Kodėl niekada niekada nereikia skirtis

Sako, skyrybos, kaip ir didesnis konfliktai, prasideda nuo smulkmenų. Dažnai besiskiriantys galvoja visiškai priešingai nei įsimylėjėliai – ne aukština vienas kito savybes ir dorybes, o menkina ir lyg save įtikinėja, kad ras geresnį, o štai su šita (ar šituo), tai jau neįmanoma gyventi.

Dažniausiai besiskiriantys daro vieną esminę klaidą – galvoja apie save ir savo egoistinius tikslus. Tačiau jie nepagalvoja, kas bus paskui, nepamąsto, kad jie susidurs su ne šiaip kalte ir nemalonumu tik priverstinai bendrauti su antrąja puse. Jie kažkaip turės paaiškinti vaikams, kodėl tėvai – mažesniųjų akyse tiesiog dievybės, o paauglių gyvenime būtini ramsčiai – staiga ima ir griauna jų gyvenimą, traiško jų pasaulį, kuriame jiems buvo taip saugu. Negi jiems pakaks pasakyti, kad tai – tik dėl to, kad mama nepatinka tėčiui arba tėtis – mamai?

Ir kai pamatysit klausiamas vaiko akis, tada Jus užpuls tokia gėla ir kaltė, kurios neatsikratysit labai ilgai. Kartais ir iki dienų galo. Kas dar netikit, paskaitykit ištrauką iš vienos geros knygos apie tai. Tikiuosi, kad paskaičiusiems šią ištrauką sumažės noras skirtis bent jau dėl šios priežasties.

——————–

“Kartais net manydavau – nors tai galėjo būti tik mano vaizduotės padarinys – kad visi tie vyrai taip pat mane pažįsta, tarsi moraliniu radaru gali susekti mane, kad persimesdavome supratingais žvilgsniais prasilenkdami vieni su kitais, pusamžiai vyrai pankroko muzikos parduotuvėje ar šurmulingame moteriškų drabužių skyriuje, it karo vėliavomis nešini drabužių glėbiais. Tie žvilgsniai man tarsi bylojo apie kažką, ką žinojome ir kas iš esmės padeda ištverti; buvau dėkingas ir už tiek mažai ar tiek daug.

Netrukus pradėjau įsivaizduoti, kad galiu pastebėti ir vaikus, išsiskyrusių tėvų vaikus. Tai buvo vaikai su daugybe dovanų ir didžiuliais pirkinių krepšiais; jie būdavo apsikrovę kompiuteriniais žaidimais ir brangiais žaislais, kas savaitę kaip Kalėdų savaitę. Tada supratau, kad būtent taip elgiasi išsiskyrę tėvai – perka savo vaikams dovanas. Į tokią padėtį pakliuvę vyrai labai įgunda pirkti dovanas. Tai tylus būdas atsiprašyti, manau, ir pasakyti kitus dalykus, kuriuos nelengva būtų ištarti žodžiais, arba net dalykus, apskritai neišsakomus žodžiais”.

Kitas dalykas, tais laikais mane guodęs, buvo tas, kad toks buvau ne vienas. Iš tikrųjų po kiek laiko supratau, kad galiu minioje juos atpažinti, tuos šeštadienio tėvus, į kurių gretas dabar pats įstojau. Nesvarbu, kur beeitume, tu, Lizi ir aš, į užkandines ar ledaines, kino teatrus ar parkus, visur jų būdavo, mažumėlę apšepusių, prastai gulinčiomis eilutėmis ir neskustais smakrais, bet vis tiek besistengiančių atrodyti guviai, tų pusamžių vyrų, turinčių vaikų, nuodėmių, prarastų vilčių ir alaus išpūstus pilvus. Atrodė, kad savo praeitį jie velka iš paskos it vaiduoklį ar fizinę naštą. Sakau tai atvirai, aš juos dažnai atpažindavau iš kumptelėjusios eisenos. Ir jie, tie vyrai, atrodydavo susirūpinę ir kalti, kai stengdavosi garsiai juoktis, pokštauti ir taukšti apie popdainas, apie kurias ničnieko nenutuokė, savo suglumusiems ir išsigandusiems vaikams, kuriems ką tik po kojomis atsivėrė žemė. Netrukus išmokau tų vyrų veiduose atskirti net skirtingos kaltės išraiškas. Vienų kaltė susirangė giliai viduje ir graužė širdį it koks bjaurus mėsėdis kirminas. Kitų kaltė buvo įgavusi užgniaužto pykčio formą. Taip pat buvo ir tokia kaltė, kuri nepalieka nieko, tik keistą pūliuojančią tuštumą akyse. Visas šias išariškas išmokau atpažinti tomis šeštadienio popietėmis, kurias praleidau su jumis. Kartais tomis dienomis, praeiadmas pro parduotuvės vitriną ar žvilgtelėjęs į automobilio veidrodėlį, šias išraiškas pastebėdavau ir savo paties veide.