Apie nacionalinės energetikos nepriklausomybės strategiją

Šiomis dienomis Seime labai skubotai ir nepageidaujant jokios kritikos svarstomi labai svarbūs Lietuvai Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijai (toliau Strategija) pagrindus klojantys įstatymų projektai. Įdomu, kad siekiant objektyvumo ir kad išvengti klaidų mokslinės publikacijos ar statinių projektai yra privaloma tvarka recenzuojami, tam skiriami oponentai, atliekamos įvairios ekspertizės ir t.t. Tuo tarpu dabar priimami milijardines investicijas ir Lietuvos piliečių pragyvenimą lemsiantys projektai turi būti patvirtinti per kelias savaites be jokios kvalifikuotos analizės ir jokios kritikos.

Kiek nors abejojantys strateginiais projektais pravardžiuojami ir siūloma netgi bausti… Žinoma, tokioje situacijoje kyla didelė rizika, kad ir vėl bus priimti nepasverti, visapusiškai neapgalvoti sprendimai, už kuriuos tenka tik politinė atsakomybė, kuri Lietuvoje nieko nereiškia (bent kol kas). Už klaidas mokės visi Lietuvos piliečiai ir tokių pavyzdžių yra pakankamai. Tai atspindi politinės kultūros intelektinį nebrandumą. Suprantama, kad diskusijoje dėl Strategijos sąlygos nelygiavertės, nes valdžios įstaigos šių dokumentų rengimui ir reklamai išleido ne vieną milijoną, tuo tarpu kiti specialistai gali pasiremti tik bendrosiomis žiniomis ir paaukotu laisvalaikiu.

Iš esmės sutinkant su Strategijoje formuluojamais galutiniais tikslais ir siekiais kelia abejones kai kurie pasirinkti keliai ir priemonės jiems įgyvendinti, prioritetų ir eiliškumo nesubalansavimas, vidiniai prieštaravimai ir nepakankamas alternatyvų bei išorinės naudos/rizikų įvertinimas.

Tik keli tokie pavyzdžiai.

Elektros sektoriuje akcentuojamas dabartinis elektros generatorių trūkumas, energijos tiekimo nepatikimumas, priklausomybė nuo vienintelio išteklių tiekėjo ir pan. Bendra dabar esančių elektros generatorių ir jungčių su kaimyninėmis šalimis galia kelis kartus viršija maksimalų Lietuvos elektros sistemos galios poreikį (apie 2000 MW). Vadinasi, bet kuriam šaltiniui išsijungus (nutrūkus linijai) yra pakankamai galių gauti (gaminti) elektrą kitais būdais.  Beveik visos dabar esančios Lietuvoje šiluminės elektrinės, kurių bendra galia yra  apie 2657 MW, esant rimtam reikalui, gali pereiti į darbą mazutu ar kitu skystu kuru, kurį privalo, kaip rezervinį kurą, nuolat laikyti savo kuro talpyklose. Be to, dar yra saugomos valstybinės naftos produktų atsargos, kurios gali būti panaudotos ekstremaliu atveju. Naftos produktai Lietuvą pasiekti gali sausumos keliais, per Baltijos jūrą, perdirbant naftą Mažeikiuose iš įvairių šalių ir t.t.

Taigi, nutrūkus vienpusiškam gamtinių dujų tiekimui (tai yra didžiausias rizikos faktorius energetikos saugumo požiūriu) elektros tiekimas nenutrūktų. Ši sistema jau parodė savo patikimumą sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę, sumažinus dujų tiekimą per Baltarusiją ir pan. Techniniu požiūriu, elektros sistema yra palyginti saugi, kadangi turi diversifikuotus ir pakankamos galios generatorius ir tiekimo šaltinius.  Be jau esamų elektros gamybos objektų realiai statoma visa eilė naujų elektros generatorių: 450 MW kombinuoto ciklo blokas Elektrėnuose, biokogeneracinės jėgainės Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Utenoje ir t.t. Iš kitos pusės, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas numato, kad Lietuvoje iki 2020 metų turi būti pastatyta 500 MW galios vėjo jėgainių, 355 MW kogeneracinių įrenginių ir t.t. Planuojama statyti dar vieną apie 200 MW generatorių Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje.

Deja, Strategijoje mažai kreipiama dėmesio į esamų elektrinių pritaikymą darbui naujomis sąlygomis, tad šis labai brangus nacionalinis turtas gali būti tiesiog prarastas.  

Teigiama, kad Visagino atominė elektrinė po 2038 metų pradės gaminti „pigią“ elektrą.  Vidutinė atominės elektros savikaina 18 ct/kWh. Nereikia būti rimtu ekonomistu, kad suprastum, jog verslo planas sudarytas 60-čiai metų yra tik teorinis, nes neįmanoma numatyti, kas iki to laiko atsitiks, kokia bus infliacija, rinkos kainos, kiek realiai kainuos statyba ar radioaktyvių atliekų saugojimas ir palaidojimas. Nesulyginamai patikimesnė ir nekelianti grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti, pavyzdžiui, vėjo jėgainių plėtra.

