Šliaužianti Rusijos grėsmė

Interneto svetainių straipsnių (apie Rusijos interesus Lietuvoje) apžvalga

Rusijos taikomųjų politinių tyrimų centro „Forum“ direktorius V.Pavlenka prokomunistiniame ir „nacionalpatriotiniame“ laikraštyje „Trud“ paskelbė aliarmuojantį straipsnį „Ar sugebės Rusija apginti savo interesus posovietinėje erdvėje?“ Straipsnyje iš esmės nieko naujo, kas dabar Rusijoje rašoma ir kalbama, – imperijos atkūrimas gal ir ne buvusios Sovietų Sąjungos pavyzdžiu, bet vėl pajungiant buvusias teritorijas („nacionalnyje okrainy“, liet. – nacionalinius pakraščius). Štai ką išmąstė V.Pavlenka, į kurio pasiūlymus ir rekomendacijas, kaip skelbiama, įdėmiai įsiklausoma Kremliuje: „Pastarųjų dienų įvykių, kilusių beveik vienu metu trijose buvusiose sovietinėse respublikose, – Gruzijoje, Lietuvoje ir Moldovoje, – pavadinti atsitiktiniais jokiu būdu negalima. Visa tai parodo šių įvykių organizatorių pagrindinį tikslą – bet kokia kaina izoliuoti Rusiją, neleidžiant jai sustiprinti savo tarptautinių pozicijų“.

Džiaugdamasis, kad Vakarų Europos valstybių pozicijos ne tik dėl Irako, bet ir požiūrio į Rusiją skiriasi bei tuo, kad Vakarai, konkrečiai, Vokietija ir Prancūzija, vykdo antiamerikietišką politiką, V.Pavlenka ragina maksimaliai išnaudoti šiuos nesutarimus. „Ir apskritai – rašo V.Pavlenka, – Vakarai mažai kuo gali padėti savo potencialiems satelitams NVS šalyse. Ypač bandant pasipriešinti Maskvos įtakai. Jokie Vakarų pinigai nepajėgs atsverti galimybių panaudoti savo efektyvius ekonominius ir kitus svertus tų valstybių užsienio politikai“. Kitaip tariant, Rusija bet kada gali užsukti savo naftos ir dujų čiaupus. V.Pavlenka be ceremonijų, skirtingai nuo kitų Rusijos politologų ir publicistų, prie NVS šalių priskiria ir Lietuvą. Atseit nei Moldova, nei Lietuva neturi jokios alternatyvos Kremliaus pasiūlymams. Moldovos atveju – tai Padniestrės konflikto sureguliavimas pagal Maskvos kurpalį. „Na, ir R.Paksas, nepaisant jam rengiamo impičmento, tikriausiai liks savo poste ir neatsistatydins, nes padarė teisingas išvadas“. Kokias išvadas, leiskit paklausti? Ogi tas, kurias jam nurodė tie „geradariai“, pastatę jį į valdžią.

Visiškai suprantama, kai pats V.Putinas ima ginti, pavyzdžiui, pokario Latvijos žmonių žudiką, kažkokį čekistą Konovalovą, tačiau kai Maskva imasi ginti nepriklausomos valstybės, besirengiančios po kelių mėnesių tapti visateise NATO nare, prezidentą, nejauku darosi. Juk Maskva netgi Moldovos prezidento komunisto V.Voronino, kuris, spaudžiamas patriotinės opozicijos, atsisakė pasirašyti Maskvoje parengtą susitarimą dėl Padniestrės, taip negina. „Trud“ straipsnyje taip pat nurodoma, jog Vakarai turi suprasti, kad Rusija jau nebe ta, kuri buvo B.Jelcino valdymo laikais, o tvirtai stojo į didžiosios valstybės atkūrimą ir jokiu būdu nebeleis apriboti jos įtakos „pagrindiniuose NVS ir Baltijos taškuose“. Taigi Lietuva, kaip ir Gruzija bei Moldova, paskelbtos pagrindiniais Maskvos įtakos „taškais“.

Kitas Rusijos strategas, Kremliaus politinis analitikas (netgi Kremliaus astrologu vadinamas) Stanislavas Belkovskis, Nacionalinės strategijos tarybos generalinis direktorius, net dviejuose Maskvos dienraščiuose „Komsomolskaja pravda“ ir „Nezavisimaja gazeta“ irgi nemažai dėmesio skiria Lietuvai, konkrečiai, R.Paksui. Anot S.Belkovskio, istorija kartojasi, nes buvusiose SSRS šalyse prasidėjo visa serija perversmų. „Iš pradžių prie atsistatydinimo ribos atsidūrė Lietuvos lyderis Rolandas Paksas, išrinktas prezidentu tik mažiau nei prieš metus. Jam neatleido bandymo užminti ant uodegos devyniasdešimtųjų metų elitui, o svarbiausia – pakirsti to elito egzistencijos pagrindų pagrindą – absoliučią priklausomybę Jungtinėms Valstijoms. Elitas, kontroliuojantis politinius institutus, specialiąsias tarnybas ir žiniasklaidą, leido suprasti R.Paksui, kad pats (t.y. elitas – P.K.) atsistatydinti nesirengia. Greičiausiai lemta kristi visos liaudies išrinktam valstybės vadovui. (…) Ar prisimenate, nuo ko prasidėjo SSRS byrėjimas? Ogi nuo to paties – įvykių Tbilisyje ir Vilniuje. 2003 metai – ir vėl Vilnius, ir vėl Tbilisis. Ir vėl Kremliuje sėdi prezidentas, susiduriantis su dviem pagrindinėmis problemomis: valstybės nestabilumas (kaip Gruzijoje) ir nuolatiniai konfliktai su elitu (kaip Lietuvoje)“.

