Terorizmas ir islamas
Po 2001 m. rugsėjo 11 dienos antpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriuos sąlygojo religinės priežastys, buvo tiek daug rašoma apie terorizmą ir islamą, jog gali kilti klausimas: “kurių galų dar vienas straipsnis?” Kadangi daugiau nei 10 metų praleidau Viduriniuosiuose Rytuose, Teherano universitete studijavau islamą, klasikinę arabų ir Viduriniųjų Rytų kultūrą, norėčiau paaiškinti kai kuriuos esminius islamo aspektus, kuriuos populiarioji žiniasklaida nutyli.
Pirma, dėl ypač skirtingų Vakarų ir Rytų pasaulėžiūrų tik nedidelė dalis vakariečių supranta tai, ką Raphael Patai vadina “arabiškuoju mąstymu” to paties pavadinimo knygoje (1). Vidurinių Rytų kultūra taip ryškiai skiriasi nuo Jungtinių Valstijų kultūros, jog mes nuolat neteisingai suprantame žodžius ir veiksmus, sklindančius iš tos pasaulio dalies. Antra, nedaug tėra žmonių, kurie būtų mėginę suprasti islamą ir jo istoriją. Klaidingai stengdamiesi visa aprėpti ir visa toleruoti, mes nepakankamai nušvietėme islamo esmę, mėgindami (nesąmoningai) pažvelgti į šią religiją per kultūros, vis dar įtakojamos žydų-krikščionių idėjų, akinius. Nėra abejonių, kad daugelis arabų ir musulmonų smerkia terorizmą ir yra lojalūs amerikiečiai; kita vertus, Viduriniuosiuose Rytuose yra didžiulis skaičius žmonių – veikiausiai, jų dauguma – kurie nuoširdžiai nekenčia Jungtinių Valstijų ir džiūgauja dėl sėkmingų rugsėjo 11-osios antpuolių.
Tam, kad suprastume šį priešiškumą, pirmiausia svarbu pažymėti, kad islame ir Viduriniuosiuose Rytuose nėra “bažnyčios ir valstybės atskyrimo” sampratos. Tiek socialinė ir politinė, tiek ekonominė ir religinė sistemos yra pavestos islamui. Iš tiesų, musulmonai didžiuojasi, kad Koranas, Hadisai (Mahometo teiginiai) ir Šariatas (teisės aktai) apima visus gyvenimo aspektus.
Ši pasaulėžiūra turi papildomas pasekmes: pirma, buvau plačiai paplitusio Amerikos ekonominių, politinių ir karinių laimėjimų menkinimo liudininkas. Pavyzdžiui, Tony Horwitz, Wall Street Journal (2) žurnalistas, pasibaigus Persų įlankos karui, pacitavo keletą Saudo Arabijos gyventojų, kurie kalbėjo: “Jei mes turėtume tikrą armiją, mums nereikėtų Vakarų karinės pagalbos”. Kitas, turėdamas galvoje JAV pergalę Persų įlankos kare, teigė: “Tai man kelia veikiau gėdą, nei pasididžiavimą”.
Jei islamas yra teisingas, kaip teigia jo pasekėjai, o krikščionybė klaidinga, kodėl tuomet musulmonų tautoms, lyginant su netikinčiųjų tautomis Vakaruose, taip nesiseka? Dauguma šį skirtumą vertina kaip puolimą prieš jų tikėjimo tikrumą ir suvokia šį faktą kaip nuolatinį nusivylimų šaltinį. (Daugelis šių minčių yra pateiktos Robin Wright knygoje “Sacred Rage” (“Šventa neapykanta”) (3). Smerkiama faktiškai viskas, kas gimsta Vakaruose. Pavyzdžiui, Ajatola Chomenini, smerkdamas užsienio medicinos įtaką Irane, paskelbė:
“Mūsų vadovai pamiršo tradicinę mediciną ir paskatino saujelę nepatyrusių jaunuolių studijuoti šią prakeiktą Europos mediciną. Šiandien mes suvokiame, kad tokias ligas, kaip dėmėtoji šiltinė, vidurių šiltinė ir kitas, į jas panašias, galima paveikti tik tradicinėmis priemonėmis” (4).
Kitas pavyzdys yra citata yra iš 2-os Darut Tabligh-e-Isalmi brošiūros Maistas Krikščionių mintims: “Visas blogis ateina iš Vakarų…ir atidus šios problemos įvertinimas parodys, jog viso šio blogio šaknis yra moterys ir alkoholis”.
Antra, karinės kampanijos turi religinę prasmę. Čia, be abejo, turimas galvoje ir netradicinis teroristinis karas, kuriam pirmenybę teikia radikalūs musulmonų judėjimai, tokie, kaip Osamos bin Ladeno al Queda. Jei būtų atakuojama kuri nors musulmonų šalis, dauguma musulmonų tai vertintų kaip puolimą prieš islamą. Iš to seka, kad mes galime gauti žodinį musulmonų vyriausybių pritarimą, bet, mano nuomone, politinės paramos negausime, ypač ilgesniam laikui.
Net jei arabai labai nepasitikėtų vieni kitais ir jaustų vieni kitiems priešiškumą, neapykanta žydams daugumą jų suvienys kovai prieš ne musulmonus. Štai kodėl Osama bin Ladenas taip lengvai verbuoja kovotojus iš Saudo Arabijos, Egipto ir kitų šalių.
Mes turime suvokti, kad Viduriniųjų Rytų kultūroje sakymas to, ką jūsų klausytojas nori išgirsti, yra daug svarbesnis už tiesą. Viduriniųjų Rytų gyventojui žodžiai yra daug svarbesni už idėjas, o idėjos yra daug svarbesnės už faktus. Būtent šis bruožas sukėlė daugelio amerikiečių nuostabą: kaip galima teigti akivaizdžiai melagingus dalykus? Pavyzdžiui, kai Sadamas Huseinas sakė, kad Persų įlankos mūšis bus “visų mūšių tėvas” ir skelbė pergalę dar kovai neprasidėjus, jo pasekėjai priėmė būtent jo žodžius ir idėjas. Faktai neturėjo reikšmės. Būdinga tai, jog musulmonų tautose, kur kontrolei pajungta absoliučiai viskas – tiek vyriausybė, tiek žiniasklaida, – šis mentalitetas pasireiškia ypač stipriai.
Kitas kultūrų skirtumo pavyzdys yra sėkmės samprata. Jungtinėse Valstijose žemesniojo sluoksnio moters studijos koledže, papildomai užsidirbant įvairiais paslaugų sferos darbais, ir didelių pastangų dėka pasiektas pripažinimas savo profesijoje, gal net tapimas didelės bendrovės vadove, reiškia sėkmę. Priešingai, Viduriniuosiuose Rytuose didžioji rankų darbo dalis užtrauktų gėdą specialistui, taip pat ir koledžo studentui. Pavyzdžiui, dirbti žemės ūkyje yra laikoma žemiau bet kurio išsilavinusio žmogaus lygio. Ideali sėkmės istorija Arabų pasaulyje įamžinta pasakoje apie Aladiną ir stebuklingąją lempą: sėkmingas tas asmuo, kuris dykumoje randa lobį. Štai kodėl taip žavimasi Saudo Arabija su jos turtingais naftos ištekliais.
Religija ar taika?
Kad ir kaip dažnai islamo apologetai skelbtų, jog islamas yra taikos religija ir jis nebuvo platinamas kardu, faktai išlieka kitokie. Korane yra daug eilučių, kurios skatina ir kartais įsako kovoti už tikėjimą su pagonimis ir kitatikiais, įskaitant krikščionis ir žydus, kurie yra apibūdinami kaip “ne musulmonai”. Istorijos bėgyje, kol krikščionys ir žydai galėjo koegzistuoti musulmonų užkariautose šalyse, grasinant mirtimi jie buvo verčiami mokėti specialius mokesčius ir valstybės tarnyboje niekada negalėjo pakilti aukščiau tam tikro lygmens. Kai Abu ‘Ubaidah įsiveržė į Jeruzalę, “jis liepė pasirinkti vieną iš trijų galimybių: arba pereiti į islamą, arba mokėti jizyah-mokestį, arba – kalaviją” (5). Pakalbėkite su krikščionimis koptais Egipte ir jie patvirtins, kad kenčia nuo diskriminacijos ir net persekiojimo – ir tai vienoje iš liberaliausių musulmoniškų šalių.
Islamo kilmė
Nors techniškai Korano negalima versti, nes arabų kalba laikoma šventąja Dievo kalba, čia pasiremsiu dažniausiai naudojamu A. Yusuf Ali vertimu į anglų kalbą. Musulmonai tiki, kad buvo daug šventų knygų; tokiomis jie laiko ir Senąjį bei Naująjį Testamentus (Koranas juos mini kaip Torą ir Evangeliją). Musulmonai įsitikinę, kad žydai ir krikščionys iškreipė pradinę mintį, todėl dabartinė Biblija yra užteršta. Dauguma tiki, jog krikščionys išėmė pastraipas, kuriose buvo kalbama apie Mahometą, nekreipdami dėmesio į faktą, kad Naujasis Testamentas egzistavo dar iki Mahometo gimimo 570 metais po Kristaus.
Musulmonai patvirtina Biblijos teiginius, kad Jėzus buvo pranašas, gimė iš nekaltos mergelės, nepažino nuodėmės ir darė stebuklus. Tačiau jie nepripažįsta ir netiki jo dieviškumu ir nukryžiavimu. Kenčiančio tarno idėja yra svetima islamui. Ypač klaidingos musulmonų interpretacijos apima ir tvirtinimą, jog krikščionys tiki į tris dievus, kad Marija pagimdė Jėzų po lytinių santykių su dievu.
Visas Koranas, kuris yra trumpesnis už Naująjį Testamentą, iš tiesų yra nuostabios arabų poezijos rinkinys. Musulmonai tiki, kad Mahometas gavo Koraną iš angelo Gabrieliaus. Be to, teigiama, jog Mahometas buvo neraštingas, ir tai patvirtina antgamtiško apreiškimo dogmą. Mahometui gaunant šias Suras (apreiškimus), kiti jas arba išmokdavo mintinai, arba užrašydavo. Nors Mahometas pripažino, jog niekada nėra padaręs stebuklo, jo teigimu, Koranas yra pakankamas jo apaštalystės įrodymas.
Svarbu pažymėti, jog pirmoji Mahometo karinė pergalė buvo pasiekta atokvėpio mėnesį, kurio rimtį jis sulaužė užpuldamas karavaną. Nuo to laiko, sėkmingai užgrobiant vieną kaimą po kito, jo pasekėjų skaičius nepaliaujamai augo.
Koranas
Kaip tik tuo metu Mahometui buvo apreikšta keletas Surų, įkvėpusių jo pasekėjus kovai. Štai keletas pavyzdžių:
4 “Todėl, sutikę
Netikinčiuosius (kautynėse)
Smokite jiems per sprandus;
Pagaliau, kai visiškai juos įveiksite,
Tvirtai suriškite (juos) grandinėmis: po to –
Laikas kilnumui arba išpirkai:
Kol karas nusimes savo vargus: Taigi (jums įsakoma):
Bet jeigu tokia būtų buvusi Dievo Valia,
Jis, be abejo, būtų galėjęs išieškoti
iš jų atpildą (Pats):
Bet (Jis leidžia jums kovoti),
Kad išmėgintų jus
Kitų tarpe.
Bet Jis niekad neleis
Pražūti darbams tų, kurie buvo nužudyti
Dievo kelyje.
5 Netrukus Jis parodys jiems kelią ir pagerins jų būklę,
6 Ir įleis juos
Į Sodą, kurį Jis
Buvo jiems skelbęs.”
(Sura 47, suskliaustos frazės yra tekste)
Kitas pavyzdys Suroje 48:
16 “Pasakyk dykumų arabams
Kurie velkasi atsilikę: Jūs būsite pašaukti (kovai)
Prieš tautą, atiduotą
Galingam karui; tada kovosite,
Kad jie pasiduotų.
Tuomet, jei būsite klusnūs,
Dievas duos jums
Didelį atpildą, bet jei
Pasuksite atgal, kaip
Darėt prieš tai,
Jis paskirs jums
Sunkią bausmę”.
Ir paskutinis pavyzdys Suroje 41:
4 “Iš tiesų Dievas myli tuos, kurie
kovoja dėl Jo Reikalo
Kautynių rikiuotėje lyg
Kietas vientisas lydinys.”
Vien tik iš šių pastraipų galima nesunkiai suprasti, kad musulmonų teroristas, nusižudydamas teroristų džihado metu, tiki, jog užsitikrina sau vietą Rojuje. Rojus musulmonams – vieta, kupina neriboto sekso ir vyno upių (abu šie dalykai žemėje uždrausti). Tai galėtų paaiškinti nusikaltėlių lankymąsi pornografijos parduotuvėse prieš pat rugsėjo 11-osios antpuolius, – apie tai buvo vėliau pasakojama. Gali būti, kad tuo jie išreiškė atlygio laukimą; galbūt pasinaudojo šiais erotiniais stimulais, kad sustiprintų savo pasiryžimą.
Mahometui mirus 632 m. po Kristaus gimimo, kovos nesiliovė. Kalifai (pilietiniai ir religiniai lyderiai, Mahometo įpėdiniai) tęsė karinę ekspansiją į šalis, kurias dabar vadiname Iraku ir Iranu, bei Šiaurės Afriką. Šias pergales padėjo užtikrinti valdžios vakuumas, susidaręs dėl abipusio Persijos ir Bizantijos imperijų susitriuškinimo. Pirmasis Kalifas, Abu Bakr, numalšino aplinkines gentis, po Mahometo mirties sukėlusias maištą, ir įvedė savo kariuomenę į Palestiną ir Siriją. Visi kiti trys Kalifai (Umar, Uthman ir Ali) buvo nužudyti: Umar – Medinos Mečetėje. Po to sekęs mūšis prie Kerbelos (680 m. po K.), kuriame žuvo Mahometo anūkas Huseinas, suskaldė Islamo pasaulį į šiitus (daugiausia Irane) ir sunitus. Šis pasidalijimas tebeegzistuoja ir šiais laikais.
Pabaiga
Mes turime atsiminti, jog rugsėjo 11-osios įvykiai unikalūs tik destrukcijos mastu ir vieta (čia, Jungtinėse Valstijose). Neapykantos “krikščioniškiems Vakarams” ištakos – islamiškos invazijos į Europą, kryžiuočiai, Izraelio sukūrimas – gyvos dabartinių musulmonų mintyse. Rugsėjo 11-osios antpuoliai – tik šiuolaikinio džihado (šventojo karo) tęsinys. Prisiminkite 1984 metų JAV pasiuntinybės susprogdinimą Beirute, aviakompanijos “TWA” lėktuvo susprogdinimą Jungtinėje Karalystėje, ataką prieš Jungtinių Amerikos Valstijų karinį laivą “Cole” ir t.t.
Naivu tikėti, kad mes galime sunaikinti islamiškąjį terorizmą ir optimistiška manyti, kad galime jį savyje sutalpinti. Kai fanatizmą kursto religinė aistra, jis sukelia nelaimę, kurios nepagydysi nei karinėmis, nei politinėmis priemonėmis. Dėl priežasčių, pranokstančių troškimą pažaboti terorizmą, krikščionys turėtų padvigubinti savo pastangas supažindinti musulmonus su Taikos Karaliumi.
Cituojami šaltiniai:
{1} The Arab Mind, Raphael Patai, Charles Scribner’s Sons: NY; 1983
{2} Wall Street Journal, pg. 1, Vol. LXXIV, No. 63
{3} Sacred Rage; The Wrath of Militant Islam, Robin Wright. Simon & Schuster: NY; 1985
{4} Sayings of the Ayatollah Khomenini; Political, Philosophical, Social, and Religious, Trans. Harold J. Salemson, ed. Tony Hendra, Bantam Books: NY; 1980
{5} The Decline of Eastern Christianity under Islam: From Jihad to Dhimmitude, Bat Ye’or. Fairleigh Dickinson University Press.
Otto Helweg yra Šiaurės Dakotos Valstybinio Universiteto Inžinerijos Fakulteto dekanas. Daugiau kaip 10 metų jis gyveno ir studijavo Irane.
Autorius: Dr. Otto J. Helweg
Leadership U
http://www.leaderu.com
