Kailiniai: kieno kailį dirsim?

Kailiniai – seniausias žmonijos drabužis, tačiau Europoje jie jau seniai ne apsisaugojimo nuo šalčio, o prestižo prekė, prieš kurią piestu stoja ne tik gyvūnų teisių gynėjai. ES vis griežtina kailininkytės verslo taisykles, net prognozuojama, kad po kokių 20 metų jam išmuš paskutinioji valanda. Tačiau kol kas galime pasidomėti kailinių pirkimo niuansais.

Šaltis ar prestižas?

Jei vis dėlto nutarėte, kad be kailinių Lietuvoje jums per šalta, žinokite, kad patys šilčiausi yra mutono (specialiai išdirbtas avikailis) ir lapės kailiniai. Sabalo, poliarinės lapės, kotiko, bebro, šinšilos, nutrijos nėra tokie šilti, bet specialistai sako, kad tokiems kraštams, kur dažniau krenta šlapdriba ir lyja, nei siautėja tikri šalčiai, labiausiai tinka vandens gyvūnų kailiai. Klysta manantys, kad pavyzdžiui, bebro kailiai sunkūs ir šiurkštūs – šiuolaikinės technologijos leidžia bet kokį kailį leidžia išdirbti taip, kad jis būna švelnus kaip šilkas.

Vandens gyvūnų kailinius ilgiausiai ir vilkėsite – net iki 20 sezonų. 7-8 sezonus tarnaus kailiniai ir poliarinės lapės, avikailio, lapės ar sabalo – po 4 sezonus, triušio ir šinšilos – dar trumpiau. Nereikėtų žavėti itin plonais, lengvais kailiniais, nes kailių išdirbėjai taip juos ištampo, kad vėliau jie tarnauja trumpiau, nei jiems derėtų pagal kailio rūšį – sako kailių technologė M.Bindokienė.

Tad užsimanius kailinių, pirmiausia reikia apsispręsti: ar juos dėvėsite tik kelis kartų per metus, ar vaikščiosite prasidėjus šalčiams. Vaikščiote lauke, kaip minėjome, labiausiai tinka vandens gyvūnų kailiai, tačiau jei važinėsite automobiliu, žinokite, kad mažiausiai atsparūs trinčiai yra audinės, lapės, triušio kailiai; tuo pačiu jie yra ir pakankamai kokybiški. Pastaruoju metu vis madingesni tampa šinšilų kailiniai, tačiau šių žvėrelių kailis yra gana silpnas ir tinka išeiginiams apdarui arba dekoruoti apykakles, juo labiau kad jie – vieni iš brangesnių.

Kaip išdirbtas kailiukas

Kailinių kokybė didžia dalimi priklauso nuo kailiuko išdirbimo. Kol kailis pasiekia siuvėjo rankas, jam atliekama daugybė operacijų, kurios yra didžiulė profesinė paslaptis.

Patikrinti, ar kailis išdirbtas kokybiškai, deja, galima, tik juos nusipirkus, o šiaip tenka pasitikėti pardavėjo garbės žodžiu. Jei nuo sniego sušlapę ir vėliau išdžiuvę kailiniai labai sukietėja, vadinasi kailis buvo išdirbtas blogai. Gerai išdirbtas kailis sudrėkęs ir išdžiovintas po trumpo laiko vėl tampa elastingas.

Tą patį galima pasakyti ir apie kailinių pasiuvimą – tai galima pamatyti pakėlus pamušalą: visos siūlės turi būti lygios, tiesios, kruopščiai sutvarkytos. Tik deja, pamušalas neretai būna aklinai užsiūtas. Nors yra kailinių, pasiūtų iš specialiai sukarpytų juostelių, kad kailiniai „banguotų”, tačiau laikoma, kad geriausiai laikosi kailiniai su kuo mažiau siūlių, nes kaip tik ties jomis kailis triūšta.

Kur pirkti?