Taigi S.Belkovskis gąsdina V.Putiną, kad ir jį gali ištikti toks pat likimas kaip buvusį Gruzijos prezidentą Eduardą Ševardnadzdę bei Lietuvos „liaudies numylėtinį“ R.Paksą. Žinoma, jeigu V.Putinas nesiims ryžtingų priemonių prispausti uodegą elitui ir visokiems oligarchams. Todėl S.Belkovskis ir siūlo V.Putinui tokios grėsmės akivaizdoje „eiti į liaudį“. Na, taip, kaip dabar daro R.Paksas, už tos pačios liaudies pinigus su savo kilnojamuoju cirku keliaujantis po Lietuvos provinciją. Aišku, S.Belkovskis puikiai žino, kad V.Putinui niekas negresia, o straipsnis skirtas dar daugiau pakurstyti imperines Maskvos ambicijas ir prorusiškas jėgas Lietuvoje. Visai neseniai S.Belkovskis, Rusijos spaudoje įvardijamas vadinamojo valdžios čekistinio sparno ideologu ir strategu (o tam čekistiniam sparnui priklauso ir V.Putinas), atvirai pareiškė, kad Rusija artimiausiu metu pradės vykdyti „milžinišką nacionalinį projektą“, kurio esmė – imperijos atkūrimas. „Tai – naujos SSRS atkūrimas, žinoma, formaliai neužvaldant jokių kitų valstybių. Šiam žingsniui šiandien subrendo visos globalios prielaidos“, – teigia S.Belkovskis. Aiškiau nepasakysi.

Kad tos sąlygos pribrendo, džiaugiasi ir kitas Kremliaus strategas – Politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas, pareiškęs: „Šiandien armija dėkinga V.Putinui už tai, kad jis neišdavė jos, kaip tai darė buvęs prezidentas. To pasekmė – rusų armija sutriuškino Maschadovo-Basajevo armiją ir nuplovė pirmojo Čečėnijos karo gėdą. Specialiosios tarnybos taip pat dėkingos V.Putinui už tai, kad jis atkūrė jas bei jų finansavimą ir politinę paramą. Valstybinės biurokratijos palaužta dvasia atsigavo, matydama atgimusią Rusijos galybę. Taigi svarbiausi Rusijos galybės atkūrimo etapai jau praeiti. Liko pats svarbiausias tikslas – sugrąžinti Rusijai didžiosios pasaulio supervalstybės statusą“. Be to, kam formaliai užgrobti, jeigu tam reikalui Lietuvoje yra pakankamai naujų kapsukų, sniečkų, guzevičių.

Juos visus (arba bent dalį jų) parodė gruodžio 20 dienos vakare per TV-4 laidą „skriaudžiamo“ R.Pakso gynėjų mitingas. Į šį „visaliaudinį“ sparčiai kuriamos borisovininkų partijos sambūrį iš visos Lietuvos buvo suvežti daugiausia tie, kuriems 1990 m. kovo 11-oji tapo baisiausia diena gyvenime. Minioje buvo, kaip ir jau ne viename proprezidentinės Liberalų demokratų partijos organizuotame sambūryje, labai daug rusakalbių, vietinių, lenkais save vadinančiųjų, taip pat tų, kurie 1990 metų pabaigoje ir, rengiantis kruviniesiems 1991 m. sausio 13-osios įvykiams, irgi mitingavo prie Sporto rūmų bei kitose sostinės vietose. Truputėlį keista, kad dabartiniai Prezidento „gynėjų“ sambūrių organizatoriai ir jų įkvėpėjai nekeičia savo dislokacijos vietų – tie patys Sporto ir Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno. Netgi šūkiai tie patys kaip ir buvusių jedinstveninkų. Tiktai parašyti kol kas lietuvių kalba, o vietoje „balsuojame už Ivanovą!“ („golosujem za Ivanova!“) parašyta – už Paksą. Taip pat ir reikalavimai įvesti prezidentinį valdymą bei išvaikyti Seimą (tuometę Aukščiausiąją Tarybą). Negi „didžiajam viziriui“ G.Šurkui, naujųjų jedinstveninkų ideologui H.Žukauskui, Pavilionių šeimynai trūksta fantazijos? Beje, jos ir nereikia. Nes „gelbėti“ Prezidento susirenka tie patys. O svarbiausia, gruodžio 20-osios mitinge teikėsi apsilankyti pats buvusios „Jedinstvo“ vadas V.Ivanovas! Taip, tai pats valstybinis nusikaltėlis, 1990-ųjų gruodį rengiantis lemiamam Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir radijo televizijos objektų šturmui, okupacinės armijos pulkininkų R.Juchnevičiaus ir Šurupovo įsakymu būręs „liaudies draugovininkus“. Su šiais sovietų pulkininkais, tapusiais LKP (SSKP) Centro komiteto nariais, V.Ivanovas ranka rankon veikė kruvinųjų 1991 metų sausio įvykių metu.

Nieko sau kompanija! Tiesa, šį kartą tarp mitingo kalbėtojų tribūnoje V.Ivanovo nebuvo. Kol kas. Prie mikrofono viskam dirigavo Prezidento „didysis viziris“ G.Šurkus. O šalia spietėsi tokie Lietuvos patriotai kaip visada tokiais atvejais iš nebūties ištraukiamas „respublikonas“ K.Petraitis, liberaldemokratų vadas V.Mazuronis, „didysis patriotas“ S.Pancerna ir, aišku, besirengiantis kartu su buvusiu Seimo nariu ištikimuoju bolševiku M.Stakvilevičiumi bei nežinia iš kur atsiradusiu kažkokiu Miščenka atkurti komunistų partiją – Seimo narys J.Veselka. Ir, žinoma, garsioji feministė habilituota daktarė, profesorė A.M.Pavilionienė, dabar pamiršusi kovą prieš „moterų diskriminaciją“ ir visa galva pasinėrusi į R.Pakso gynimą. Na, kuo gi ne naujoji Klara Cetkin! Tiesa, į tą vaidmenį taikosi ir „profsąjungietė“ A.Balsienė. Tačiau kur jai lygintis su Vilniaus universiteto profesore, turinčia užnugaryje tokią stiprią atramą – savo vyrą Seimo narį, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką, Amerikos ir NATO didžiausią priešą R.Pavilionį. Nieko sau kompaniją pasirinko R.Paksas! O gal ir gerai? Dabar net tiems, kurie kaltino prof. V.Landsbergį ir Tėvynės sąjungą rusofobija bei kitokiais baubais, atsivėrė akys. Ir visai nesvarbu, kad Maskvos strategai labai susirūpino „visos liaudies“ išrinktu Lietuvos prezidentu R.Paksu. Jie lygiai taip pat susirūpintų ir V.Šustausku, ir J.Veselka, ir K.Prunskiene, ir Pavilioniais, jeigu šie būtų R.Pakso vietoje. O štai dabar, be V.Uspaskich, J.Borisovo, atsirado dar vienas – Miščenka. (Nežinantiems galime paaiškinti, kad į būsimus prezidentus Miščenką atrado senas komunistinis „orangutangas“ M.Stakvilevičius.)

