Sąmokslo retorika Lietuvoje
Kažkada sovietinės Lietuvos visuomeninio gyvenymo paraštėje buvo gaji oficialiosios doktrinos keiksnojama vieningosios srovės teorija. Sovietams ji reiškė atsisakymą pripažinti visagalius klasių kovos dėsnius. Tada užkulisiuose būdavo juokaujama, pasitelkiant Juozo Tumo-Vaižganto žodžius: “Jei kas nors po savimi nusišlapina, tai dar ne srovė…”
Dabar itin svarbiu, kone kultiniu politikos žodžiu tampa “sąmokslas”. Šios sąvokos vartojimas yra labai įvairus. Vieno žymesnių Lietuvos Seimo pajacų Vytauto Šustausko nesėkmingi pietūs valgykloje – tai sąmokslas jo paties supratimu. Pluša ekspertinės tarnybos su Šustausko kraujo mėginiais, kad galėtų deramai reaguoti į skundą dėl tariamo sąmokslo prieš šitą politinį darbštuolį.
Sąmokslininkiška retorika yra lyg kamšis, užkemšantis kiaurus politinės kanalizacijos vamzdžius. Dažniausiai tokiu sąmokslo ir šalies gelbėtojo nuo sąmokslininkų įvaizdžiu dabar naudojasi Lietuvos prezidentūros veikėjai, pradedant pačiu Rolandu Paksu. Lyg per nesibaigiančią rinkiminę kampaniją remiamasi paveikia šešėlių teatro priemone: jei prabylama apie įtartinus jo artimiausios aplinkos ryšius- reiškia tie, kurie tuos ryšius atidengia, yra su sveiku protu prasilenkiantys sąmokslininkai prieš Lietuvą ir jos prezidentą. Kas svarbiausia ir kas labiausia apgailėtina, to iš esmės pakanka dideliai daliai mūsų liaudies apkvailinti. Nesvarbu, kad politikos apžvalgininkai argumentuoja, kad net jei ir yra matomi sąmokslo ženklai visoje prezidentūros ryšių aferoje, tai daugiausia jų pripaišyta ant pačios prezidentūros sienų. Žodis “sąmokslas” yra lyg kempinė mokyklinei politikos lentai nuvalyti.
Šiandien Lietuvoje vargu ar kas nors džiaugiasi tuo, kas įvyko per pastarąsias savaites. Net nuoseklūs antipaksininkai, kurie rusiško kapitalo įtaką R.Pakso aplinkai akcentavo dar prezidento rinkimų metu, gali tik apgailestauti, kad įtarimai pasitvirtina groteskiškiausiu pavidalu. Net jei koks nors prognozuojantis politologas sakytų, jog prieš metus buvo teisus, teigdamas apie įtartiną politinę -finansinę R.Pakso atramą, vis vien šiandien žala Lietuvos valstybės prestižui yra tokia didelė, kad iš to malonumą galėtų jausti tik koks sadomazochistas.
Pretekstų liguistam pasitenkinimui dabartinė situacija siūlo daugiau nei reikia. Tiek iš prezidento aplinkos, tiek iš publikuotos telefoninio pasiklausymo medžiagos ryškėja dar vienas gana niūrus dalykas. Tai, kad dabartinis Lietuvos valstybės vadovas yra nemėgstamas ar net niekinamas jo priešininkų, nėra jokia sensacija. Tačiau ir per praėjusių metų rinkiminį vajų, ir po to buvo pastebimas ciniškas artimiausių R.Pakso rėmėjų požiūris į savo kandidatą. Cinizmas gimdo cinizmą. Politinio lavono, liguisto silpnavalio tipas, kurį galima reanimuoti lyg marjonetę, tokios paskalos sklido net nuo jo aplinkos. Po nesenų J.Borisovo pareiškimų matyti, koks nepavydėtinas likimas gresia politinio veikėjo autoritetui, jei jį niekina net jo rėmėjai. Čia net Šekspyro nereikia skaityti.
Ir dar. Teisūs tie autoriai, kurie dabartinius įvykius vadina tikru Lietuvos valstybingumo ir mūsų visuomenės politinės sąmonės patikrinimu. Reikia pritarti minčiai, jog šį rudenį mes sužinosime kokioje šalyje iš tikro gyvename. Tačiau patikrinimo būseną, regis, gyvena visa mūsų žiniasklaida. Tokioje situacijoje, kaip ši, aiškiai galima pajausti, jog nebeįmanoma vadovautis vien viešųjų ryšių technologijomis. Politinė krizė yra patikrinimas ir jų paveikumui. Ateina momentas, kuomet politiniai ir teisiniai argumentai turi būti aiškūs, vienareikšmiai ir išvalyti nuo visos sąmokslo mistikos.
Egidijus Aleksandravičius
