Psichologo patarimai. Medaus mėnuo virto pragaru!

Kaip kažkas protingas yra pasakęs – mergaitės, netekėkite, nes po vestuvių teks užsidaryt namuose, kuriuose liksite vienos, o vyrai ims po pasaulį klajot, o namai liks tik jam protarpiais ramybės uostas… oi, ne, ne jus grįš apkabint, deja, o rast patogią savo sofą, televizorių, padarytą maistą, sutvarkytą kiekvieną kampą, galiausiai pažiūrėt, kaip auga, jei auga Jūsų vaikai… Galvodavau, nieko sau, negali taip būt!!! Bet deja…

Pradėt galbūt reiktų nuo to, kad esu prieš daugiau nei mėnesį ištekėjus Jaunoji, kuri visą tą mėnesį ne medų kopinėjo, o kruvinom ašarom verkė ir keikė save gyvenimą, vyrus veidmainius arba labiau gal savo naivumą ar neįžvalgumą.. Vos tik praėjus gražiajai šventei ir ant piršto atsiradus žiedui, prasidėjo Santuokinis gyvenimas, kuris, tikėjaus, gal ir ne rožėm bus klotas, bet viskas juk įveikiama bendrom jėgom. Deja.

Kadangi dirbame mūsų bendroje įmonėje, tai reiktų paminėti tai, kad esu nuo tos dienos atskirta nuo finansų, vadinasi, jei man reikia ar noriu kažką nusipirkti – reikia motyvuoti, įtikinti, išsiprašyti, bet tai nereiškia, kad Brangus Mano Vyras manys, kad man to reikia – juk gali nesidažyt, džinsus antrą sezoną tuos pačius panešiot, kam pirkt kremus iš natūralių medžiagų, jei užtenka iš principo muilo, vandens ir Heden Shoulders ar kaip ten rašos… Jau nekalbu apie kitką.

Vadinasi, tapau finansiškai įkalinta (galvojau ne kartą ar ieškotis kito atskirai darbo, bet krizės metu, deja, niekaip jo nerandu, niekas net neskambina, kai nusiunčiu CV). Jei susipyksti – jis trenkia durim, išvažiuoja žiūrėt krepšinį su draugais ar žvejot ar sportuot ar tėvus į kaimą aplankyt vienas, palikdamas mane vieną namuos be lito kišenėje. Na, nemeluosiu, vieną kartą vežėsi pas tėvus kartu, bet mano laisvalaikis buvo padėjimas jo mamai visame kame, o jis sau su alučiu valtelėj plūduriavo, įsigilinęs į žvejybos ypatumus.

Čia taip įgauna pagreitį mano medaus mėnuo ir iš viso santuokinis gyvenimas. Nekalbu, kad užeina – jis nebekalba, siuntinėja, iškeikia mane, nemažai ėmė išgėrinėt, viskuo kaltina, užgaulioja mane, kad aš nesugebu to ir ano, kad va ta, ana, kita tai vaikus gimdo, o ne vakarais su draugėm išeit nori, nors pats namie jei vakaroja, tai iškošia pro dantis, kad nelįsk į akis – noriu pailsėt prie televizoriaus ir ten pragerdamas alų pražiūri iki išnaktų, o ryte rėkia tik pabudęs: „Kur pusryčiai? Kur jo švarios
kojinės?“ ir t.t.

Jaučiuos kaip tarnaitė namuos, išnaudojama darbuose, nemylima, negerbiama namuose, vieniša savaitgaliais, ašaros byra matant einančias pasivaikščiot šeimas, sėdinčias kavinėse, ar važiuojančias prie jūros, ar sūpuojančius vaikučius, kai vyrams svarbu kitos vertybės, nei jie patys ir jų ambicijos, įgeidžiai.

Beje, prieš vestuves mes irgi pykdavomės, aš dažniausiai nusileisdavau, eidavau taikytis, bet jis bent kalbėdavo, susiprasdavo, švenčių proga gėlę atnešdavo, o dabar praėjo mano, mamos gimtadieniai, mūsų draugystės trečios metinės – jis prasėdėjo su draugais ar namie prie televizoriaus, kompiuterio nei neburbtelėjęs „sveikinu“ ar kažkaip panašaus, tepasakė, kad nesveikindamas kerštauja, jog aš nebūnu kasvakar namie.

Bet juk namai sutvarkyti, valgyt padaryta, jei vakare išeinu su draugėm, tai tik tada, kai jam būna sportas, jo rodomas filmas ar čempionatas kortų internete, kai žinau, kad mano buvimas tebus sėdėjimas kitame kambaryje be jo, kitas dalykas – manau, darbe dirbant šalimais vienoje erdvėje nuvargstama pakankamai ir atsibostama, tad išeidama pas tėvus, drauges vakarais kartais noriu kažkiek pati atsipalaiduot ir jam leist pabūt atskirai, bet tai nieko nepadeda.