Petras KATINAS
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“
http://www.xxiamzius.lt

Jausdama užsienio investicijų poreikį, Lietuva ieško investuotojų iš įvairių valstybių. Ir nors galimos investicijos, tikimasi, bus naudingos Lietuvos ūkiui, su jomis susiję ir tam tikri kaštai. Šio darbo tema kaip tik ir yra pasistengti nustatyti galimus kaštus, ypač kai investuojama būtų iš valstybės, kuri pasižymi nestabilia politine padėtimi ir gana komplikuotais santykiais su Lietuva ir ypač su kitomis dviem Baltijos valstybėmis.
Investicijų nauda ir kaštai šiuo atveju yra asimetriški. Kalbant apie naudą, paprastai turima omenyje ekonominė nauda. Galima analizuoti ir ekonominius kaštus. Tačiau šiuo atveju dėmesio centre turėtų būti ne tik ekonominiai, bet ir politiniai bei iš dalies socialiniai kaštai, susiję su esminiais valstybės interesais – suverenumo išlaikymu bei nacionaliniu saugumu. Pastaruosius kaštus, sąmoningai šiek tiek tolstant nuo ekonominės terminologijos, veikiau būtų galima vadinti žala ar grėsmėmis. Todėl ekonominės naudos ir galimų politinių grėsmių svėrimas neatrodo korektiškas, ir tai lems šio rašto darbo turinį. (Apskritai, naudos ir grėsmių svėrimas nėra šio darbo tema, jame – gana vienpusiškai – dėmesys bus sutelkiamas daugiausia į galimus neigiamus ekonominius ir politinius aspektus.)

Tai kelia tam tikrų metodologinių sunkumų – politinės grėsmės ne visada yra išmatuojamos ar aprašomos, dažnai jos atspindi vertybines orientacijas ir suvokiamos tik intuityviai (Tik taip, ko gero, galima paaiškinti sudedamąją Konstitucijos dalį — aktą dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas arba žemės pardavimo užsieniečiams diferencijavimą.). Todėl teoretizavimas, juo labiau ekonominis, tokiais atvejais gali būti dar mažiau priimtinas. Rusija – tai šio darbo prielaida – ir yra toks atvejis. (Tai neturėtų reikšti išankstinio neigiamo nusistatymo, o pripažinimą, kad santykiai yra arba gali būti komplikuoti.) Ir kadangi nepakanka teorinės medžiagos, kuria remiantis būtų galima tirti tokius politiškai jautrius ir neapibendrinamus ekonomikos aspektus, šio darbo baigiamojoje dalyje – akivaizdžiau ar ne taip akivaizdžiai – bus pasistengta išlaikyti distanciją nuo vakarietiškų teorinių svarstymų, juolab nuo tokių, kurie grindžiami vien ekonomine logika.
 
Iš kitos pusės, kaip tik ekonominis racionalumas lemia investuotojų paieškas Rusijoje. Todėl atitrūkimas nuo ekonominių aiškinimo modelių nebūtų pateisinamas. Suverenitetas taip pat turi ne vien politinių, bet ir ekonominių aspektų. Taigi šiame darbe bus naudojamasi keletu Vakarų valstybių mokslininkų teorinių darbų ir, vertinant galimą grėsmę suverenitetui, kartu bus bandoma įvertinti šių darbų relevantiškumą Lietuvos atveju. Vis dėlto, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus svarstymus ir prielaidas, šio rašto darbo tikslas yra atsakyti į klausimą, ar Rusijos bendrovių investicijos kelia grėsmę Lietuvos suverenitetui bei parodyti, kad Rusijos investicijų poveikis Lietuvos suverenitetui gali būti vertinamas pagal ekonominius modelius, tačiau jie yra anaiptol nepakankami, norint nustatyti galimą grėsmę Lietuvos suverenitetui – apimančiam ne vien ekonominius, bet pirmiausia politinius aspektus.
Todėl, apibrėžus pagrindines tyrimo sąvokas, toliau bus pereita prie svarstymų apie ekonominį transnacionalinių korporacijų veiklos poveikį bei jo kontrolę, vėliau jie bus išplėsti iki hipotezių apie platesnį – taigi ir politinį – poveikį ir, pateikus Lietuvos padėtį, jos bus įvertintos. Šis darbas remsis daugiausia merkantilistiniais argumentais.

Rusijos bendrovių investicijos Lietuvoje iš tikrųjų gali kelti grėsmę Lietuvos suverenitetui. Taip yra jau vien todėl, kad įsileidus užsienio investicijas tenka sutikti su tam tikros dalies sprendimų perkėlimu iš veiklos valstybės į kilmės šalį. Šiame rašto darbe buvo apibūdintas tokios grėsmės laipsnis ir nurodyti atvejai, kada ji ypač padidėja.

Transnacionalinės korporacijos mažina veiklos valstybės ekonominį suverenitetą dėl daugelio priežasčių, kurios lemia tai, kad veiklos valstybė ne visada gali efektyviai kontroliuoti korporacijų veiklą, atspindinčią kitokius tikslus. Tiesa, galima ginčytis, ar visą laiką toks suvereniteto sumažėjimas gali būti apibūdintas kaip grėsmė, tačiau pereinant nuo ekonominių argumentų prie politinių, grėsmės suverenitetui tampa gerokai akivaizdesnės. Tiesa, teorijos, apibūdinančios ekonomines ir juo labiau politines transnacionalinių korporacijų poveikio priemones, kaip rodo Lietuvos atvejis, ne visada yra pakankamos ir išsamios, tačiau galima konstatuoti, kad norint visapusiškai apibrėžti grėsmes, nepakanka ekonominės įtakos teorijų – atrodo, nepakanka net politinės įtakos teorijų, reikia tirti gerokai platesnį kontekstą, atspindintį skirtingus valstybių siekius ir pozicijas.
 