Čia bent ekonomika aiški. Pagal dabartinį reguliavimą, vėjo pagaminta elektra 12 metų superkama po 28 ct/kWh, (tiek reikia, kad sugrįžtų investicijos), o kitus 12 metų būtų gaminama po 4 ct/kWh (kainuoja tik eksploatacija). Taigi, patikima ir prognozuojama vėjo elektrinėse gaminama elektros vidutinė savikaina gali svyruoti apie 16 ct/kWh. Vėjo svyravimams balansuoti kaip tik ir tinka šiluminės elektrinės, ypač kombinuoto ciklo su dujų turbinomis, nekalbant apie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės galimybes.

Europos Sąjunga kartu su kaimyninėmis šalimis kuria didžiules integruotas elektros sistemas, kuriose susibalansuoja atskirų generatorių veikimo netolygumus, optimizuojami gamybos ir vartojimo režimai ir t.t. Šis pavyzdys rodo, kad Strategijoje nėra korektiškai ir išsamiai išnagrinėtos ir kitos elektros generavimo alternatyvos.

Visagino AE projekto silpnoji pusė – didelės išlaidos ir galimos rizikos Lietuvos valstybei, kadangi ji privalo sukurti ir išlaikyti visą atominės elektrinės aptarnavimui būtiną infrastruktūrą. Pradedant specialistų ruošimu, specializuotų valstybinių įstaigų sąnaudomis ir baigiant branduolinės avarijos pasekmių likvidavimo padalinių išlaikymu. Ir viskas tik dėl vienintelio objekto. Tuo tarpu jėgainės akcininkams tenka pelnas, kuriuo neaišku ar pasidalintų bėdos atveju. Dėl šio prieštaravimo, tur būt, nėra analogo, kad komerciniai subjektai įsirengtų atomines elektrines kitų valstybių teritorijoje. Jeigu valstybė, kurios teritorijoje statomas branduolinis  objektas, prisiima visą riziką, tai ir galima nauda turi tekti jos piliečiams. Statant tokį objektą reikia būti pasiruošus ir blogiausiam scenarijui.      

Branduolinio scenarijaus protegavimas Strategijoje paliko be reikiamo dėmesio biomasės elektrinių galimybes. Šiems elektros generatoriams plėtoti Lietuvoje yra ypač palankios sąlygos. Plačiai išvystytos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, didžiuosiuose miestuose esančių kogeneracinių elektrinių konversijos galimybės ir biomasės kasmetinis prieaugis, kuris gali patenkinti visus šilumos ir elektros gamybos poreikius, sudaro prielaidas plėtoti šias technologijas ir sukurti tikrai nacionalinę ir nepriklausomą energetiką, kuri neturėtų jokių grėsmių ir nepriklausytų nuo kitose šalyse esančių  akcininkų sprendimų ar pasaulyje vykstančių globaliųjų procesų. Skaičiuojant analogiškai, kaip ir Visagino AE verslo plane, susigrąžinus per 12 metų investicinius kaštus, kuriuos garantuoja remtinas elektros supirkimo tarifas, likusį eksploatavimo laikotarpį (apie 40 metų) čia gaminamos kogeneracinės elektros savikaina būtų apie 12-15 ct/kWh. Racionaliai panaudojus esamą energetinę infrastruktūrą šiluminėse elektrinėse iš biokuro būtų galima gaminti apie 3 TWh per metus kogeneracinės elektros ir dar apie 2 TWh elektros kondensaciniu režimu (savikaina apie 16-20 ct/kWh be kapitalo kaštų).

Skirtingai negu Visagino AE atveju, kai vienkartinėje statyboje uždirbtų gal tik statybininkai ir montuotojai, biomasės elektrinės jau ir dabar kuria naują pramonės šaką Lietuvoje ir augina biokuro tiekimo rinką, kuri „maitina“ miškų savininkus ir Lietuvos biudžetą. Pridėjus fiskalinę naudą, sukuriamą valstybėje, bioelektros  „suminė“ savikaina būtų maždaug trečdaliu mažesnė už čia pateiktus skaičius.  Mažeikių ar AB „Lietuvos elektrinės“ dujų-mazuto katilus pritaikius biodulkių deginimui, kaip tai daroma Europoje, būtų galima pasigaminti viso apie 14 TWh elektros ir pilnai patenkinti visus Lietuvos poreikius (10 TWh), santykinai daug mažesnėmis investicijomis, be jokių rizikų ir sukuriant didelį socio-ekonominį efektą. Biomasės platus naudojimas elektrai kartu su šiluma gaminti padėtų išspręsti Lietuvai svarbiausią šildymo prieinamumo problemą. Deja, Strategijoje šios alternatyvos net nenagrinėtos…

