Katalikų bažnyčios mokymas apie pasirengimą santuokai

Jonas Paulius II nuo pat savo pontifikato pradžios skiria ypatingą ir nuolatinį dėmesį šeimai, jos gerovei. Popiežius rašo: „Pasaulio ir Bažnyčios ateitis ateina per šeimą“. 1981 m. pasirodė Jono Pauliaus II apaštališkasis paraginimas Familiaris Consortio (FC). Pats Šv. Tėvas Familiaris Consortio apibūdino kaip Bažnyčios mokymo apie gyvenimą, uždavinius, atsakomybę ir šeimos misiją šiuolaikiniame pasaulyje pagrindą. Šio apaštališkojo paraginimo tikslas mums pateikiamas įvade: „Bažnyčia suprasdama, kad santuoka ir šeima yra viena vertingiausių žmonijos gėrybių, geidžia supažindinti su savo mokymu ir kreipiasi į jaunus žmones, kurie rengiasi sudaryti santuoką ir kurti šeima, kad atvertų jiems naujus horizontus, padėtų atskleisti didybę ir grožį to pašaukimo, kuris skirtas tarnauti meilei ir gyvybei (FC, 1). Bažnyčia, apšviesta tikėjimo, kuris leidžia jai suvokti tikrą tiesą apie didįjį Santuokos sakramentą, šeimos gėrį ir didžiulę jų reikšmę, jaučia pareigą skelbti Evangeliją –„gerąją naujieną“ visiems besirengiantiems santuokai. Familiaris consortio sudaro įžanga ir IV dalys. I dalyje diagnozuojama dabartinė šeimos situacija, kur parodoma moralės principų svarba sprendžiant šiandienos problemas. II dalyje kalbama apie santuoką ir šeimą pagal Dievo planą. III dalyje gvildenami krikščioniškos šeimos uždaviniai. IV dalis skirta šeimų sielovadai. Šioje paskutinėje dalyje Jonas Paulius II nurodo, „kad jaunuolių rengimas santuokai bei šeimos gyvenimui mūsų dienomis kaip niekad reikalingas“ (66). Popiežius konstatuoja, jog kai kuriose šeimose ir šiandien stengiamasi perduoti santuokines vertybes, tačiau pasikeitimai visose dabartinėse visuomenėse reikalauja, kad ne tik šeima, bet taip pat visuomenė ir Bažnyčia parengtų jaunuolius prisiimti atsakomybę už jų pačių ateitį. Popiežius kalba apie tris rengimo etapus: tolimąjį, artimesnį ir artimiausią. Šiame dokumente sakoma, kad rengimą santuokai reikia suprasti ir įgyvendinti kaip nuoseklų ir nuolatinį procesą. Rengimas santuokai – tai palankesnių sąlygų sudarymas sėkmingoms santuokoms atsirasti bei bręsti (FC, 66).

1991 m. Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinio susirinkimo tema buvo jaunimo rengimas Santuokos sakramentui. Šv. Tėvas kalbėjo: „Juo aplinka sudaro didesnių sunkumų pažinti krikščioniškojo sakramento ir santuokos institucijos tiesą, juo labiau reikia stengtis tinkamai rengti sutuoktinius jų atsakomybei. Ši atsakomybė plaukia iš santuokos prigimties, kaip gyvybe ir meile grįstos bendruomenės, kurios misija yra saugoti, atskleisti ir perteikti meilę“. 1995 m. darbo grupė pateikė dokumentą Rengimas Santuokos sakramentui (RSS) kaip pagrindą pastoraciniam darbui.

Pateikiama medžiaga pirmiausiai skiriama vyskupų konferencijoms, vyskupams ir rengimo santuokai pastoracijos bendradarbiams, taip pat sužadėtiniams ( RSS, 5).

Šiems kursams yra reikalingi tinkamai pasirengę bendradarbiai medikai, teisininkai, psichologai, kunigai, kurie gerai išmanytų Bažnyčios mokymą ir būtų nepajudinamai ištikimi Bažnyčios magisteriumui, idant remdamiesi pakankamu žinojimu ir liudijimu savo gyvenimu galėtų perteikti tikėjimo tiesas ir supažindinti su santuokinėmis pareigomis (RSS, 43).