Rusijos įmonių veikla rodo, kad, jeigu tikslai iš tikrųjų bus skirtingi ir kils politinės įtakos poreikis, jos galės tapti tokios įtakos instrumentais, kontroliuodamos gyvybiškai svarbius Lietuvos ekonomikos sektorius. Vis dėlto žodis „jeigu“ čia turi esminę reikšmę. Šiame darbe nebuvo siekiama nustatyti, ar Lietuva turėtų labiau, ar mažiau atsiverti Rusijos investicijoms, t. y. nebuvo sveriama Rusijos bendrovių investicijų nauda ir kaštai. Tad jis darbas nepretenduoja į objektyvų bei visapusišką Lietuvos ir Rusijos investicinių santykių įvertinimą. Todėl išvada, kad Rusijos investicijos gali kelti grėsmę Lietuvos suverenitetui, dar nereiškia, kad tokia grėsmė kils iš tikrųjų. Nors, tikiuosi, ši išvada yra gana pagrįsta, ji yra sąlyginė – tai veikiau argumentas už tai, kad į Rytus orientuota politika atsižvelgtų ir į galimas grėsmes.

Vykintas Pugačiauskas

Nuogąstavimai dėl nešvaraus kapitalo įtakos Lietuvoje nėra nauji. Ši tema itin aktyviai gvildenta privatizuojant „Mažeikių naftą“, ji vėl ir vėl iškyla prieš stambesnį privatizavimo ar kitą turtinį sandorį. Pastaruoju metu susirūpinimas dėl Rusijos kapitalo, kaip grėsmės Lietuvos saugumui, vėl sustiprėjo. Ar tam yra pagrindo?
 
Taip, yra. Pirma, Rusija yra šalis, kurioje verslo santykiai, švelniai tariant, skiriasi nuo vakarietiškų ir netgi lietuviškų (kaip sako Dr. M. Starkevičiūtė – tai yra kita verslo kultūra). Antra, Rusijos valdančiųjų interesai yra smarkiai suaugę su atskirų verslų interesais, todėl ekonominiai sprendimai gali būti paveikti politinių tikslų. Kitaip sakant, žaidi pagal vienas taisykles, o po to paaiškėja, kad partneris žaidžia pagal kitas.

Ką daryti su tuo kapitalu, kuris skverbiasi į Lietuvą, turint rimtų įtarimų, kad jis nėra labai švarus, t.y. nelegaliai uždirbtas, valdomas kita nelegalia veikla besiverčiančių asmenų ar asmenų, turinčių Lietuvai kenksmingų užmačių? Populiarus atsakymas, kuris ir buvo panaudotas privatizuojant „Mažeikių naftą“, – neįsileisti.

Požiūris, kad reikia riboti įtartino kapitalo srautus į Lietuvą, atsispindi ir įstatymuose (strateginių objektų, žemės pardavimo), ir atskiruose sprendimuose dėl privatizavimo ar turto įsigijimo (pavyzdžiui, „Snoro“ banko atveju). Ribojimai formuluojami kaip patikimumo kriterijus investuotojui, o specialiai Rusijos kapitalui – kaip reikalavimas investuotojo šaliai atitikti „transatlantinės integracijos“ kriterijų. Ar ši priemonė yra tinkama?
 
Norint į šį klausimą atsakyti, reikia išsiaiškinti: (1) ar ją įmanoma įgyvendinti ir (2) ar ji duotų rezultatų. Nepaisant fakto, kad vienų šalių kapitalas gali atrodyti įtartinas labiau nei kitų, aišku, kad šalis nėra tikslus kriterijus kapitalo švarai nustatyti. Ar tai reiškia, kad reikia riboti visas užsienio investicijas? Yra ir tokių nuomonių, tačiau visi supranta, jog Lietuvos ekonominiam augimui užsienio investicijos yra būtinos. Taigi akivaizdu, kad, apriboję investicijas pagal šalies kriterijų, nešvarių pinigų neišvengtume, o dalis švariųjų pas mus apskritai nepatektų.
 
Tokią išvadą neretas politikas ir netgi paprastas pilietis gali pavadinti nepraktiška. Tebūnie. Tarkime, kad gali būti verta bandyti riboti atskiros šalies investicijas, kadangi dėl jų kylanti rizika yra didelė. Tačiau čia susiduriame su labai praktišku argumentu – techniškai to padaryti neįmanoma. Nors apribojimai nėra visiškai panaikinti, kapitalas šiandien keliauja per valstybių sienas pasaulio mastu. Įmonė, kuri prisistato, pavyzdžiui, amerikietiška, gali būti rusiška (ir atvirkščiai); įmonė, kuri vakar buvo amerikietiška, pardavusi akcijas, šiandien jau gali būti rusiška. Pastarasis likimas, ir visai ne netikėtai, ištiko ir „Mažeikių naftą“. Ir niekas negali pasakyti į naudą mums tai ar ne.
 
Tada kaip tvarkytis su tais neskaniai kvepiančiais pinigais? Verta atidžiau panagrinėti, kodėl jie į Lietuvą ateina, kas juos traukia. Pinigai juda ten, kur naudinga, o kas naudinga – jie užuodžia. Užuodžia ir geras, ir blogas paskatas. Švarus kapitalas užuodžia palankias verslo sąlygas, mažus mokesčius, efektyvų viešąjį administravimą, nedidelę biurokratiją ir korupciją.
 
Nešvarus kapitalas uodžia skyles valstybės sienoje, konsulatuose, kontrolės tarnybose, spragas įstatymuose, korupciją, valdžios abejingumą žmonių problemoms. Ten jis ir suplaukia. Pinigų kvapo žmogaus nosis neuodžia, bet akis mato jų judėjimo ženklus: kontrabandą, neskaidrius valdžios sprendimus, valdžios institucijų globojamus įtartinos reputacijos asmenis, neproporcingai brangias politikų rinkimines kampanijas. Matydami tokias žaidimo taisykles, žmonės sprendžia, ar žaisti pagal jas ir nesukti galvos, ar apskritai nežaisti (pavyzdžiui, emigruoti).
 
