Kolektyvinio intelekto technologijos ir privatumas
Tai vienas iš tų retų straipsnių, nuoroda į kurį yra šio įrašo pabaigoje, paskatinęs mane į kai kuriuos reiškinius pažvelgti kažkiek kitaip. Todėl ir kilo noras pasidalinti kai kuriomis savo mintimis ir dar kartą grįžti prie temos apie visuotinį sekimą, tik gal kitokiu kampu.
Pradžiai, bent jau dėl šiokio tokio aiškumo, apie tai, kas slepiasi po terminu “kolektyvinis intelektas”. Taigi, kolektyvinis intelektas – tai terminas, kuris atsirado sociologijoje praeito amžiaus 80-ųjų metų viduryje, tyrinėjant kolektyvinio sprendimo priėmimo procesą (paimta iš Wikipedijos ir tai man pasirodė labiau priimtinas apibrėžimas, nei angliškoje versijoje). Tačiau net ir toks apibrėžimas nelabai atskleidžia apie ką pats straipsnis, nes kol kas niekas nesieja pačio termino su kažkokiu privatumu. Tačiau jei “kolektyvinį intelektą” kaip terminą pabandytume paaiškinti iš informacinių technologijų pusės, tame pačiame Wikipedijos straipsnyje rastume kiek kitokį šio termino aiškinimą, kuris labai tiksliai nusako esmę ir tuo pačiu privatumo problemą. Taigi dar kartą:
Terminas “kolektyvinis intelektas” naudojamas pasauliniame žiniatinklyje (paprastai mes tai tapatiname su internetu) ir reiškia tinklo tarnybas, kurios apdoroja duomenis, surinktus iš skirtingų šaltinių ir iš skirtingų dalyvių, bei randančios tarp tų duomenų vertingiausius vartotojams.
Bet man kažkodėl atrodo, kad šie apibrėžimai tik dar labiau sujaukė jūsų mintis, tad manau pats laikas pereiti prie straipsnio ir tų mano žadėtų minčių.
Kad būtų dar paprasčiau suprasti kas tai tokio, paimkime prasčiausius kolektyvinio intelekto technologijų panaudojimo pavyzdžius. Vienas ryškiausiu, kuriuo mes naudojamės internete – tai wiki projektai ir, be abejo, mums geriausiai žinoma Wikipedija, kur sukauptos kolektyvinės žinios. Taip pat gerai tinka ir kompanijų atliekami įvairūs, sakykime, pirkėjų pirkimo įpročiai, paremti duomenų gavyba (data mining arba grubiai tariant įvairių duomenų analizė tam tikrais metodais). Visa ši sukaupta ir išanalizuota informacija leidžia priimti kolektyviius sprendimus, kurie gali nulemti tolesnę kompanijos elgseną rinkoje. Jus tikriausiai pasakysite, kad tai tikrai nieko naujo, visi senai taip daro. Tačiau pabandykite įsivaizduoti, kad tai daroma ne kokios tai kompanijos mastu, o, pavyzdžiui, nacionaliniu ar globaliu? Tuo labiau, kad dabartinės technologijos leidžia tai daryti. O tai kaip čia dabar gaunasi? Viskas labai paprasta. Dabartinis antros kartos žiniatinklis (WEB 2.0) sudarė puikias galimybes paprastiems žmonėms kurti jo turinį įvairiuose tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose, ten dalinantis savo patirtimi, žiniomis, potyriais ir t.t. Taip pat nepamirškime paieškos tarnybų, tokių kaip Google, kurių milžiniški duomenų centrai sudėtingų algoritmų pagalba indeksuoja ir analizuoja visą tą sukauptą informacija, kad galėtų kuo tiksliau patenkinti mūsų pageidaujamos informacijos poreikį, tuo pat metu fiksuojant mūsų susidomėjimą tam tikro pobūdžio duomenimis bei įpročiais. Tai čia viena medalio pusė. Kita – realioje tikrovėje, kur įvairūs davikliai, sensoriai, GPS siųstuvai, korinio ryšio stotelės, stebėjimo kameros, mūsų naudojami mobilieji įrenginiai, kurių pagalba mes paliekame aibę savo judėjimo, bendravimo ir kitokių skaitmeninių pėdsakų. Visa ta milžiniška sukaupta informacija yra nuostabus duomenų šaltinis kolektyvinio intelekto technologijoms:
“…vast sea of digital information being recorded by an ever thicker web of sensors, from phones to GPS units to the tags in office ID badges, that capture our movements and interactions. Coupled with information already gathered from sources like Web surfing and credit cards, the data is the basis for an emerging field called collective intelligence.”
Praktiškai galima būtų kalbėti jau ne apie duomenų gavybą, o realybės gavybą (reality mining):
“Dr. Pentland calls his research “reality mining” to differentiate it from an earlier generation of data mining conducted through more traditional methods.”