Kur geriausia kailinių ieškoti, vieningos nuomonės nėra. Savaime suprantama, geriau pirkti gerą reputaciją turinčiuose salonuos, bet ten turėsite primokėti už firmos vardą ir patalpas miesto centre. O vidutinės klasės salonuose neretai būna tokios pačios kokybės kailinių, kaip ir Gariūnų turguje, tik žymiai didesne kaina.

Tačiau Gariūnuose egzistuoja kitas pavojus – nepatikrintais gandais, ten galima nusipirkti kailinius, pasiūtus iš kelių senų.

Kiekvienas laisvas rinktis, juo labiau kad ir kailinių kainos yra pakankamai įvarios – triušių kailinukus galima nusipirkti už 600-1000 litų, galima įsigyti ir kailinius už keliasdešimt tūkstančių litų.

Kailiniai apsimetėliai

Dar viena „naujovė” – Aplinkos ministerijoje mums patvirtino gandą, kad Lietuvoje atsirado nemažai kailinių iš Kinijos, kurie pasiūti iš šuns kailio, „apsimetančio” kuo tik nori. Šiam reikalui per metus Kinijoje panaudojama apie 2 mln. šunų. Niekas nesako, kad šuns kailis kuo nors prastesni už kitų gyvūnų, atvirkščiai, jis puikiai šildo, tačiau tokiu būdu mulkinami pirkėjai. Be to, žmones gali kamuoti moraliniai skrupulai – pakankamai daug žmonių mielai dėvi triušio ar lapės kailinius, bet juos apimtų siaubas vien nuo minties apie geriausio žmogaus draugo kailiuką.

Norint demaskuoti klastotę, ir nebūtinai dėl šuniukų kailių, reikia kreiptis į artimiausią Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos (VNMPI) skyrių. Beje, šiuolaikinė pramonė daug ką gali, ir apsimetėlių kailių galima rasti įvairiausių. Inspekcija su pirkėju pasirašo sutartį ir gaminį siunčia į Kauno technologijos universiteto Tekstilės ir odos katedrą. Jei bus konstatuota klastotė, už tyrimą mokėti nereikės.
Dėl kailinių kokybės skundžiamasi po kelis kartus per metus, ir dažniausiai skundai pasitvirtina. Nieko nenorime teigti, bet deja, dažniau skundžiamasi padoriose parduotuvės pirktais kailiniais.

Svetimo kailio dilema

Pasaulyje nuolatos vyksta PETA (kovos už etišką elgesį su gyvūnais organizacijos) protesto akcijos ir demonstracijos, nukreiptos prieš natūralių kailių pramonę. Ypač daug gauna pylos Europoje apsilankiusios Holivudo žvaigždės, sakykim, neseniai jų taikiniu tapo Dženifer Lopes, turėjusi visų kokių tik įmanoma gyvūnų kailinių – gyvūnų gynėjų ji buvo viešai išvadinta „abejinga kailiniuota ragana” ir net buvo sukurta specialiai jos „elgesiui” pasmerkti skirta interneto svetainė.

Ir tarp žvaigždžių vis labiau populiarėja posakis „Geriau nuoga nei kailiniuota”. Net garsioji popdievaitė Britnė Spyrs, deklaruojanti savo puritoniškas nuostatas, pasekė kai kurių modelių pavyzdžiu ir dėl nekaltų gyvūnėlių sutiko pozuoti nuoga. Holivudo įžymybės Džudi Lo, Pamela Anderson, Natali Portman perveda šešiaženkles dolerių sumas.

Šiaip ar taip, prieš perkant kailinius, šią dilemą tenka spręsti kiekvienam iš mūsų – ir ne tik dėl moralės sumetimų, ir dėl abejotino klimato: vis dėlto pas mus kalinių greičiau nereikia, negu reikia. Juo labiau kad tikriausiai neketinate pardavinėti pyragėlių gatvėje…