Todėl padaugėjus nešvarių pinigų verta ne akis merkti ar tvoras tverti. Tada yra pats metas rimtai užsiimti priežastimis – šalinti nešvarių pinigų mėgstamus reiškinius: neskaidrumą, nebaudžiamumą, įstatymų trūkumus, jų įgyvendinimo kontrolės stoką. Juos pašalinus nereikės stabdyti investicijų ir sukti galvos dėl kriterijų investuotojams ar dėl tautinių kapitalo ypatumų.
 
Guoda Steponavičienė
Lietuvos laisvosios rinkos institutas
http://www.lrinka.lt

„LUKoil“ ir energetika (kitaip tariant, pinigai) ir yra ta platforma, o ne ideologija ar politika, suvienijusi R.Paksą su A.Brazausku ir K.Prunskiene. Dabar jau akivaizdu, kad R.Paksas pirmasis, dar būdamas konservatorių Vyriausybės vadovas, vilkindamas laiką derybose dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo ir labai pablogindamas Lietuvos pozicijas, iš tikrųjų slapta atstovavo „LUKoil“, kuris grūmėsi dėl „Mažeikių naftos“, nors per rinkimus ir dabar R.Paksas giriasi, kad tada gynė Lietuvos interesus. Tai, žinoma, – įžūlus melas.

A.Brazauskas iškart pasikeičia, kai tik paliečiami „LUKoil“ interesai – skandalingas premjero nuolankumas Maskvoje dėl naftos platformos D-6, keliančios mirtiną grėsmę Neringai. Šio nuolankumo priežastis visiems žinoma – Kristinos Brazauskienės nežinia kaip ir už kokius pinigus privatizuotas „Draugystės“ viešbutis. Po kapitalinio remonto viešbučio bendrasavininkiu tapo ir „LUKoil“ atstovas Lietuvoje I.Paleičikas. Premjeras tik blogiausiame sapne gali susapnuoti: laikinoji Seimo komisija kviečia jį, Kristiną ir Ivaną bei kamantinėja apie jų neišardomą draugystę, laikraščiai ir visos televizijos gardžiuojasi jų telefono pokalbių išklotinėmis. Gal net paskelbiama sutartis su įsipareigojimais premjero finansiniam donorui I.Paleičikui. Siaubas.

Rusijos naftininkų bei energetikų milijonai apsvaigina galvą ne vien vyrams. Seimo narė Kazimiera Prunskienė taip pat įsitikinusi Prezidento R.Pakso konstitucine skaistybe. Kodėl – nesunku spėti. Mat politikė yra ne eilinė Seimo narė, bet dar ir Ekonomikos komiteto narė, kartu ir Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos pirmininkė. Politikės nuostatą pasisakant prieš atominio monstro uždarymą per Prezidento rinkimų kampaniją ne kartą atkartojo ir R.Paksas.

K.Prunskienės nuo visuomenės neslepiamus senus draugiškus santykius su Rusijos politiku, šiuo metu su vyriausiuoju Rusijos energetiku, tos pačios AB „JES Rosiji“ valdybos pirmininku Anatolijumi Čiubaisu tiesiogiai galima suprasti kaip lobistinius, siekiant materialinės naudos. Taigi akivaizdu, jog ir šioji politikė priversta aklai ginti į krizės aklavietę patekusį R.Paksą, nors politiškai jai nėra naudinga atsidurti šalimais V.Šustausko ir J.Veselkos.
Slaptoje pažymoje iš Rusijos tokios prielaidos patvirtinamos. Dokumente teigiama, jog 2002 m. pabaigoje tarpininkaujant J.Borisovui R.Pakso aplinkai artimi žmonės sudarė su „Lietuvos energija“ palankius kontraktus per Lietuvą tiekti elektros energiją Baltarusijai ir Lenkijai. „A.Čiubaisas, atsakydamas į Baltarusijos žurnalisto klausimą, kodėl jo vadovaujama kompanija elektros energijos netiekia tiesiogiai Baltarusijai ir per Baltarusiją – Lenkijai, neslėpė, jog Lietuva pasiūlė kur kas naudingesnes sąlygas“, – sakoma minėtoje pažymoje.

Rusijos tarnybų teigimu, AB „JES Rosiji“ antrinė įmonė „Inter RAO JES“, kuriai tarpininkauja J.Borisovas, puoselėja planus per tarpininkus privatizuoti Mažeikių šiluminę elektrinę. Ši elektrinė elektra aprūpina „Mažeikių naftą“ ir Kauno hidroelektrinę. „Inter RAO JES“ netrukus turi būti privatizuota, jos savininkais greičiausiai taps A.Čiubaisas ir dabartinis jo pavaduotojas Andrejus Rapoportas. J.Borisovas su A.Rapoportu susitiko 1994 m., kai pastarasis kuravo finansines operacijas „Alfa bank“ eksportuojant į Rusiją Kolumbijos ir Kubos cukrų“, – dar vieną ekonominių pinklių prieš Lietuvą giją pažymi Rusijos specialistai.

Dar metų pradžioje „Ekstra“ aprašydama J.Borisovo holdingą „Avia Baltika“ ir jam priklausančias antrines firmas, stebėjosi, kaip Lietuvos pilietis galėjo tapti Rusijos karinės pramonės sraigtasparnių remonto gamyklos Sankt Peterburge SPARK vienvaldžiu savininku – juk prekybą ginklais, visą karinį pramoninį kompleksą kuruoja GRU ir Kremlius? Vėliau paaiškėjo, kad tuo metu J.Borisovas buvo skubiai atsisakęs Lietuvos pilietybės (žinojo, kad Prezidentas R.Paksas jam grąžins) – 2003 m. gegužę Rusijos prezidentas V.Putinas dekretu jam išimties tvarka suteikė Rusijos pilietybę – „už ypatingus nuopelnus Rusijai“, kaip teigiama slaptoje pažymoje. Po to Prezidentas R.Paksas išimties tvarka J.Borisovui suteikė Lietuvos pilietybę – „už nuopelnus Lietuvai“. Dviguba pilietybė – dvigubi ir nuopelnai.

