Nacionalinio elito spindesys ir skurdas

Pastaruoju metu Lietuvoje vykstantys procesai akivaizdžiai byloja, kad vis didėja atotrūkis tarp visuomenės ir valdančiosios biurokratijos. Be to, karti šiandienos patirtis liudija – daugiau galių mūsų krašte turi ne pažangūs, už tiesą kovojantys Seimo nariai, o savo postuose įsitvirtinę kad ir vidutinio rango biurokratai bei korumpuoti prokurorai. Bet Garliavos proveržis parodė, jog visuomenė jau kyla į kovą už savo teises, aktyvūs piliečiai ir juos palaikantys pažangūs politikai yra pasiryžę siekti esminių permainų. O dabartinė apgailėtina padėtis susiformavo palaipsniui. Oficialaus bei šešėlinio verslo ir teisėsaugos užkulisius gerai žinantis verslininkas J.V teigia, kad būtent kriminalinio pasaulio vadeivų ir korumpuotų prokurorų sandėriai nulemdavo daugelio stambių finansinių aferų tyrimų vilkinimus ir nutraukimus. Tai, kad ši informacija teisinga, liudija ir konkretūs pavyzdžiai. Štai birželio 21 dieną STT pareigūnai netoli Kauno suėmė Generalinės prokuratūros prokurorą Eriką Vaitiekūną. Jis įtariamas paėmęs 30 tūkstančių litų kyšį už tai, kad būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas.O padėtis žmogaus teisių srityje mūsų šalyje per pastaruosius penkerius metus žymiai suprastėjo. Per pastaruosius metus iš Lietuvos išvyko čia kadaise politinį prieglobstį gavę užsienio šalių piliečiai – žuvusio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo našlė Ala Dudajeva, čečėnas rašytojas Vachidas Jelchojevas, korumpuotų prokurorų žiauriai persekioti sutuoktiniai Gatajevai. A.Dudajeva apsigyveno Gruzijoje, V.Jelchojevas nuo 2009 metų rudens gavo prieglobstį Prancūzijoje, o Gatajevai išvyko į Suomiją, kur jiems suteiktas politinis prieglobstis. 2009 metais kilo didžiulis triukšmas dėl tariamo CŽV kalėjimo egzistavimo Lietuvoje, bet kitas sensacingas įvykis sulaukė kur kas mažesnio atgarsio. Štai klaipėdietę Eglę Kusaitę šių metų balandį Vilniuje tardė iš Maskvos atvykę FSB pareigūnai. Per paskutinius penkerius – šešerius metus Lietuva tapo pilkąja zona, kurią įtakos zonomis dalijasi šešėliniai klanai. Tad padėtis prieštaringa. Turime butaforinę valstybę ir luominę visuomenę, o kai kuriuose pasienio rajonuose kriminalinių klanų įsigalėjimas akivaizdus. Tokių klanų bosai valdo ir merus, ir vietos prokurorus, o jiems neįtikę vietos gyventojai turi skubiai išvykti gyventi kitur, nes jų saugumui ir gyvybei iškyla pavojus, jiems grasinama, deginami jų automobiliai, daužomi langai.

Ir žurnalistų padėtis Lietuvoje nėra lengva. 2009 metų rugpjūčio mėnesį Kaune buvo smarkiai sumuštas „XXI amžiaus” laikraščio redaktorius Edvardas Šiugžda, o kai kurie žurnalistai buvusių KGB agentų yra tampomi po teismus. Per du dešimtmečius mūsų šalyje nužudyti du žurnalistai: 1993 metu spalį – V.Lingys, 1996 metų vasarą – K.Žičkus. Įvykdyta daug smurto išpuolių: sumušta vilnietė žurnalistė Inga Larionovaitė, sudegintas žinomų Anykščių žurnalistų Šmigelskių automobilis ir padegta jų sodyba, sudeginti ir kelių pajūrio žurnalistų automobiliai. O jau grasinimai tai liejasi laisvai – žurnalistus grasinama paduoti į teismus, „pamokyti”, „pakišti po velėna”.

