Kartu – saldu
Vestuvinis tortas ant veido — puiki kosmetinė kaukė.
Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė vėjas. Lyg groteskiška scena iš Fellini filmų. Bandžiau atspėti jų istoriją. Tai buvo laimingiausia diena jų gyvenime? Kodėl jis ją veda? Gal nepajėgė pernešti per tiltą? Gal ji jam negraži, bet yra nėščia arba turtinga? Ko gero, ji, būdama maža mergaitė, svajojo ištekėti. Ant galvos krovėsi užuolaidas, popierinėms lėlėms piešė vestuvines sukneles ir smarksojo prie Santuokų rūmų stebėdama išsipusčiusias nuotakas. Tada dar mažos jos galvos nekvaršino antsvoris ir jaunikio paieškos. Kiekvienam sava pasaka.
Vestuvės – puikus skonio ir pretenzijų testas. Pažvelkime į du kraštutinumus: vestuvės a’la Holivudas ir „Tai įprasta diena”. Sąlygiškai nuotakas pavadinsime princesėmis ir slapukėmis.
Princesės savo vestuves rengia kaip visuotinę mobilizaciją: limuzinai, sraigtasparniai, laivai, arkliai, debesis baltų drugelių ar karvelių, kurie aplink dergia. Dėl fejerverkų gausos sunerimę pakyla NATO karių naikintuvai. Sklinda gandai, kad gali būti susprogdinta Kauno Rotušė, pakviečiami išminuotojai, atvyksta Furmanavičius, bet, pasirodo, tai tokie juokai. Trakų pilyje atšaukiamos mokinių ekskursijos ir jie lieka istoriškai neišprusę.
Žmonės mano: a) prasidėjo karas, b) atvažiavo cirkas.
Prancūzų komedijos mums netinka, nes ten per vestuves mėtomasi tortais ir apskritai nerimtai žvelgiama į gyvenimą. Lietuvių žvaigždės ir turtuoliai sparčiai mokosi iš saldžių amerikiečių filmų. Tuokiasi ne prasčiau kaip koks Velso princas ar Monako princesės. Jų vestuves išsamiai aprašo vestuvių katalogas „Žmonės”, parodo per tris televizijas, nesvarbu, kad jaunikis yra iš mafijos klano ar teistas už išprievartavimą – štai tokie mūsų nacionaliniai herojai.
Jaunikis pagal savo fantaziją ir piniginę nuotakai dovanoja Rytį Ciciną ar Catherine Deneuve, Naomi Campbell ar Anglijos karalienę, karališkąjį baletą, kariškių orkestrą ar gladiatorių kautynes. Jaunieji turi pakilti oro balionu ir nuskristi už horizonto. Nuotakos suknelė gabenama iš Niujorko, Paryžiaus ar auksu, perlais ir deimantais siuvinėjama vietos dizainerių. Batai siuvami iš pitonų ar drakonų odos ir drugelių sparnų. Holivudiškos vestuvės – puikus pasipelnymas vestuvių planuotojams, dizaineriams, fotografams, restoranams, viešbučiams ir limuzinų nuomos firmoms. Šitaip pasaulis nešvenčia nė naujojo šimtmečio. Kodėl iš privačios šventės daromas šou? Savo vertei įrodyti? Vis dar svarbu, ką žmonės pasakys. Atkreipkime dėmesį, kad Holivudo žvaigždės tuokiasi daug kukliau kokioje nors dešimties pėdų Malaizijos saloje su trimis trobelėmis. Gal dėl to, kad dešimtą kartą? Akivaizdu, jog vestuvių prabanga negarantuoja santuokos ilgaamžiškumo. Svarbu, kad spėčiau baigti šį straipsnelį.
Slapukės nieku gyvu nesurengs šventės giminaičiams, juolab tautai. Jaunieji apsimeta grybautojais ir susituokia Nemenčinėje pirmadienį 9 val. ryto. Pakeliui nutveria vietos gyventoją, einantį su batonu iš parduotuvės, ir paprašo būti liudininku. Metrikacijos biuro darbuotoja net kankinama neturi išduoti slaptosios misijos vietos ir laiko. Jaunieji užkanda vietos blyninėje, sėda ant motociklų ir vyksta į darbą, kur nė žodeliu neprasitaria, kur buvę. Jokių šakočių ir trijų aukštų tortų su cukrinėmis jaunųjų figūrėlėmis. Galimi tokios nuotakos drabužiai: perkelio suknelė ir guminiai batai, džinsai ar odos kelnės su šovinių dėklu. Tėvai, giminaičiai ir paparacai apie vestuves sužino tik po kelių mėnesių. Nieko šventa.
Dabar nuotakos nerauda, nes tuokiasi po penkerių bendro gyvenimo metų, prigimdžiusios vaikų. Galima pamanyti, kad lietuviškos tradicijos tik ir laikosi ant paprastų piliečių pečių: kariami piršliai, tiltu velkamos nuotakos, plastikinės gėlės, lėlės ant variklio gaubto arba prikabintos skardinės nuo silkių, kad važiuojant barškėtų ir būtų linksma. Kaip tik į tokias vestuves Morta pirmą kartą gyvenime buvo pakviesta būti svočia. Kaip tyčia turėjo parašyti kalbą Prezidentui, mat keičiantis jo komandai jai pavyko prasismelkti „į dvarą”. Rimtai pasirengti reikėjo ir vestuvėms. Buvo gerokai supanikavusi: „Gal aš jau sena, kad mane kviečia svočia? Tik pamanyk, giminaičiai reikalauja bordo suknelės su rože. Gal dar ir dešimt kilogramų turėčiau priaugti dėl solidumo?”
Ji pripuolamai naršė po internetą ieškodama svočiai derančių tekstų: „Kaip drugelis prie piestelės, kaip dvi obuolio puselės” ir pan. Ji buvo pernelyg sarkastiška tokiam nuoširdžiam vaidmeniui, tad į galvą lindo klasika: „Tuokiamasi tik iš reikalo”, „Vedęs dar ne miręs”, „Šuo ir kariamas pripranta”. Kai visi tvarkingai susėdo į užstalę, Morta dėl drąsos išgėrė brendžio, išsitraukė pasirašytą tekstą, kad nenusišnekėtų ir ėmė nervingai skaityti: „Turiu atsakingai pareikšti, vansi, kad ši koalicija Lietuvai garbės nedaro. Garbės reikalas būtų abiem minėtiems asmenims atsistatydinti ir tai jie turėtų padaryti nedelsiant”. Svečiai sušurmuliavo, nuotaka pravirko, jos mama bandė nuplėšti rožę Mortai nuo krūtinės. Staiga svočia suakmenėjo. Ne, jos sąžinė negraužė dėl sugadintų vestuvių. Ji suprato, kokį oficialų pranešimą perskaitys Prezidentas per televiziją: „Kaip žvirblelis prie žvirblelės, taip Petras įsirangė pas Nasturtą į lovą ir sulipo kaip dvi obuolio puselės”.
Kiek žinau, Morta Prezidentūroje nebedirba ir į svočias jos niekas nebekviečia.