Vis dėlto kyla logiškas klausimas: už kokius nuopelnus J.Borisovas buvo pamalonintas Rusijos valdžios – KGB žmogus V.Putinas malonėmis nesišvaisto, ne taip kaip Lietuvos Prezidentai?

Greičiausiai ne vien nuopelnai suteikė akstiną Rusijoje gimusį J.Borisovą vėl pripažinti savo tautiečiu. Jo artimiausių draugų rate, teigiama slaptoje pažymoje, ir Izraelio-Rusijos verslininkai Oskaras Donatas, Hož-Achmedas Nuchaevas (padėję eksportuoti sraigtasparnių dalis į trečiąsias pasaulio šalis šalis, pirmiausia į Afganistaną ir Kolumbiją), ir Rusijos elitas: politikas D.Jakubovskis, buvęs ginkluotės vadas generolas leitenantas A.Sitovas, Maskvos aviakompanijos „Pulkovo“ vadovas J.Demčenka, šios kompanijos valdybos pirmininkas V.Draganovas.

Per ginklų ir narkotikų kontrabandos partnerį O.Donatą, kurio transporto kompanija „Euro Donat“, Interpolo duomenimis, ir buvo narkotikų krovinio užsakovė, J.Borisovas užmezgė dalykinius ryšius su Sankt Peterburgo Miesto turto valdymo komiteto laikinuoju vadovu Sergejumi Beliajevu, kuris kartu su akcinės bendrovės LOMO (Leningrado optikos mechanikos susivienijimas) vadovu Ilja Klebanovu (vėliau buvo paskirtas Rusijos vyriausybės vicepremjeru, dabar – prezidento įgaliotasis atstovas Rusijos šiaurės vakarų apskrityse) per patikėtinius buvo privatizavę dalį Sankt Peterburgo sraigtasparnių remonto gamyklos SPARK.

Pažymoje teigiama, jog S.Beliajevui vėliau tapus aviakompanijos „Šeremetjevo“ generaliniu direktoriumi ir bendrovei likus skolingai apie 2 milijonus JAV dolerių firmoms tarpininkėms, priklausančioms Maskvos Solncevo nusikalstamos grupuotės vadeivai ir koncerno „Ruskoje zoloto“ vadovui Vladimirui Tarancevui, 2002 m. S.Beliajevas buvo priverstas 75 proc. SPARK akcijų už 3,8 milijono JAV dolerių parduoti J.Borisovui.

Vienu iš rimčiausių J.Borisovo verslo partnerių bei draugų yra laikomas Sankt Peterburge įsikūrusios aviakompanijos „Rosija“ vadovas Nikolajus Šipilis, anksčiau dirbęs komercijos direktoriumi „Pulkovo“ avialinijose. N.Šipilis vadovauja ne šiaip sau paprastai kompanijai, o Rusijos aviacijos flagmanui – ji turi apie 10 VIP klasės lėktuvų ir sraigtasparnių, kuriais skraido ne tik aukščiausios klasės Rusijos valdininkai, bet ir pats prezidentas V.Putinas.

J.Borisovui priklausančioje gamykloje SPARK Sankt Peterburge buvo remontuojamas vienas VIP klasės sragtasparnis, o slaptoje pažymoje teigiama, kad J.Borisovo įmonė su „Rosija“ pasirašiusi sutartį remontuoti bei teikti technines paslaugas visam šios kompanijos sraigtasparnių parkui. „Nors ši sutartis J.Borisovui aiškiai nenaudinga finansiškai, net nuostolinga, tačiau tai tapo galimybe jam suartėti su Rusijos prezidento aplinka“, – teigiama slaptoje pažymoje.
Rusijos tarnybų slaptoje pažymoje teigiama, jog šiuo metu J.Borisovas kontroliuoja apie 50 įmonių, veikiančių per 30 pasaulio valstybių.

Savaitinis žurnalas „Extra“
http://www.lrytas.lt/ekstra

Rizika ir grėsmė dėl D6, kurią akcentavo Lietuvos žalieji, išlieka ir nėraišspręsta. Nieko neišsprendė ir Ministro Pirmininko vizitas Maskvoje. Naftos gavyba Baltijos jūroje nepriimtina. Ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai Baltijos pakrantės gyventojų nuostoliai bus žymiai didesni už galimas naftos gavybos pajamas. Visuomenės reakcija į D6 išlieka kritiška.

Premjeras A.M. Brazauskas paskubėjo po vizito Maskvoje susitaikyti su „LUKoil“ planais pradėti naftos gavybą D6 telkinyje prie Nidos. Žmonių reakcija į premjero vizito Maskvoje rezultatus rodo visai ką kita. Į bendrovės „Omnitel“ interneto puslapyje www.omni.lt pateiktą klausimą „Ar Lietuva turėtų dėti visas pastangas, kad nebūtų eksploatuojamas naftos telkinys “D-6”, esantis netoli Kuršių nerijos?“ iš 2821 atsakiusio žmogaus net 2396 (85%) pareiškė, kad „Be jokios abejonės, nes avarijos atveju negalėsiu nuvažiuoti prie jūros“. Tik 98 žmonės atsakė, kad „Ne, jūra man vis tiek nepatinka“. A.M. Brazausko „pragmatiškam“ požiūriui pritarė tik 327 respondentai, vis dėlto pažymėję, kad derėtis būtina („Taip, bet geri santykiai su Rusija yra svarbiau“). Panašios visuomenės nuostatos vyrauja nuo pat viešos diskusijos apie D6, pradėtos Lietuvos žaliųjų judėjimo 2002 m. pavasarį, pradžios.

Lietuvos žaliųjų judėjimo narius nustebino „pragmatiškas“ mūsų premjero požiūris, skaičiuojant „Lukoil“ investicijas į D6 telkinio eksploataciją ir vertinant tai kaip pagrindą susitaikyti su esama situacija, kad nafta bus išgaunama prie Kuršių Nerijos, esančios UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.
Vertindami A.M. Brazausko vadovaujamos delegacijos vizito rezultatus ir pateiktą informaciją, darome kelias išvadas.