Įvairiuose banketuose ir pobūviuose dalyvaujantys korumpuoti politikai, su jais susiję verslo magnatai ir kriminaliniai baronai bendrauja kriminalinio žargono žodžiais. Ir jų pravardės – „Doleris”, „Pusrublis”, „Raudonikis” – tipiškos kriminalinės pravardės. Tai skirtingų biografijų veikėjai – iš sovietmečio pabaigos kooperatyvo savininko palaipsniui įtakingu verslininku tapęs veikėjas, artimai susijęs su kai kuriais aukšto rango teisėsaugos pareigūnais ir įvardijamas kaip tarpininkas tarp kriminalinio pasaulio ir valdžios žinybų, buvęs vieno provincijos rajono meras, persikėlęs į Vilnių ir tapęs garsaus restorano savininku (be to, siejamas su cigarečių ir spirito kontrabanda), buvęs KGB majoras, pakilęs į verslo olimpą, tapęs įtakingo koncerno vadovu ir finansuojantis kai kurias partijas, buvęs kadaise pajūryje garsios gaujos, vadinamosios „valstiečių mafijos” vadeiva, už savo nusikaltimus kurį laiką praleidęs kalėjime, vėliau įsidarbinęs atsakingose valstybės institucijose. Jis kurį laiką dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, o nuo 2009 metų vasaros – Aplinkos ministerijoje. Šiuose pobūviuose dalyvauja ir buvusios „Vilniaus brigados” autoritetai – A.Gribojedovas (Gribas), D.K., Š.S., iš kriminalinių magnatų kilęs, bet dabar jau „įsiteisinęs” veikėjas V.V, Kėvišo klano nariai. Daugelio tokių veikėjų giminaičiai ir artimi bičiuliai – įtakingi teisėjai bei prokurorai. Visas šis šešėlinis voratinklis susijęs su prekyba ginklais ir narkotikais, cigarečių bei spirito kontrabanda, stambių aferų organizavimu, ir, be abejo, politine korupcija – tam tikrų politikų finansavimu per vadinamąsias „juodąsias kasas”. Ir 1993 metų rudenį įvykęs žurnalisto V.Lingio nužudymas siejamas su kerštu. Žurnalistui buvo keršijama už tai, kad jis atskleidė prekybos ginklais užkulisius ir rašė apie politinę korupciją, gaujų vadeivų ir įtakingų valdžios pareigūnų ryšius.

„Vilniaus brigados” lyderiai 1992-1993 metais valdė „Vitexim”, „Varomą” ir kitas firmas, per kurias buvo atliekamos stambios aferos ir pinigų plovimas. Šie šešėliniai lyderiai buvo artimai susiję su Vidaus reikalų ministerijos skyriaus viršininku H.M. Boriso Dekanidzės tėvas G.Dekanidzė (Graborius), D.Kaplanas (Dodikas) ir dar keli kriminaliniai lyderiai tuomet turėjo didžiulę įtaką. Tai liudija kad ir toks faktas: „Dodikas” nuo 1993 liepos buvo saugomos, jam paskirta valstybės apsauga. D.Kaplaną saugojo ne eiliniai pareigūnai, o buvęs prezidento A.Brazausko asmens sargybinis J.Šimelionis. O mitų ir anuomet buvo paplitę. 1994-1997 metais, kai buvo teigiama, kad „Vilniaus brigada” sutriuškinta ir viešojoje erdvėje buvo daugiausia kalbama apie Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje klestinčias gaujas, tikroji padėtis buvo kitokia. Iš „Vilniaus brigados” kilusios „Gintaro”, „Delfinų”, „Sportininkų” gaujos kartu su „smauglių” ir „zelionų” gaujomis bei V.Bieliausko vadovaujamu „Status” klanu ir V.Gelašvilio grupuote pasidalijo Vilnių įtakos zonomis, vyko brutalus reketas, nekilnojamojo turto aferos, plito prekyba narkotikais.

Visą tai dangstė korumpuoti politikai ir valdžios pareigūnai, už tai gaudavę didžiules sumas. Buvęs teisėsaugos pareigūnas A.J teigia: “sutramdyti įtakingus klanus buvo neįmanoma, nes pradėjus ryžtingus tyrimus, juos nutraukdavo pareigūnų vadovai – su klanų lyderiais artimai susiję prokurorai ir įtakingi komisarai”. Patys ryžtingiausi teisėsaugos pareigūnai būdavo drastiškai stabdomi – šalinami iš tarnybos arba žiauriai sumušami, kaip nutiko Vilniaus rajono kriminalinės policijos komisarui G.Bareikiui, kuris buvo užpultas prie savo buto durų, stipriai sužalotas ir net kelis mėnesius gydėsi ligoninėje.

Oligarchijos grėsmės ir kriminalizuotų monopolijų plėtra yra tarptautiniai procesai. Apie gilėjančią demokratijos krizę kalbama Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir dar kai kuriose Europos valstybėse. Ši tema nagrinėjama tiek užsienio autorių, tiek Lietuvos mokslininkų ir rašytojų leidžiamose knygose. Štai žinomo lingvisto ir publicisto Leto Palmaičio knygoje „Jo vardas Antikristas” rašoma: „Nepamirškime, kad gyvename globalizmo laikais. Globalizmas – ne šiaip sau technologinė pasaulio globalizacija, bet visų pirma pasaulinio oligarchinio kapitalo globalizavimas ir sutelkimas keliasdešimties supermilijardierių rankose. Jų tikslas – visiškas pasaulio resursų uzurpavimas, pasaulio valdymas pakeičiant suverenias valstybes transkontinentinėmis įvairių pramonės šakų korporacijomis, „pasauline vyriausybe”.