Nepadeda niekas, imu ritmai galvoti kaip bebūtų paradoksalu, bet po beveik dviejų mėnesių vedybinio gyvenimo galvoju, kad gal tai buvo klaida ir noriu nenoriu imu galvot apie skyrybas, nes jaučiuos kad ir mylinti jį, bet išsekusi visomis prasmėmis, nuvargusi, menkinama kaip asmenybė, žmogus, ypač moteris, kurios joks poreikis nėra patenkinamas. O juk anksčiau jis sugebėdavo ir atsiprašyt, ir prieit, ir buvome artimi. Nesuprantu, kaip santuoka gali taip viską sugriaut, ar jau viskas griuvo prieš tai, tik to nemačiau…

Ką galėtumėte patarti, vis tik prieš įstatymą, Dievą pasižadėjom vienas kitą mylėt, gerbt, o dabar nieko panašaus nėra. Kaip gal įmanoma būtų grįžt bent prie to bendravimo, kad galėtume pasišnekėti bent, nes jis nesugeba nei šnekėtis, iškart pradeda rėkt, keikt ir išeina.

Būčiau labai dėkinga.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAI APKARSTA MEDAUS MĖNUO 

Skaitydamas jūsų laišką pagalvojau, kad padėti jums nebūtų lengva. Jūsų laiškas – tai nepertraukiamas skundas, o besiskundžiantis žmogus nori ne pagalbos, o supratimo. Kažkas turi suprasti jus ir palaikyti.

Jums yra labai skaudu, nes jūs jaučiatės neteisingai skriaudžiama ir finansiškai, ir morališkai, ir emociškai. Jums trūksta vyro dėmesio, skiriamo laiko ir meilės. Jis neįvertina jūsų teisių, bet mielai naudojais savo teisėmis. Jis su jumis nebendrauja. Ir tai tik maža dalis sąrašo, kuriame laikui bėgant greičiausiai atsirastų daug naujų dalykų. Šį sąrašą jūs galėtumėte sėkmingai papildyti, jei pasiskaitytumėte bet kokį internetinį moterų forumą.

Todėl yra labai daug moterų, kurios tikrai palaikytų jus, pritartų ir duotų aibę apibendrinančių posakių – taip, taip, visi jie, tie vyrai, tokie.

O kuo tai skirtųsi nuo pagalbos? Pagalba – tai kažkas, dėl ko santykiuose įmanomi realūs pokyčiai. Jie būtų įmanomi, jei jūs galėtumėte blaiviai įvertinti, kas vyksta jūsų santuokoje ir ko jūs norite vienas iš kito ir iš savęs.

Kiekvieno žmogaus viduje yra sukaupti ištekliai, iš kurių svarbiausi – pasikeitimo ištekliai. Jie laukia savo eilės ir ima veikti, kai mes keičiame įprastą gyvenimą – bręstame, atsiskiriame nuo tėvų, tuokiamės, gimdome vaikus, senstame. Bet kad šie ištekliai pradėtų veikti, kažkas turi juos sujudinti. Ir tai vadinasi „santykių krizė“.

Sujudina ją, pavyzdžiui, santuoka. Pirmieji santuokos metai – tai laikas, kai sutuoktiniai atsisveikina su iliuzijomis ir išmoksta gyventi su realiu žmogumi. Prieš santuoką žmonės dažniausiai ją tik įsivaizduoja. Juk meilė, asistavimas – taip gražu. Taip malonu jaustis ypatingu, mylimu, tarsi avansu gauti dėmesį, komplimentus.

Dažniausiai jaunieji girdi ir neigiamų atsiliepimų apie ją, kaip ir jūs rašote: „Mergaitės, netekėkite, nes po vestuvių teks užsidaryt namuose, kuriuose liksite vienos…“ Tačiau šalia to eina mintis: „Bet mums viskas bus kitaip, nes mes – ypatingi“.

Santuoka parodo mums, kad mes nesame tokie ypatingi, ir kad nei kito žmogaus, nei savo būdo mes per trumpą laiką pakeisti negalime. Mes tarsime patenkame į bendrą srovę, kuria plaukia dauguma susituokusių. Taip, ir tie, kurie, jūsų akimis, visai kitaip gyvena, nes jums taip atrodo stebint „einančias pasivaikščiot šeimas, sėdinčias kavinėse ar važiuojančias prie jūros“. Nėra ne vienos iš šių gražių porelių, kur vienam ar kitam nebūtų kilusi ašara ar nuoskauda. Ir dažnai moteriai bei vyrui atsiranda klausimas: „Kodėl mano antroji pusė elgiasi visai ne taip, kaip aš noriu?“

Ji, ta kita pusė, elgiasi ne taip, kaip norisi, nes mes gyvename laikais, kai vyrams, o taip pat daliai moterų svarbiau už bendrumą, pareigas ir tradicijas pasidarė asmeninė laisvė, malonumai, pramogos ir poilsis. Sakau „daliai moterų“, nes didesnė dalis moterų labiau už vyrus vertina bendrumą, bendravimą, pareigas. O didesnė dalis vyrų, ypač jaunų, vis dar vertina pinigus suteikiantį darbą, o namuose iš tiesų pasirodo „rast patogią savo sofą, televizorių, padarytą maistą, sutvarkytą kiekvieną kampą ir t.t.“. Taigi namai jiems – maloni poilsio vieta. Kai kam šis poilsis – bendravimas, kitiems – užsidarymas nuo viso pasaulio, dar padedant sau alkoholiu ar kompiuteriu.

Todėl bandydama viduje kovoti ir protestuoti jūs esate visiškai teisi, tik prisiminkite, jog jūs kovojate ir protestuojate prieš visą pulką vyrų, iš kurių vienam teko tapti jūsų šeimos nariu. Ir jeigu jūs norite su jo gyventi, jums reikia priimti į savo širdį visą pulką vyrų su jų trūkumais ir vyriškomis vertybėmis. Jei jūs norite priimti į savo širdį vieną elgetą – turite priimti visas elgetas.

Negalėdama to padaryti, o bandydama eiti kitu keliu – „rasiu geresnį vyrą“- jūs rizikuojate ir vėl apsigauti. Kitas vyras gali jums pasirodyti geresnis, ir jis netgi gali stengtis atrodyti prieš jus už jūsų vyrą geresnis, jei norės užkariauti jūsų širdį. Tačiau kada nors jūs pamatysite: jis kažkodėl „pagedo“, „parodė savo tikrą veidą“ ir pasielgė taip pat.

Taigi, šis kelias – „nusivyliau prastu – susirasiu geresnį“- yra labai iliuzinis. Perspektyvesnis kelias – patikėti, kad jums atiteko toks vyras, kokio jūs nusipelnėte. Ir atiteko ne tam, kad būtų jums geriausias, o tam, kad jūs kartu su juo kai ko išmoktumėte. Bet kol kas jūs dar nemokate priimti visų luošių į savo širdį. Jūs norite Princo. Ir skundžiatės, kad jums atitinka Elgeta.

O kai mes pradedame skųstis, mūsų viduje stiprėja švarios sąžinės jausmas. Mes palaikome savo įsitikinimą, pagal kurį su mumis elgiasi nesąžiningai. Ir šis savęs palaikymo procesas pasidaro toks svarbus, kad padėti mums – reikštų priversti kuriam laikui pasijausti kaltais. Pagalbos prasme tai būtų tik viena reikalo pusė, kadangi žmogus kaltas irgi nelabai ką gali pakeisti.

Taigi pagalbai reikia subręsti, o kad subręstumėme, mes turime pasižiūrėti į situaciją ne tik iš savo bokštelio, bet ir iš šono. O taip pat būtų pageidaujama įlįsti į savo partnerio kailį ir pažiūrėti, o kaip mes patys jam atrodome. Be šito jokie pokyčiai neįmanomi, išskyrus jūsų siūlomą- „noriu – nenoriu imu galvoti apie skyrybas“.

Taigi galbūt, pradžiai jūs galite parašyti už vyrą tokį laišką, kokį, jūsų akimis, parašytų jis pats. Laiškas turi būti parašytas jo vardu ir skirtas jums, ir ten būtų išvardyta, kas jam jumyse ir jūsų santuokoje patinka, o kas nepatinka. Kodėl jums jo neparašius ir neparodžius jam? Tačiau neprašykite iš jo mainais nieko, nebent jis norėtų pasidalinti, ar jūs atspėjote.

Prisiminkite, kad visa tai – tik pirmoji jūsų savitarpio supratimo pamoka. Būkite nuolaidi mokytoja sau pačiai ir nereikalaukite iš pirmoko aukštosios matematikos. Nerašykite nei sau, nei jam, nei savo santuokai jokių pažymių – beje, pirmokams jų dabar išvis nerašo. Kiek žinau, kartais jiems rašo saulutes ir šypsenėles.

Taigi, siunčiu jums saulutę už jūsų atvirą ir nuoširdų laišką.

Pirmyn,
Jūsų
Olegas Lapinas