Moterys ir religija

Pirma dalis: moteris tradicinėse religijose

Nenuostabu, kad šiandien, kai tiek daug kalbama apie moterų vaidmenis ir teises, pasaulio religinės organizacijos tampa debatų apie moters teises ir vaidmenis mikrokosmosu. Šio straipsnio tema – sociologinė moterų ir religijų santykių analizė istorinėje ir šiuolaikinėje perspektyvoje.

Moterų ir religijos santykiai istorinėje perspektyvoje

Socialinis kontekstas

Kuomet stengiamės rekonstruoti ankstyvųjų medžioklės ir rinkimo visuomenių gyvenimą, pamatome, jog vienas jų bruožas universalaus – tai moterų indėlis į aprūpinimo maistu procesą. Moters svarba šiose visuomenėse buvo tokia pati, o gal net didesnė, nei vyro. Moterų dalyvavimas ir atsakomybė veikloje, kurią šiandien vadiname “religine”, taip pat atitiko vyrų vaidmenį. Tiesa, biologiniai lyties veiksniai lemia, kad tam tikri moterų darbo aspektai skiriasi nuo vyrų darbo, tačiau ankstyvosiose visuomenėse moterų darbas nebuvo laikomas mažiau reikšmingu. Dėl pakartotinių nėštumų, kurie medžioklės ir rinkimo visuomenėse, pasižyminčiose aukštu mirtingumo lygiu, buvo ne tik pageidautini, bet ir būtini, moterų darbas turėjo būti nenutolęs nuo trobelės ar stovyklos, kadangi jos turėjo būti arti vaikų. Moters darbas buvo valgomų augalų – šaknų, vaisių, uogų – rinkimas stovyklos apylinkėse, taip pat rūpinimasis vaikais bei rutiniška namų ruoša. Tuo tarpu vyrai medžiodavo bei klajodavo labiau nuo bendruomenės teritorijos nutolusiose srityse. Tiek vieni, tiek kiti prisidėjo prie aprūpinimo maistu proceso, tačiau moterų indėlis buvo pastovesnis bei patikimesnis, ir todėl – svarbesnis. Taigi, jos statusas iš esmės buvo toks pats, kaip ir vyro.

Nustačius priežastinį sėjos ir derliaus ryšį, atsiranda sodininkystės visuomenės. Jose moters vaidmuo kiek sumažėjo. Sodais, kurie paprastai būdavo veisiami kaimo pakraštyje, rūpinosi pagrinde moterys sodai buvo prižiūrimi moterų, tuo tarpu vyrai klajodavo po apylinkes. Ir čia moterų indėlio į aprūpinimą maistu pastovumas lėmė jų statuso išlaikymą. Matrilinijinės kilmės linijos buvo beveik taip pat paplitę, kaip ir partilinijinės, o seksualinė laisvė, prieš gimdymą ar po jo, moterims paprastai buvo leistina tiek pat, kiek ir vyrams. Trumpai tariant, lytis labai nežymiai įtakojo asmens statusą.

Pradėjus jaukinti gyvulius ir išradus plūgą (tai yra, kuomet žemdirbystės visuomenė palaipsniui pakeitė prieš tai buvusias medžioklės bei sodininkystės pakopas), vyrų vaidmuo aprūpinimo maistu procese ėmė pranokti moterų vaidmenį. Tiek žemės kasimo ir arimo darbams, tiek didelių gyvulių, tarnavusių kaip darbo jėga, valdymui buvo reikalinga didesnė vyrų jėga.

Plintant technologijai, industrializacijai keičiant visuomenę, moterys tapo vis labiau ekonomiškai priklausomos nuo vyrų. Nors jos atliko svarbų vaidmenį gimdant ir auginant vaikus, bei gaminant maistą ir prižiūrint namus, moterys neturėjo tiesioginio priėjimo prie gamybos priemonių: jos ne tik neturėjo nuosavybės gamybos priemonių pavidalu, tačiau ir minimaliai dalyvavo gamybos procese. Jų ekonominė priklausomybė išaugo, o statusas – nusmuko. Nors industrializacijos pradžioje amatininkiškoji pramonė trumpam sugrąžino moteris į gamybos procesą, tačiau jame dalyvaujantys asmenys – vyrai, moteris ir vaikai (beje, piktnaudžiavimas vaikų darbu prasidėjo amatininkiškoje namų pramonėje, o ne vėliau atsiradusiuose fabrikuose bei kasyklose) – jie visi buvo vienodai pavergti šio proceso, ir šis darbas neįtakojo tų moterų statuso. Jie buvo eksploatuojamos klasės nariai, visiškai priklausantys nuo menkų pajamų, gaunamų iš viduriniosios klasės atstovų, parūpinančių žaliavų ir pasiimančių užbaigtą produkciją.

Tik vėliau, kai nors nedidelė moterų dalis pradėjo dirbti už namų ribų – pirmiausiai tekstilės pramonėje, po to pradinio mokslo įstaigose – moterys labiau tiesiogiai ir akivaizdžiai pradėjo dalyvauti ekonominės gamybos procese. Beje, toks pasikeitimas apėmė tiek nedaugelį moterų, o darbas buvo toks ekonomiškai išnaudojantis, kad iš pradžių tai neturėjo įtakos moterų statuso augimui. Tačiau šiuo ankstyvosios industrializacijos laikotarpiu pasigirdo pirmieji moterų išlaisvinimo reikalaujantys balsai. Pirmasis didelis feministinis traktatas, Moterų teisių gynimas, buvo išleistas 1792 m.

Moterų ryšys su religija: istoriniai pavyzdžiai

Archeologiniai tyrinėjimai pateikia nemažai įrodymų, jog didžioji deivė motina daugelyje senovės visuomenių buvo aukščiausia dievybė.

Egiptas – viena geriausiai žinomų senovės visuomenių, kurioje moteriškos dievybės ne tik anksti atsirado, bet ir ilgą laiką išliko svarbios. Jau 3 000 m. pr.m.e. deivė Nut buvo apibūdinama, kaip egzistavusi dar tuomet, kai pasaulyje nebuvo nieko, ir sukūrusi visa, kas yra pasaulyje. Tai ji įkėlė didįjį saulės dievą Ra į dangų. Ra simbolizavo visą saulės galybę kartu su gamtos jėgomis, ir valdė Nilo slėnį. Nut duktė, Izidė, tapo populiariausia ir svarbiausia deive Egipto istorijoje – deive, išreiškiančia motinystės gyvybingumą. Ankstyvajame Egipte karalienė turėjo didesnę galią, nei karalius, o santuokoje žmona turėjo valdžią savo vyrui, kuriai jis savo noru paklusdavo.

Atrodo, jog įvairiose eskimų gentyse svarbiausia dievybė buvo moteris – deivė Sedna. Padavimai pasakoja, kad ji išsiuntė savo vaikus keliauti per jūras, idant jie taptų kitų kultūrų, kurias šiandien vadiname Europos kultūromis, protėviais. Jos tėvas norėjo ją paaukoti, siekdamas numaldyti piktąją dvasią, ir įmetė Sedną į jūrą, net nupjovė jos pirštus, kuriais ji laikėsi už laivelio krašto. Jos pirštai tapo ruoniais, jūrų vėpliais bei kitais jūros gyvūnais, būtinais eskimų išgyvenimui. Nugrimzdusi į jūros dugną, Sedna tampa “Jūros gyvūnų motina”. Šio įvaizdžio svarbą parodo faktas, jog ruoniai bei jūros vėpliai Eskimų gyvenime turi esminę reikšmę, nes yra jų maisto, rūbų bei įrankių šaltinis.

Net Palestinoje, kur Senojo testamento judaizmas galutinai nugalėjo ir ne tik panaikino moteriškas dievybes, bet ir griežtai apribojo moterų dalyvavimą religinėse veiklose, priešistoriniais laikais buvo daugybė deivių motinų bei kitų moteriškų dievybių. Įžymiausia tarp jų buvo Anat, “kalno valdovė”, dievo Aleyan-Baal žmona ir sesuo; Asherah, klastinga Anat varžovė, kuri kartu su dievu El pagimdė septyniasdešimt dievų ir deivių; ir Aštartė, filistiniečių palikuonių ir vaisingumo deivė.

Tai, kad ankstyvosiose visuomenėse moterys buvo taip išskirtos ir apdovanotos pirminėmis religinėmis pareigomis, nėra keista. Iš vienos pusės, moterys turėjo akivaizdžias giminės pratęsimo pareigas. O perėjimas nuo “vaiko motinos” iki “genties motinos”, “žmonijos motinos” – visai logiškas ir lengvas. Be to, moterų vaidmuo buvo dar reikšmingesnis tose visuomenėse, kurios neapibrėžė vyro vaidmens reprodukcijos procese, ir suvokė jį kaip gana šalutinį pastojimo ir gimimo procesų elementą.

Medžiotojams ir rinkėjams atradus sodininkystę, ir vis didesnę reikšmę įgaunant produktų auginimui bei sodininkystei,deivės dar išlaikė reikšimą vietą religinėse sistemose. Atrodo, tai susiję su faktu, jog būtent moterys daugumoje visuomenių buvo pagrindinės sodininkės. Tačiau pamažu dauguma moteriškų dievybių tapo žmonomis, padėjėjomis arba tam tikrų atskirų funkcijų globėjomis, o pagrindiniais dievais palaipsniui tapo vyrai: Ra Egipte, Elijas ir Belas Sirijoje, Jahvė Izraelyje, Dzeusas Graikijoje, ir t.t.

Šiuo periodu, vyrų religiniai vaidmenys pradėjo augti, o moterų – mažėti. Tai yra, nors teigiamas tiek moteriškų dievybių, tiek paprastų moterų – religinių bendruomenių narių vaidmuo išliko, požiūris į moteris ir religiją tapo gana dviprasmiškas. Šio pasikeitimo pavyzdys – Indija. Ankstyvojoje Vedų laikų indų religijoje (apie 1 000 m. pr. m. e.) ne tik gausu moteriškų dievybių, bet ir paprastos moterys turėjo veikimo ir dalyvavimo laisvę. Tačiau apie 500 m. pr.m.e., sužydėjus klasikiniam induizmui, moterims kaip kategorijai priskiriamas žemesnės klasės statusas. Netgi buvo paplitęs tikėjimas, kad jokiai kastai priklausanti moteris negali pasiekti išsigelbėjimo per Nirvaną vien dėl to, kad ji – moteris. Kitame gyvenime ji turės užgimti kaip vyras.

Ankstyvaisiais budizmo metais, moterų statusas buvo atstatytas. Pats Buda (gimęs 563 m. pr.m.e.) pamokslavo apie Keturias taurias tiesas bei išsigelbėjimo kelią visiems, kurie jo klausė – tame tarpe ir moterims. Moterys buvo gerbiamos namuose, joms buvo leista valdyti nuosavybę, atiduoti ją, galbūt ir paveldėti. Jos nebuvo verčiamos tuoktis; taip pat jokia visuomeninė ar religinė doktrina nevertė našlėmis tapusių moterų pasidaryti atsiskyrėlėmis. Gan anksti pradėjo kurtis moterų vienuolynai, ir vienuolystė tapo vedybų alternatyva daliai Indijos moterų . Tačiau trijų ar ketverių šimtmečių bėgyje budizmas labai pasikeitė ir priartėjo prie induizmo. Iš vienos pusės, Budos mokymas apie karmą, keliantis dvasinio tobulėjimo, panaikinsiančio skirtumus tarp gyvų būtybių, tikslą, palaikė nuostatą, kad dvasinis tobulėjimas turi pasireikšti kaip palaipsniškas išsivadavimas iš lytinių skirtumų bei apribojimų. Bet visuomenėje dominavo kitas lyčių modelis – Hindi dharmos koncepcija: visa ko buvimas “savo vietoje” ir sekimas “prigimtimi”, tinkamu vaidmeniu bei tvarka. Nesugebėjus susitapatinti su savo dharma, visam kam iškyla grėsmė. Moterų dharma – būti vaikus gimdančia žmona ir motina. Taigi, vienuoliškas moterų gyvenimas reiškė dharmos pažeidimą. Šį požiūrį atitiko ir budizmas, teigiamai vertinantis pasaulietes motinas. Taigi, budizmas, induizmas bei pati visuomenė laikėsi požiūrio, jog tinkamas moters vaidmuo yra susietas su namais.

Šį pasikeitimą galėjo lemti atsiradęs moters, kaip pavojingos pagundos traktavimas. Į moteris vienuolynuose, net atskirtuose nuo vyriškų, buvo žiūrima kaip į grėsmę vyrų celibatui. To laikotarpio budistinė literatūra įspėjo dėl plėšraus moterų seksualinio apetito ir traktavo jas kaip kliūtį vienuolių vyrų tobulėjimui.

Konfucianizmo ir daosizmo nuostatos primena Indijos induizmą bei budizmą. Atrodo, jog ankstyvaisiais laikais moterys buvo gerbiamos: buvo garbinamos deivės, o moterys dalyvavo religinėse apeigose. Tačiau paties Konfucijaus laikais (500 m. pr.m.e.) moterys buvo nustumtos į šalį nuo religinės veiklos.

Japonijoje moterys buvo kiek daugiau įsitraukę į religiją ir tokia situacija išliko ilgiau, nei kitose senovinėse Azijos visuomenėse. Yra svarių įrodymų, jog ankstyvoji Japonija buvo matriarchato šalis, o moterys šamanės atkliko išskirtinį religinį vaidmenį. Tačiau kartu su Konfucijaus etikos plitimu prasidėjo moterų nužeminimas, kurio pasėkoje moterys prarado savo pilietines teises. Įdomu pažymėti, jog išliko keistas moters vaidmens suvokimo dviprasmiškumas. Iš vienos pusės buvo dvaro damos idealas, išreiškiantis eleganciją bei romantiką bei vadovaujantis manieringam, erotiškam, atsipalaidavusiam ir meniškam dvaro gyvenimui. Iš kito pusės, kai kurios moterys buvo priverstos peržengti savo moterišką silpnumą ir prisiimti vyrišką stiprybę bei drąsą. Nuo vaikystės jos buvo mokomos užgniaužti savo jausmus ir panaudoti savo moterišką grėsmę.

Kuomet didžiosios pasaulio religijos “subrendo”, jos labai panašiai vaizdavo bei traktavo moterį ir jos vietą religinėje veikloje. Moterys buvo suvokiamos kaip žemesnės, nei vyrai, ir nuo jų priklausomos; joms prieinamos religinės veiklos buvo žemesnio, dažniausiai patarnavimo pobūdžio. Iki šių dienų žydų ortodoksų vyrai kalba rytinę maldą: “Palaimintas esi, Viešpatie mūsų Dieve, Visatos valdove, kad nesukūrei manęs moterimi”. Žydų moterims tradiciškai neleidžiama studijuoti šventosios Toros ir net mokytis hebrajų kalbos; moterys nedalyvauja minijanoje (dešimties vyrų kvorume, atliekančiame visuomenines religines paslaugas), negali viešai skaityti Toros, o sinagogoje sėdi specialioje vietoje, atskirtos nuo vyrų.

Krikščionybė, kuri remiasi žydų religija, atskleidžia ilgą moterų, kaip antrinių būtybių, istoriją. Šv. Paulius suformulavo nuostatą, kuri išliko devyniolika amžių: “Moteris turi būti mokinė, klausanti tyliai ir su deramu nuolankumu. Aš neleidžiu moteriai būti mokytoja, ir moteris neturi vadovauti vyrui; ji turi būti tyli. Nes pirmas buvo sukurtas Adomas, o po to Ieva; ir ne Adomas nusidėjo; tai moteris, pasidavusi apgavystei, įpuolė į nuodėmę.”

Pagrindinės ankstyvosios krikščioniškosios tradicijos idėjos, išlikę visoje jos istorijoje, yra šios:

1. Abiejų lyčių asmenims geriausia yra celibatas, susilaikymas ir mergystė.

2. Jei seksualinis susilaikymas neįmanomas, troškimai turi būti patenkinti tik santuokoje ir tik su tikslu susilaukti palikuonių.

3. Moterys gundo ir suvedžioja; jos menkesnės, nei vyrai, tačiau savo seksualinio patrauklumo bei klastos dėka nusitempia žemyn ir jį.

4. Moterys, kaip žemesnės už vyrus, turi likti religinių veiklų užnugaryje.

5. Moterys, kurios nori užsiimti religine veikla, gali įsijungti į specialias tam tikslui įkurtas religines institucijas. Laikydamosi celibato, jos gali priartėti prie Dievo, tuo suteikdamos naudą tiek sau, tiek aplinkiniams vyrams, kadangi pasitraukia iš sąveikos, galinčios lemti Dievo nustatyto moralinio kodekso pažeidimą.

6. Vadovavimas ir sprendimų priėmimas priklauso vyrams.

7. Pamokslavimai ir raštų interpretavimas priklauso vyrams.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog pats Jėzus vyrus ir moteris traktavo daug lygiateisiškiau, nei dauguma jo pasekėjų. Aprašytųjų stebuklų objektai buvo tiek vyrai, tiek moterys; moterys buvo išskiriamos dėl savo stipraus tikėjimo, kaip ir vyrai. Nors tarp dvylikos Jėzaus apaštalų nebuvo moteriškių, tačiau keletas moterų buvo tarp jo artimų draugų. Jėzus sulaužė Šabo taisykles tam, kad padėtų moterims, o kalbėdamas su samariete, vieną po kito atmetė visuomenėje priimtus tabu. Galima sakyti, kad Jėzus tiek vyrus, tiek moteris suvokė tiesiog kaip individus, kuriems reikalinga jo pagalba, kaip bendradarbius arba draugus. Jėzus save tapatino su tų dienų atstumtasiais: vargšais, nusidėjėliais, mokesčių rinkėjais, raupsuotaisiais – ir moterimis.

Trumpai apibendrinant moterų vaidmenį tradicinėse religinėse visuomenėse, galima išskirti kelis bruožus. Pirma, pavaldus vaidmuo, nes moterys savo statusą įgaudavo tik per santykį su vyru: būdama šio tėvo dukra, to vyri žmona, arba ano sūnaus motina. Antra, tai buvo priklausomas vaidmuo. Budistų vienuolės turėjo patarnauti net naujausiems ir jauniausiems vienuoliams; krikščionių žmonos buvo mokomos tyliai laikytis bažnyčioje ir paklusti savo vyrams, suvokiamam kaip namų “galva”, lygiai kaip kad Kristus buvo Bažnyčios galva; musulmonų moterys buvo uždengtos parandža nuo visų, išskyrus savo vyrą. Trečia, jos buvo laikomos protiškai žemesnėmis. Pavyzdžiui, žydų moterys negalėjo studijuoti Toros; kiniečių moterys netyrinėjo Konfucijaus klasikos; indų moterys nesimokė Vedų.

Paruošta pagal Johnstone R.L. Religion in Society: A Sociology of Religion. – Prentice Hall, 1988.