Elektros jungtys su Švedija ir Lenkija sukurs daugiau alternatyvų apsirūpinti elektros energija, tačiau statistika, rodo, kad Vakarų šalių rinkose vidutinė elektros kaina rinkose yra aukštesnė negu šiuo metu Lietuvos elektros biržoje. Ateityje elektros kainas Europos Sąjungos šalyse didins nauji aplinkosauginiai reikalavimai, gamtinių dujų akcizas (nuo 2014 m.) ir t.t. Tad elektros kainos dėl naujų jungčių greičiausiai nesumažės, bet prisidės naujos infrastruktūros investiciniai ir eksploataciniai kaštai. Be to kyla grėsmė, kad dėl didžiulių, vienu metu daromų investicijų elektros ūkyje, bus apleista esamų elektros tinklų priežiūra ir atnaujinimas, o tai gali sumažinti elektros tiekimo patikimumą. Europos Komisija rekomenduoja, kad integruotas elektros jungtis valstybės narės kurtų kooperuodamosi, tuo tarpu Lietuvos strategija – viską įgyvendinti vien Lietuvos vartotojų sąskaita, nors elektros jungtimis greičiausiai naudosis ir kaimyninės šalys. Tarptautinių elektros persiuntimų kainas reguliuoja Europos Sąjunga – kažin ar čia bus galima užsidirbti. Strategija to neanalizuoja.

Suskystintų gamtinių dujų terminalas, kurio planuojamas našumas 3-4 mlrd. m³ per metus labai padidins dujų tiekimo patikimumą. Iš kitos pusės Strategijoje numatyta, kad energijos vartojimas pastatuose reikšmingai sumažės (30-40 %), o centralizuotoje šilumos ir elektros gamyboje iškastinį kurą turi pakeisti atsinaujinantys ištekliai ir branduolinis kuras. Koncernui „Achema“ pasirašius ilgalaikę dujų pirkimo sutartį su Gazprom dujų tiekimas per terminalą gali sumažėti iki minimumo ir neužtikrinti jo funkcionavimo. Strategija turėtų įpareigoti būsimas vyriausybes siekti terminalą paversti regioniniu, kad išvengti didžiulės jo išlaikymo naštos Lietuvos dujų vartotojams.  Strategijoje neskiriama dėmesio biodujų gamybai iš gyvulinės ir augalinės kilmės žaliavų, o tai galėtų sukurti nacionalinę dujų tiekimo į tinklus sistemą ir ilgainiui patenkinti mažėsiančius gamtinių dujų poreikius. Tai ne tik alternatyva importuojamoms dujoms, bet ir įdarbinti dirvonuojantys Lietuvos laukai, kaimo žmonės gautų pajamų, pinigai liktų Lietuvos ekonomikoje.

Strategijoje numatyti tikslai, kad renovuojant pastatus iki 2020 metų bus sumažintas šilumos vartojimas  2-3 TWh/m. ir kasmet 1,5 proc. padidinamas galutinio energijos vartojimo efektyvumas – nerealūs, kadangi Strategijoje nėra numatytų konkrečių priemonių, (projektų) kaip to bus siekiama. Panašūs tikslai buvo keliami ir anksčiau, bet nebuvo įgyvendinti. Tas pat pasakytina ir apie atsinaujinančių išteklių plėtros planus. Jeigu elektros ir dujų sektorių strategija pagrįsta konkrečiais projektais ir organizacinėmis priemonėmis, tad tikėtina, kad bus ir įgyvendinta, tai labiausiai aktualaus šiluminės energijos sektoriaus strategija apibūdinama abstrakčiomis tezėmis, neatlikus jokios rimtesnės analizės ir nepateikiant studijų ar nurodant priemones, kaip tai bus įgyvendinama. Tai iliustruoja nesubalansuotą dėmesį energetikos sektoriams.

Lietuvos ekonomika kol kas palyginti silpna, menki kreditiniai ištekliai, o energijos vartotojų perkamoji galia nedidelė. Strategijoje numatyti projektai ir sprendimai skirti didinti palyginti ir taip patikimą energijos tiekimą ir iš esmės nemažins energijos kainų, todėl prieš darant milijardines investicijas turėtų būti sąžiningai išnagrinėtos visos alternatyvos ir įvertintos funkcijos, kurias galėtų atlikti Lietuvoje jau esantys energetikos objektai ir infrastruktūra. Dešimtimis milijardų litų skaičiuojamos investicijos turės būti grąžintos tik Lietuvos energijos vartotojų, tad turėtų būti kruopščiai sudėlioti prioritetai ir subalansuotos greitesnį efektą duodančios priemonės su ilgalaikės perspektyvos projektais.

Dr. Valdas Lukoševičius,
KTU Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas,
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas