Už šeimą

Seimas prieš kurį laiką patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją. Daugiausia ginčų ir diskusijų sukėlė klausimas apie tai, jog valstybė suteikia prioritetą tradicinei šeimai, kurią sudaro vyras, moteris ir vaikai arba įvaikiai ir kuri yra sutvirtinta santuoka. Nors diskusija tarsi sukosi vien apie šeimą, tačiau ji palietė daug gilesnius dalykus – klausimą, į kokį žmogų ir į kokią visuomenę yra orientuota mūsų valstybė. Neabejotina, kad kiekvienas geras sumanymas, kaip ir valstybinė šeimos koncepcija, gali baigtis neišmintingu pritaikymu. Tačiau šeimos ribų išplėtimas taip, kaip siūloma koncepcijos oponentų pasisakymuose, neabejotinai atneštų daug gilesnę žalą visuomenei.

Koncepcijos priešininkai smerkė Katalikų Bažnyčią ir dalį visuomenės, tarsi primetančios likusiai visuomenės daliai savo požiūrį. Jie sakėsi ginantys silpnuosius – vienišas mamas, ne santuokoje gimusius vaikus, seksualines mažumas ir kitas visuomenės grupes, kurias šis dokumentas tarsi diskriminuoja, “sukuria prielaidą dalies Lietuvos piliečių asmeninio gyvenimo nuvertinimui” (Dalė Kabašinskaitė).

Lygių galimybių plėtros centro darbuotoja Margarita Jankauskaitė, remdamasi Europos Teisingumo Teismo išaiškinimu, pasiūlė taip apibrėžti šeimą: “jeigu žmonės gyvena kartu, jei turi bendrą ūkį, tai ir yra suvokiama kaip šeima. Santuokos planas neiškeliamas į pirmą vietą”. Vienas pagrindinių šeimos nusakymų čia būtų “gyvenimas kartu”, tai yra gyvenimas vienoje erdvėje ir dalijimasis bendra nuosavybe. Kadangi šiame apibrėžime neminimas įsipareigojimas, tai tokia šeima – labai nestabili. Tie patys du ar trys žmonės vieną dieną gali būti šeima, o kitą – kai vienas ar du jų išsikrausto – nebe šeima.

Tokie procesai yra šiuo metu rodomo lietuviško serialo “Nekviesta meilė” veiksmo pagrindas. Jo pradžioje žiūrovai dar galėjo stengtis mėginti išsiaiškinti, kas yra kieno “vyras”, “žmona” ar “vaikas”. Serialui stipriai įsibėgėjus, šis klausimas tampa pernelyg komplikuotas, nes beveik visi yra “gyvenę kartu” su beveik visais kitais. Šeima kaip ilgalaikis įsipareigojimas (“iki grabo lentos”) filme neegzistuoja. Vienintelis aiškiausias ir stabiliausias santykis yra tarp mamų ir vaikų arba tarp draugų bei draugių, kurie negyvena kartu. Ypač šie santykiai yra stabilesni nei “gyvenimas kartu”.

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į lauką žmoną ir vaiką. Prisirišimas prie naminio gyvūno ir įsipareigojimas jį globoti yra tarsi savaime suprantamas, o santykio su kitu žmogumi pastovumas tokiu požiūriu – jau nebe būtinybė.

Neretai argumentuojama, kad gyvenant kartu santykiai išlieka ilgiau nei susituokus. Tačiau išlieka faktas: ištuoka reiškia, kad žmonės nesugebėjo laikytis duotų pažadų ar priesaikos. Gyvenusiųjų kartu išsiskyrimas nenutraukia šio įpareigojančio saito. Bendro ūkio atsisakymas čia yra tarsi iš anksto numatomas dalykas. Gyvenant kartu tarsi nuolat suvokiama, kad tai baigsis, jei buvimas drauge dėl vienų ar kitų priežasčių taps našta.

Valstybės pripažįstama šeimos koncepcija yra santykių toje visuomenėje veidrodis. Valstybė gali pripažinti šeimą, kurioje negalioja jokie ilgalaikiai įsipareigojimai, sutartys, nesama pasižadėjimo jų nelaužyti. Tačiau tuomet ir pati visuomenė yra tokia, kurioje nepripažįstami jokie pastovesni įsipareigojimai, o susitarimai netenka galios, kai jie kam nors tampa nepatogūs. Žmogui elgtis pagal tai, kas priimtiniausia konkrečiu metu, yra daug “natūraliau” nei laikytis ankstesnių įsipareigojimų. Laikytis įstatymų yra daug sunkiau nei juos apeiti, siekiant patogiau gyventi.

Šiuolaikinės demokratijos pagrindas yra tai, kas vadinama visuomenės sutartimi. Tai reiškia, kad tvarką palaiko susitarimai, kurių sutinka laikytis visa visuomenė. Ji gali išlikti tik tuomet, kai žmonės priima įstatymus, kitas taisykles kaip bendrumo išlikimo būtinybę, o ne vien kaip prievartą. Jei įstatymai žmonėms tampa vien našta, vieni gyvena kitų sąskaita, tai dingsta pasitikėjimas vienų kitais ir formuojasi kitus išnaudoti siekiantys uždari klanai. Jei žmogus susitaria su kitu žmogumi dėl tam tikrų dalykų, ketindamas vėliau elgtis pagal aplinkybes, tai jokie susitarimai ir jokia bendra veikla tampa iš principo neįmanomi. Telieka gudravimas, apgavystės ir momentinės pergalės.

Pagrindinis argumentas, pateikiamas mėginant įteisinti labai plačią šeimos koncepciją, yra laisvė rinktis ir sudaryti valstybės nekontroliuojamus susitarimus. Tokie susitarimai būtų panašūs į verslo sandorius. Tiesa, rinkos sąlygomis versle sutartys sudaromos ne iki gyvenimo pabaigos. Tačiau joks verslas negalėtų išlikti, jei sutarties sąlygos nebūtų apibrėžiamos ir jei nebūtų numatoma, iki kada jos galios. Netradicinės šeimos gynėjams turbūt būtų skandalinga, jei būtų sudaromos panašios sutartys tam tikram laikui, pasiskirstant pareigas ir atsakomybes. Pavyzdžiui, du skirtingų ar tos pačios lyties žmonės sudarytų sutartį penkiems metams gyventi drauge, tam tikromis proporcijomis dalytis uždirbamus pinigus, atlikti namų ruošą ir tam tikru reguliarumu turėti apibrėžtus santykius ar jų kompleksą. Tokia sutartis absurdiška, nes čia susitiktų ne asmenybės, o bendradarbiai (partneriai), turintys apibrėžtus santykius ir siekiantys tam tikrų individualių tikslų ar naudos. Tokie dalykai kaip meilė ar artimo meilė šioje sąjungoje būtų pertekliniai, o galbūt net ir trukdantys sklandiems santykiams.

Šeimos koncepcijos priešininkai teigė, kad įtvirtinus “tradicinės” šeimos koncepciją kaip pavyzdinę, bus apribota žmogaus teisė spręsti apie savo gyvenimą, nukentės visuomenės laisvė ir tolerancija. Tačiau pakanka vien pragmatinių argumentų įrodyti, kad tradicinės šeimos kaip pavyzdinės įtvirtinimas yra “naudingas” darniam visuomenės funkcionavimui, idant žmonės joje jaustųsi saugūs. Šiuos argumentus plačiausiai išdėstė Gintautas Vaitoška: “psichologija turi daugybę neginčijamų įrodymų, parodančių, kad geriausiai laisvas, drąsus, už žmogiškumą kovojantis ir kūrybingas individas susiformuoja harmoningoje šeimoje”.

Kita vertus, esama “tradicinės” šeimos svarbos pačiam žmogui. Kai kal¬bama apie “tradicinę šeimą”, išsakoma atvirai arba numanoma, kad tai yra šeima, kurios modelis kyla iš krikščioniškosios tradicijos. Ilgalaikis įsipareigojimas prieš žmones ir Dievą yra žmogaus tobulėjimo pagrindas. Tai vienas svarbiausių, o gal net svarbiausias žmogaus apsisprendimas gyvenime, už kurį jis visiškai atsakingas ir kurį turi ištverti, jei jį lydės sunkumai ar nesėkmės. Toks pasižadėjimas visam gyvenimui liudija, kad ir kiti žmogaus pasirinkimai yra neatšaukiami, kad nėra neutralių ar nesvarbių dalykų jo gyvenime.

Nepripažįstant žmogaus išganymo galimybės ar to, kad jis turi sielą (ryšį su amžinybe), “tradicinė” šeima gali pasirodyti vien kaip būtina duoklė visuomenei. Tokiam prisiimtam įsipareigojimui įgyvendinti gali prireikti daug individualaus didvyriškumo, atsisakant asmeninių polinkių. Šitokią poziciją tegali išlaikyti išskirtiniai, tvirtos valios asmenys.

Nemažai argumentų prieš “tradicinės” šeimos kaip pavyzdinės įtvirtinimą rėmėsi būtent žmogaus silpnumu. Tokių pozicijų gynimas neabejotinai yra demokratijos iškovojimų pasekmė. Sovietmečiu buvo kišamasi į žmonių šeimyninį ir asmeninį gyvenimą, visuomenės spaudimo keliu buvo siekiama užkirsti kelią skyryboms ir santuokinei neištikimybei. Visuomenė, besiremianti tokiu šeimos “stabilumu”, neišvengiamai išsigimsta, nes nepalieka vietos žmogaus pasirinkimams ir jo asmeniniams sprendimams. Šiandien linkstama žmogų išlaisvinti iš bet kokių suvaržymų, suabsoliutinant jo laisvę ir pasirinkimus.

Tačiau ir ši laisvė (kaip ir prievartinis pasilikimas šeimoje) gali tapti didele našta, nes žmogus kiekviename žingsnyje tikrinsis, ar joje susiformavę bei besiformuojantys santykiai nekliudo jo laisvei, ar jis tokioje šeimoje “nepraranda savęs”. Tokia “išlaisvinta” šeima toli gražu nesuteikia laisvės ir lengvumo, kurį tarsi turėtų garantuoti galimybė laisvai rinktis santykių pobūdį ir orientacijas. Šeimoje tikimasi ir ieškoma žmogiškosios egzistencijos pilnatvės ir neabejotinai nusiviliama.

Jei tikima, kad žmogus turi sielą, tai šeimos santykių sunkis ar lengvumas gali būti materialinis arba psichologinis, bet ne egzistencinis. Krikščionio gyvenimui šeima yra labai svarbi, tačiau kadangi jis nesuabsoliutina savo individualių siekių ir asmenybės savirealizacijos, tai šeimoje galintys kilti sunkumai ir jo “laisvės apribojimai” jam nebebus nepakeliami.

Polemika dėl valstybinės šeimos koncepcijos yra dalis daug platesnės diskusijos, kurioje turėtų vis labiau aiškėti, kaip mūsų visuomenėje žvelgiama į žmogų, į žmonių tarpusavio santykius. Galiausiai čia klausiama apie tai, ar mūsų valstybėje bus iškelti vertybiniai orientyrai, rodantys, koks žmogaus gyvenims laikomas pavyzdiniu. Tokie orientyrai yra ypač svarbūs, net jei didžioji dauguma visuomenės narių tokio gyvenimo nesugeba gyventi dėl susiklosčiusių aplinkybių ar asmeninių silpnybių. Neabejotina, kad suabsoliutinant lygių galimybių svarbą ar laisvą pasirinkimą, anksčiau ar vėliau bus besąlygiškai imta ginti teisę į abortus, eutanaziją, kovojama prieš vertybinio požiūrio taikymą moksleivių mokymui, galiausiai – prieš religinių švenčių įtvirtinimą kaip valstybinių ir prieš iki šiol paskelbtus valstybinius patriotinius ritualus, lydinčius Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventimą.

Gali pasirodyti, kad visuomenė, pripažįstanti tam tikras išskirtines vertybes, sudaro žmogui sunkumų, nes priverčia jį pasijusti nepatogiai, gėdytis ar maištauti, jei jis elgiasi kitaip ar skiriasi jo požiūris. Visuomenėje, kurioje suabsoliutinama žmogaus teisė rinktis, nustoja galioti tokie dalykai kaip aktyvus rūpestis kitu, besąlygiška ištikimybė kitam per duotą pažadą, tikėjimas, kad žmogus ir visuomenė gali būti geresni. Tai būtų yranti visuomenė, kurioje išliktų stipriausi ir gudriausi, o apie lygias galimybes greitai būtų užmiršta kaip apie nereikalingą praeities reliktą.