O kam visa tai gali būti panaudota? Iš tiesų, šių technologijų pritaikymo galimybės yra labai plačios, kurios gali tenkinti ne tik kokių nors komercinių ar valstybinių struktūrų poreikius, bet ir visuomenės.
“Propelled by new technologies and the Internet’s steady incursion into every nook and cranny of life, collective intelligence offers powerful capabilities, from improving the efficiency of advertising to giving community groups new ways to organize.”
Straipsnyje galima rasti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų šių technologijų panaudojimo pavyzdžių, tačiau tai yra suprantama. Pačios sukurtos įvairios technologijos nėra savaime nei geros, nei blogos. Geri ar blogi gali būti jų panaudojimo būdai ir tikslai.
Jei jau su technologijomis kaip ir aiškiau, tai dabar pabandykime išsiaiškinti prie ko čia mūsų privatumas. Atsakymas, ko gero, būtų vienareikšmiškas. Privatumas, o tiksliau jo netekimas ar žymus susiaurinimas – tai ta kaina, kuria mes mokame už šių technologijų teikiamą naudą ar daromą žalą, o duomenų rinkimo būdus galima apibūdinti kaip totalinį sekimą. Ir tikrai, turint tokias galimybes, norint surinkti informaciją apie dominantį individą, jau nebereikia prie jo “prikabinti” seklio-morkos. Užtenka pasinaudoti tokiomis technologijomis:
“Now, with the Internet, wireless sensors, and the capability to analyze an avalanche of data, a person’s profile can be drawn without monitoring him or her directly.”
Jei kalba eitų apie tokių technologijų panaudojimą tik kažkokių komercinių struktūrų, spec. tarnybų, politikų, valdžios interesų tenkinimui, sakyčiau, kad tai yra tikrai negerai, ir mes judame orveliškos visuomenės link:
“…collective intelligence tools could create an Orwellian future on a level Big Brother could only dream of.”
Bet kai kalbama apie pritaikymą visuomenės poreikiams, iškyla dilema: svarbiau visuomenės interesai ar atskiro individo privatumas? Atsakymas tikrai nėra paprastas, nors egzistuoja ir kraštutiniai požiūriai. Vienoje pusėje tie, kas besąlygiškai gina individo privatumą, tapatindami jį su žmogaus teisėmis, kitoje – dažniausiai mokslininkai, dirbantys tokiuose projektuose, kurie teigia, kad šiais visuotinai globalizacijos laikais mes ir taip gyvename viename dideliame kaime, kur vieni apie kitus žino viską, todėl privatumas turėtų tapti anomalija:
“For most of human history, people have lived in small tribes where everything they did was known by everyone they knew,” Dr. Malone said. “In some sense we’re becoming a global village. Privacy may turn out to have become an anomaly.”
Kadangi egzistuoja labai daug suinteresuotų šių technologijų taikymo įvairiais mastais grupių, aišku, kad jos bus taikomos ir kuo toliau, tuo labiau brausis į įvairias mūsų gyvenimo sritis. Todėl galbūt atėjo laikas peržiūrėti ir kitaip apibrėžti pačio privatumo supratimą. Nuo savęs dar pridėčiau, kad atėjo laikas išmokti valdyti savo privatumą, t.y išmokti kontroliuoti tuos duomenis, kurie gali būti apie mus surinkti ir panaudoti įvairiems tikslams. Tačiau tam reikia ir atitinkamos įstatymų bazės, kurios mes, kaip piliečiai galime ir turime teisę reikalauti:
“DR. PENTLAND says there are ways to avoid surveillance-society pitfalls that lurk in the technology. For the commercial use of such information, he has proposed a set of principles derived from English common law to guarantee that people have ownership rights to data about their behavior. The idea revolves around three principles: that you have a right to possess your own data, that you control the data that is collected about you, and that you can destroy, remove or redeploy your data as you wish.”
Dar kuo tas straipsnis man užkliuvo – tai tuo, kad galbūt, kažkiek pakeitė mano požiūrį į tokių sekimo technologijų plitimą. Jis tapo ne toks neigiamas, nes tokios technologijos leidžia ne tik sekti savo piliečius prisidengiant kova su terorizmu, nors jau ne kartą yra įrodyta ,kad duomenų gavyba tokioje srityje yra praktiškai visai neefektyvi:
“The 352-page study —“Protecting Individual Privacy in the Struggle Against Terrorists” — concludes that identification of terrorists through automated data-mining “is neither feasible as an objective nor desirable as a goal of technology development efforts.” It also says inevitable false positives will result in “ordinary, law-abiding citizens and businesses” being erroneously flagged as suspects.”
Dalis tokių dalykų padeda surinkti duomenis visuomenei būtinų uždavinių sprendimui panaudojant kolektyvinio intelekto technologijas. Bet kaip jau sakiau, viskas priklauso nuo to, kas ir kaip bei kokiems tikslams tas technologijas naudoja. O tai priklausys nuo to, ar mes būsime tik pasyvūs viso šio proceso stebėtojai, ar ir patys aktyviai tame dalyvausime ir kontroliuosime.
