskutinių puslapių pirmose eilėse. Noriu, kad kiekvienas mirtingas, turintis internetą, pamatytų šitą erdvę, kurią sukūriau.
– Bet matys ir tie.
– Taip, bet negaus šampano ir jų foto su jų baisiais outfitais nieks neįdės niekur.
– Anie blogi žmonės?
– Žmonės kaip žmonės, bet ne draugai. Logiška – šį video pamatys tūkstančiai iš viso pasaulio.
– Ar toks būdas pigesnis?
– Kokia to tikra kaina – nežinau, nes šis darbas idėjinis, absoliučiai be biudžeto.
– Kokių atsiliepimų sulaukei?
– Kol kas tik gerų, nors prižadėjau sau , kad atsiliepimai nereikalingi, šį video iki paleidimo į internetinę erdvę žiūrėjau 1954629 kartus. Mintinai žinau visas sekundes, kuriose yra klaida, kuri nepataisoma.
– Ar galvojai apie gyvą transliaciją?
– Galvojau. Ir ji bus kitąmet. Pamaniau, kad kol kas zebros ar alfos ar kažko lankytojams tai atrodytu ne taip gražu. Pirminė idėja vis tik buvo pristatymo video, o ne pristatymas transliuojamas gyvai. Per mūsų filmavimą kai kurios manekenės ėjo net ne savo eilėmis tik vėliau buvo sumontuotos viena prie kitos, o ir filmavimas truko visą dieną. Per įrašą turi daugiau galimybių montažui, sureguliuoti apšvietimą.
Gyvas virtualus pristatymas dar sudetingesnis už pirmas eiles su šampanu. Tada nebūtų mėnesio mirkimo monitoriuje, kurio dėka viskas susilieja su muzika. Mane labiau žavi kinematografijos prisilietimas. Fashion film – nauja sfera, Lietuvoj dar nepradėta. Mes pradedam.