Iš vienos pusės, Lietuvos žaliųjų judėjimo nariai tarsi turėtų būti patenkinti pasiektais susitarimais. Nuosaikieji mūsų reikalavimai ir siūlymai dėl D6 išgirsti ir tapo valdžios darbotvarkės tema. LŽJ ir kitų šalių aplinkosauginės organizacijos reikalavo, kad Rusijos vyriausybė pateiktų pilnus poveikio aplinkai vertinimo duomenis ir išvadas dėl D6. Nors su dideliais vargais ir 9 mėn. pavėlavimu, bet Lietuva gavo šią informaciją.

LŽJ visada kėlė klausimą dėl derybų apie žalos atlyginimą, avarijų likvidavimą, ypač kai „LUKoil“ pradėjo platformos statybos darbus, nepaisant Lietuvos ir tarptautinių institucijų reikalavimų. Žalos klausimas taip pat diskutuotas vizito Maskvoje metu, tačiau nieko konkretaus nesusitarta. Iki šiol neaiški situacija dėl tarptautinės ekspertizės, kurią planuoja UNESCO ir kurios būtinybę įvardijo visi aukščiausi Lietuvos pareigūnai. Kiek pastangų įdėjo Lietuvos vyriausybė atlikti šią ekspertizę ?

Dar neaiškesnė situacija su avarijų pasekmėmis ir jų likvidavimo galimybėmis. Ministro Pirmininko sudaryta ekspertų komisija susipažinusi su Rusijos pateiktais duomenimis ir apsilankiusi Kaliningrade, pateikė mažai džiuginančias išvadas, kurios buvo žinomos ir anksčiau (1). Neguodžia ir kitos Lietuvos ekspertų išvados dėl naftos išsiliejimų rizikos ir jos valdymo (2). Taigi visos rizikos ir grėsmės, kurias savo reikalavimuose, informacijoje, protestuose ir siūlymuose kėlė Lietuvos žalieji, išlieka ir nėra išspręstos. Nieko dar neišsprendė ir Ministro Pirmininko vizitas Maskvoje.

Panašu, kad A.M. Brazauskas antrą kartą užlipo ant „Maišiagalos grėblio“ ir kartoja savo pirmtakų klaidas. Dar nesenai Lietuvos valdžia nuo Prezidento iki ministrų reiškė susižavėjimą Būtingės naftos terminalo saugumu ir nuo taršos saugančiomis technologijomis. Būtingės atveju nepadėjo Lietuvos valdžios užkalbėjimai ir plekšnojimai per vamzdį, tikinant, kad viskas būsią pasaulinio lygio ir avarijos negalimos. Jos įvyko jau trys, o latviai nesugebėjo iš „Williams“ išsireikalauti norimo žalos atlyginimo. Dabar šita lazda antru galu apsisuko prieš Lietuvą.

Prezidentas R. Paksas, buvęs prezidentas V. Adamkus ir Seimo pirmininkas A.Paulauskas deklaruoja, kad dar nesusitaikė su situacija, kad nafta Kuršių Nerijos pašonėje bus išgaunama. Žalieji tikisi, kad šiems politikams užteks ryžto ir energijos iki galo priešintis D6 telkinio eksploatacijai. Mes didesnio ryžto ir savo nuostatų pakeitimo linkime ir Ministrui Pirmininkui A.M. Brazauskui. Premjero situacija sudėtingesnė, nes jo bendrapartiečiai aiškina neva ir kitos šalys išgauna (šiuo metu tik Lenkija) ar planuoja išgauti (Rusija, Latvija, Švedija) naftą Baltijos jūros šelfe. Neva, Lietuvos pozicijos neparėmė dauguma šalių UNESCO susitikimų metu, todėl ir nieko negalima pakeisti derybose su Rusija dėl D6. Tačiau prisiminkime, kad pradžioje Lietuvos nepriklausomybės siekio irgi nerėmė didžiosios šalys ir ragino neerzinti Sovietų valdžios. Tik mūsų pačių pastangos atnešė mums nepriklausomybę.

Siūlome Lietuvos pareigūnams suformuoti vieningą poziciją ir plėtoti tarptautiniu mastu iniciatyvą dėl tarptautinio moratoriumo naftos gavybai Baltijos jūros šelfe, nustatant vieningus griežtus aplinkosaugos standartus šiam verslui (kur jis priimtinas). Tai nuosaikioji LŽJ pozicija.

Esminė žaliųjų, kaip ir daugelio žmonių, nuostata vienareikšmiška – naftos gavyba Baltijos jūroje nepriimtina. Ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai Baltijos pakrantės gyventojų nuostoliai bus žymiai didesni už galimas naftos gavybos pajamas. Didžiosios dalies žmonių pragyvenimo šaltiniai nesusiję su naftos verslu jūroje ar sausumoje. Jiems nei šilta nei šalta dėl „LUKoil“ 150 mln. dolerių investicijos ir planuojamų gauti pajamų. Iš tų pajamų nepraturtės nei Rusijos nei Lietuvos žmonės, o kentės visi bendrai. Šitai teigia visų Baltijos regiono šalių žalieji.

UAB „Minijos naftos“ planai pradėti naftos gavybą Kintuose Kuršių marių pakrantėje yra analogiški „LUKoil“ planams dėl D6. Todėl Lietuvos valdžia, neapgynusi Kintų gyventojų nuo nepageidaujamos naftininkų kaimynystės ir leidusi naftos gavybą tiesiog saugomų teritorijų pašonėje, rizikuoja susilaukti tokios pat griežtos tarptautinės kritikos ir spaudimo kaip Rusijos valdžia ir „LUKoil“.

Ką daryti? Lietuvos valdžiai linkime sėkmingai spręsti visus naftos ir aplinkosaugos rebusus, vadovaujantis Lietuvos žmonių ir gamtosaugos interesais. Bet ne viskas valdžios valioje ir galioje. Pilietinė visuomenė turi atlikti savo priedermę. Jei branginame Kuršių neriją ir Lietuvos pajūrį, turime ir toliau visais įmanomais būdais priešintis naftos gavybai D-6 telkinyje.

Žaliųjų paskelbtas „LUKoil“ boikotas susilaukė didelės paramos ir pritarimo. Boikotuokime „LUKoil“ prekes ir paslaugas, nepirkime kuro „LUKoil“ degalinėse. Jei „LUKoil“ stengiasi uždirbti bet kokia kaina, keldama grėsmę Lietuvos pajūriui, kompanija turi pajusti realius nuostolius prarasdama pelno dalį dėl savo nusikalstamo elgesio.

Lietuvos žaliųjų judėjimo informacija
http://www.zalieji.lt

Visą laiką šaipiausi iš tų, kurie gąsdino Rusijos grėsme. Pirmą kartą šiomis dienomis supratau, kad ta grėsmė iš tiesų egzistuoja. Rusijos generalinė prokuratūra areštavo kontrolinį akcijų paketą naftos kompanijos “Jukos”, kuriai priklauso 53,7 procnto “Mažeikių naftos” akcijų.
Kitas, ne mažiau skaudus smūgis Lietuvai – vadinamasis prezidentūros skandalas. Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Remigijus Ačas įtariamas turėjęs ryšių su tarptautiniais nusikaltėliais, o konkrečiau – su Rusijos nusikalstamo pasaulio autoritetu A.Aksentjevu – Kikališviliu. Jungiamoji grandis tarp šių žmonių gali būti dosnusis R.Pakso rinkiminės kampanijos finansuotojas Jurijus Borisovas. Medžiagą apie grėsmę valstybės saugumui keliančius Prezidento aplinkos žmonių ryšius su Rusijos nusikaltėliais Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui pateikė valstybės saugumo departamento direktorius Mečys Laurinkus. Beje, jo atšaukimo procedūra sustabdyta. Prezidentas užlipo ant saugumo šefo padėtos minos. Įsijautęs į šalies vadovo vaimenį Prezidentas pamiršo seną taisyklę, kad tas, kas valdo informaciją, valdo ir situaciją. M.Laurinkus tos informacijos, atrodo, turėjo pakankamai, todėl bandymo nustumti į šalikelę jis neatleido. Saugumo šefas yra ne kartą muštas, todėl šį kartą tikėtis jo klaidų būtų paprasčiausiai neprotinga. Taigi kaip pasakytų vienos televizijos laidos vedėjas – Lietuvai atėjo maksimalių išbandymų metas. Kad ir kaip pasibaigtų ši nesmagi istorija, valstybės prestižui suduotas stiprus smūgis. Jis tuo skaudesnis, kad visi šie dalykai vyksta šalies stojimo į Europos Sąjungą ir NATO išvakarėse. Nemanau, kad Prezidentas būtų atstatydintas. Jei pats neatsistatydins, kaip įprasta, savo kadenciją užbaigs iki galo. Kaip teigia Premjeras ir Seimo pirmininkas, kad Prezidentas kaltas, kol kas nėra jokių įrodymų. Tačiau visi turbūt sutars, kad R.Paksas kaltas dėl savo noro bet kokia kaina tapti šalies prezidentu. Kaina pasirodė per didelė. Žmonės gali daug ką atleisti, tačiau šito tikrai neatleis. Iki artėjančių Seimo rinkimų likus nedaug laiko, šis skandalas turėtų skausmingai paliesti ir “prezidentinę” partiją, kuriai nebelieka šansų peržengti 5 procentų barjerą. Utenoje į Seimą išrinktas Algimantas Matulevičius, atrodo, ir vėl nepataikė. Likti A.Zuoko partijoje jam būtų buvę kur kas naudingiau. Tačiau kas galėjo patikėti, kad taip galingai kilę ereliai, taip gėdingai tūps. Kaip bebūtų keista, “prezidentinės” partijos nuosmukis gali plačiau atverti duris Viktoro Uspaskicho Darbo partijai. Sakote, lyderiui kenkia tai, kad jis rusas? Nė velnio! Rusijos mafija sau palankių žmonių neieškojo tarp kairiųjų. Prisiminkime, kas išaugino R. Paksui sparnus – dešinieji, o jei tiksliau – konservatoriai. Tarybiniais metais buvo nerašyta taisyklė – KGB neverbavo nei partijos sekretorių, nei Aukščiausiosios Tarybos narių.

Vytautas Kazela

Lietuvos pramonininkų konfederacija apsvarstė padėtį elektros energetikoje. Išvados buvo bauginančios – uždarius Ignalinos AE, visa šalies elektros energijos gamyba taps visiškai priklausoma nuo žaliavų, tiekiamų iš Rusijos. Negana to, Rusijos kapitalas jau perka ar taikosi pirkti Kauno elektrinę, Kaišiadorių hidroakumuliacinę elektrinę, Lietuvos valstybinę elektrinę, Mažeikių elektrinę, dalį skirstomųjų tinklų. Galima pridėti, kad šiuo metu Rusija kontroliuoja ir visą Lietuvos elektros energijos eksportą. Visa tai įvertinę, pramonininkai ėmė skelbti pavojų.
 
Kodėl jie tai padarė ir kodėl tik dabar – “Veidas” kalbėjosi su Pramonininkų konfederacijos prezidentu Bronislovu Lubiu.
 Jūsų pareiškimas dėl Rusijos kapitalo skverbimosi į Lietuvos elektros energetiką buvo gerokai netikėtas. Kodėl nusprendėte viešai prabilti apie šias problemas?
 
Sprendimas padaryti šį pareiškimą nebuvo spontaniškas. Tai mūsų atliktos analizės rezultatas. Tokia analize mes užsiimame nuolat – priešingai nei aukšti pareigūnai, kurie dažnai nesugeba sudėstyti visos mozaikos. Tuo tarpu sudėję visas mozaikos detales pamatytume nerimą keliantį vaizdą.
Tai, kad aš įvardijau, jog mūsų elektros energetika parduodama rusams, nereiškia, kad blogai žiūriu būtent į juos. Nerimą kelia tai, kad viskas parduodama į vienas rankas. Ir nesvarbu, kieno būtų tos rankos – ar vokiečių, ar amerikiečių, sakyčiau tą patį. Juk energetika – ne tik viena svarbiausių pramonės šakų, ji maitina visą ūkį. Nuo elektros energijos kainų priklauso visų pramonės gaminių konkurencingumas.

A.Bačiulis
Savaitraštis „Veidas“
http://www.veidas.lt