Rengimo santuokai svarba

Rūpintis šia sritimi Bažnyčią verčia dabartinės aplinkybės: daugėja žmonių, kurie abejoja santuokos gerumu bei vertybėmis, ignoruoja santuokos lobius arba apskritai ją atmeta. Tai pasireiškia kaip „kultūra“, nebelaikanti šeimos būtina vertybe sutuoktiniams, vaikams ir visuomenei. Šios “kultūros” vaisiai yra seksualinis visaleistinumas, kontraceptinė mąstysena, savanoriški abortai, tai veda prie narkotikų, alkoholizmo, smurto, savižudybių plitimo tarp jaunimo (RSS, 12). Kai kurios nuostatos, svarstomos įstatymo, nėra palankios santuoka pagrįstai šeimai ir kartais net neigia jos teises (pvz., stengiamasi iškreipti šeimos apibrėžimą, norima įteisinti penkias lytis ar gyvenantiems nesusituokus suteikti tas pačias teises (pvz., žiniasklaidos ugdomas mentalitetas). Dievo neigimas sąlygoja santuokos prigimtinio plano neigimą. Viskas laikoma žmogiškosios valios arba kintančių susitarimų vaisiumi. Vis labiau pripažįstamos de facto sąjungos, kurios ignoruoja ar apskritai atmeta santuokinį įsipareigojimą.

Pastoracijos tikslas būtų atkurti krikščioniškąją santuoką bei šeimos tapatybę, idant šeima vėl pasidarytų žmogiškajai gyvybei ir tikėjimui tarnaujančių asmenų bendruomene, pirmoji ir gyvybinė šeimos ląstelė – tikinti ir evangelizuojanti bendruomenė, tikra namų Bažnyčia, bendrystės ir bažnytinės tarnystės centras, skirtas skelbti, šlovinti ir remti Gyvybės evangeliją.

Kas tai yra rengimas Santuokos sakramentui?

Kaip rašoma dokumente, rengimasis santuokai yra Apvaizdos kupinas ir ypatingas laikas – Kayros, t. y. laikas, kai sužadėtinius užkalbina Dievas, padėdamas jiems įžvelgti pašaukimą į santuokinį gyvenimą. Tai platus ir reiklus auklėjimo procesas, kai rengiama santuokiniam gyvenimui neišleidžiant iš akių jo vertybių visumos. Sužadė-tiniai kviečiami suprasti, ką reiškia atsakinga ir brandi meilė. Rengimas – „tai užduotis pirmiausia sutuoktiniams, pašauktiems tapti gyvybės davėjais, besiremiančiais vis nauju gimdymo – unikalaus įvykio, aiškiai atskleidžiančio, kad žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad dar kartą būtų dovanota, – reikšmės suvokimu“ (EV, 92). Kalbėdamas apie rengimą santuokai Šv. Tėvas pabrėžtinai akcentuoja evangelizacijos aspektą: šeima yra naujosios evangelizacijos širdis.

Rengimą krikščioniškajai santuokai galima laikyti tikėjimo kelione, nesibaigiančia santuokos šventimu, bet trunkančia visą šeimyninį gyvenimą. Krikščionims santuoka reiškia atsaką į Dievo kvietimą dalyvauti galutinėje Kristaus ir Bažnyčios sandoroje. Tai misija būti Dievo meilės visiems žmonių giminės nariams ženklu. Santuokinė meilė, Šventosios Dvasios galia, tampa atvaizdu tos meilės, kuri yra tarp Kristaus ir jo sužadėtinės Bažnyčios. Sakramentas paverčia juos Viešpaties šlovinimu, pašventina šią sutartį ir duoda pradžią krikščioniškai šeimai, namų Bažnyčiai, „pirmajai ir gyvybinei šeimos ląstelei“ ir „gyvybės šventovei“. Sutuoktiniai, dovanodami meilę ir gyvybę, tampa Kūrėjo ir Išganytojo bendradarbiais (FC, 51).

Trys rengimo etapai

Kai mes kalbame apie rengimą santuokai, dažniausiai mintyse turime kursus prieš vestuves. Tačiau šiame dokumente yra pabrėžiama, kad tai yra ilgas procesas, kuris prasideda vaikystėje. Dar vaikystėje susiformuoja bazinis suvokimas apie šeimą, pareigas šeimoje, vertybes. Pirmiausia šeima yra atsakinga už savo vaikų auklėjimą. Ko nepadaro šeima, visuomenei ar kai kurioms institucijoms padaryti yra labai sunku. Vatikano II Susirinkimo dokumente Gravissimum Educationis rašoma: „Kadangi tėvai yra davę savo vaikui gyvybę, vadinasi, vaikų auklėjimas – didžiausia tėvų pareiga. Savo vaikams jie yra pirmieji tikėjimo skelbėjai“. Vedusieji visuomet įpareigoti savo gyvenimu parodyti santuokos ryšio nesuardomumą ir šventumą, pagarbą gyvybei, pasiaukojimą. Tačiau auklėjimo uždavinys, kuris pirmiausia priklauso šeimai, reikalauja dar ir visos visuomenės paramos. Ypatingu būdu auklėjimo pareigą saisto ir Bažnyčia, kuri turi pareigą skelbti išganymo kelią ir auklėti taip, kad kiekvieno krikščionio gyvenimas būtų persunktas Kristaus dvasia.

Rengimą santuokai sudaro trys pagrindiniai etapai: tolimasis, artimasis ir tiesioginis rengimas.

1. Tolimasis rengimas apima laikotarpį nuo kūdikystės iki paauglystės. Tai turi vykti pirmiausia šeimoje. Šiuo laikotarpiu svarbu charakterio ugdymas, pagarba autentiškoms vertybėms, kitos lyties asmeniui, dvasinis bei katachetinis ugdymas. Jaunuoliams svarbu įgyti gebėjimą kritiškai vertinti savo aplinką, kad atsispirtų „nuodėmės struktūroms“. Visu tuo siekiama asmens brandos, bet svarbiausia, kad būtų įsisąmoninta tikėjimo dovana. Turėtų būti atskleistos dvi pamatinės auklėjimo tiesos: „Pirmoji, kad žmogus pašauktas gyventi tiesoje ir meilėje“, jog žmogiškoji meilė, traktuojama Dievo meilės šviesoje, krikščionims užima pirmą vietą. Juk žmogus pagal savo tikrąjį pašaukimą ir misiją yra skirtas meilei, kurios pradžia ir pabaiga yra Dievas. Antroji, kad kiekvienas žmogus save įgyvendina “nuoširdžiai save dovanodamas“. Plačiau apie auklėjimą šeimoje yra rašoma Popiežiškosios šeimos tarybos dokumente „Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė“.

2. Artimasis rengimas apima sužadėtuvių laikotarpį. Artimasis rengimas pirmiausia turėtų remtis:

a) katecheze, pagrįsta Dievo žodžio aiškinimu vadovaujantis Bažnyčios magisteriumu, klausymu, tikintis visavertiškesnio tikėjimo supratimo ir jo liudijimo konkrečiu gyvenimu. Žinių apie Bažnyčios sakramentiškumą gilinimu;

b) tinkamu momentu. Atsižvelgiant į konkrečius poreikius jaunuoliai turi būti rengiami gyventi dviese, nurodant santuoką kaip asmeninį vyro ir moters ryšį, kuris turi nuolatos stiprėti, bei supažindinti su natūraliais reikalavimais, susijusiais su vyro ir moters tarpasmeniniu santykiu Dievo plano dėl santuokos ir šeimos horizonte (Laisvo sprendimo kaip jų santuokos pagrindo suvokimas, santuokos vienybė ir neišardomumas, santuokinis aktas ir jo reikalavimai bei tikslai. Supažindinimas su natūralaus vaisingumo reguliavimo metodais, kurie jau yra tvirtai moksliškai pagrįsti. Teisinga atsakingos tėvystės ir motinystės samprata. Maldos svarba.).Viso to tikslas – pažinti moralinę tiesą bei ugdyti asmeninę sąžinę (35).

3. Tiesioginis rengimas turi vykti paskutiniais mėnesiais prieš vestuves, kad priešsantuokiniam egzaminui, kurio reikalauja kanonų teisė, būtų suteikta nauja reikšmė. „Toks rengimas reikalingas visuomet ir kiekvienu atveju, juo labiau būtinas tada, kai sužadėtiniams trūksta krikščioniško praktinio gyvenimo ir doktrinos pažinimo“ (RSS, 51). Rengimo santuokai kursų pastoracinis naudingumas bei teigiama patirtis lemia, kad nuo jų galima atleisti tiktai dėl palyginti rimtų priežasčių.

Šiame tikėjimo kelyje, panašiame į katechumenatą, dera giliau pažinti Kristaus ir Bažnyčios slėpinius, malonės reikšmę, krikščioniškos santuokos atsakomybę. Būtina parengti jaunuosius aktyviai ir sąmoningai dalyvauti liturginėse sutuoktinių apeigose. Sutuoktiniai yra kviečiami priimti Viešpaties žodį, skelbiantį jiems stebinančią naujieną – Gerąją Naujieną – jų santuokinio šeimos gyvenimo, kurį Kristus padarė šventą ir pašventinantį. Tik tikėjimo šviesoje jie gali su didžiu dėkingumu stebėtis ta garbe, kurią Dievas panorėjo suteikti santuokai ir šeimai, pažymėdamas ją meilės tarp Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios, Jo sužadėtinės, ženklu (FC, 52).

Kiek laiko šie kursai turėtų trukti? Siūlymas yra toks: „Reikėtų bent vienos ištisos savaitės arba keturių savaitgalių, įskaitant šeštadienius ir sekmadienius, arba vienos popietės kartą per mėnesį ištisus metus”.

Kodėl tuokiamasi Bažnyčioje

Asmenų, prašančių susituokti Bažnyčioje, tikėjimo lygis gali būti labai įvairus. Pirmoji ganytojo pareiga padėti jį atskleisti. Paaiškinti priežastis, kodėl Bažnyčia linkusi leisti atlikti apeigas tiems, kurių nusiteikimai nėra tobuli. Dažniau tuokiamasi dėl visuomeninių pažiūrų nei dėl religinių motyvų. Tačiau jiems nevalia atsakyti, jei sužadėtiniai krikštu yra įsijungę į Kristaus sandorą su Bažnyčia. Tačiau negalima leisti atlikti apeigų „jei sutuoktiniai aiškiai neigia tai, ką Bažnyčia atlieka santuokos sakramentu“ (RSS, 68). Iš kitų sakramentų santuoka išsiskiria tuo, kad sukūrimo ekonomikoje yra jau egzistuojantis sakramentas. Tai yra ta pati santuokinė sąjunga, kuri buvo nustatyta Kūrėjo „pradžioje“. Kai vyras ir moteris nutaria sudaryti santuoką pagal Dievo numatytą planą ar nusprendžia gyventi vienas su kitu visą gyvenimą, tokia pozicija, jei net ne visai sąmoninga, reiškia klusnumą Dievo valiai, o tai nėra be Jo malonės.

Trečiasis etapas – santuokos šventimas. Rengimas santuokai baigiamas ir santuokinis gyvenimas pradedamas sakramento šventimu. Tai santuokinio gyvenimo versmė ir pradžia. Štai kodėl šventimo negalima laikyti vien ceremonija, kultūros vaisiumi ir socialinių sąlygų rezultatu (60). Santuokos sakramento apeigos yra pagrindinis jaunavedžių tikėjimo momentas, šių apeigų esmė – Gerosios Naujienos apie santuokinę meilę Bažnyčioje, arba Dievo žodžio, skelbimas. Dievo žodis „apreiškia“ ir „įvykdo“ išmintingą ir kupiną meilės Dievo planą dėl sutuoktinių, kurie paslaptingai ir realiai dalyvauja paties Dievo meilėje žmonijai (FC, 51).

1996 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija patvirtino Pasirengimo Santuokos sakramentui programą. Joje numatoma bent keletas sužadėtinių susitikimų su kunigu ir pasirengimo Santuokos sakramentui kursai, kuriuos organizuoja šeimos centrai. Sužadėtinių rengimo santuokai programos tikslai:

1. Supažindinti sužadėtinius su psichologiniais, socialiniais, medicininiais šeimos principais.

2. Supažindinti su Bažnyčios mokymu apie santuoką, šeimą ir lytiškumą, šeimos planavimą ir gyvybę.

3. Sudaryti sąlygas sužadėtiniams geriau pažinti vienas kitą prieš darant lemtingą sprendimą. Rengiant sužadėtinius Santuokos sakramentui numatomi penki susitikimai:

a) Šeima psichologiniu požiūriu.

b) Šeima socialiniu požiūriu. Socialiniai šeimos plėtojimosi principai.

c) Šeimos planavimo metodai. Gyvybės problema.

d) Santuokos sakramentas.

e) Kaip išsaugoti ir stiprinti šeimą.

Rengimas santuokai neturėtų būti suprantamas ir priimamas kaip prievolė. Tai turtas, kurį Bažnyčia nori sužadėtiniams atskleisti, kad jų gyvenimas ir santuoka būtų laimingesnė. Bažnyčia kursus siūlo iš meilės šeimai. Draudimai yra tam, kad apsaugotų nuo didžios nelaimės – nuo meilės, laimės, vilčių sudužimo ir šeimos iširimo. Šie kursai turėtų būti priimami kaip dovana, kurią siūlo Kristus per savo Bažnyčią.

Pranešimas skaitytas Lietuvos šeimos centrų dešimtmečiui skirtoje konferencijoje „Jaunimo rengimas šeimai“ 2001 09 28-30

Naudota literatūra:

1. Jonas Paulius II. Familiaris Consortio, 1981.

2. Popiežiškoji šeimos taryba. Rengimas Santuokos sakramentui, 1996.

3. Vatikano II Susirinkimas. Gravisimum Educationis, 1967.

4. Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimas, 1996.