Ar esame tolerantiški kitokiems?
Žiauriai nemėgstu filosofinių temų, bet ką jau padarysi, gyvenimas priverčia:
Žodis tolerancija kilęs iš lotynų kalbos, kuris reiškia kantrybę, pakantumą. Būti tolerantiškam – pripažinti kito lygiavertę egzistenciją, rasti kompromisą. Apskritai apie toleranciją galima pradėti kalbėti tuomet, kai susiduriama su skirtingomis nuomonėmis, pažiūromis, įsitikinimais, vertybėmis ar tradicijomis, o šiandieniniame pasaulyje šių skirtumų tikrai netrūksta, Būtent tai ir padaro šią temą itin svarbia mūsų visuomenei.
Tolerantišku norime būti kiekvienas. Dažniausiai dėl to, kad tai madinga. Ir atrodo, būti tolerantišku visai nėra sudėtinga, tereikia garsiai tai deklaruoti. Tik ką iš tiesų turime omenyje tvirtindami esą tolerantiški? Ar tai, kad pro pirštus pažiūrime į tam tikrus nepriimtinus dalykus – “kol tai neliečia manęs ar mano artimųjų, man tai nerūpi”, ar tai, kad gerbiame kito žmogaus pasirinkimą, nors nebūtinai jam pritariame? Tolerancijos sąvoka tarytum nubrėžia ribą tarp konservatyvumo ir lengvabūdiškumo. Kad ir kaip ten bebūtų, neteisingas tolerancijos sąvokos suvokimas nesukeltų tiek daug problemų ir viešų diskusijų, jei ne iškylanti diskriminacija -žymiai skaudesnė globali problema, nei likti nepastebėtam ar neįvertintam.
Būti diskriminuojamam – būti atstumtam dėl savo prigimties ar pasirinkimų. Žmonės yra diskriminuojami dėl daugelio dalykų: negalios, odos spalvos, religijos, orientacijos, amžiaus ir kitko. Įvairios grupuotės į savo gretas nepriima kitokių žmonių, nes turi išankstinę nuomonę, nepasitikėjimą, nes mano jog jie gali įnešti tarpusavio nesantarvę. Darbovietė yra viena iš tokių grupuočių pavyzdžių. Apmaudu, bet dažnai į darbą būna priimami ne tie žmonės, kurie galėtų gerai atlikti savo darbą, o tie, kurie neišsiskirtų iš kolektyvo. Žydas – apsukrus sukčius, čigonas – vagis, juodaodis – tinginys, neįgalusis – kaip apskritai su tokiu bendrauti? Tai vadinama stereotipiniu mąstymu, kuomet nuomonė apie žmogaus būdą yra sudaroma remiantis jo išorės bruožais. Stereotipai atsiranda iš nežinojimo, o nežinojimas iš žiūrėjimo į pasaulį pro pirštus. Jei nesivadovautumėme stereotipais, nebūtų diskriminacijos, o jei nebūtų diskriminacijos, nekiltų tolerancijos stokos klausimų.
Galime drąsiai tvirtinti, jog tolerantiški, vis dėlto, nesame, net jei ir norėtume tokiais būti. Mums trukdo visuomenės lengvabūdiškumas ir bijojimas žvelgti toliau savo tvoros. Jausdami ypatingai stiprų ryšį tarp netolerancijos, diskriminacijos ir neadekvataus vertinimo – stereotipų, suprantame, kaip svarbu ugdyti supratimą, kad visuomeninis gyvenimas įpareigoja mus toleruoti dalykus, kurių nemėgstame, nes šio principo laikymasis galiausiai tampa naudingas ir mums patiems.
