Mokykloje tikyba ar religijų istorija?
Religijos dalykų arba tikybos mokymo mokyklose tvarka yra nusistovėjusi ir nėra reikalo ją keisti. Bet jeigu dėl to yra viešai reiškiamos abejonės, o tai dabar neretai atsitinka, verta pasvarstyti.
Į religijos dalykų mokymą galima žiūrėti dvejopai – konfesine ir pasaulietiška prasme. Noras, kad iš mokyklos išeitų uolūs tos ar kitos konfesijos išpažinėjai, kaip ir nenoras, jog taip įvyktų, yra, turbūt, vienodai nerealūs. Žmogaus apsisprendimą tikėjimo atžvilgiu lemia kur kas savitesni asmeniniai motyvai ir išoriniai veiksniai, negu mokyklinės programos ar mokytojo poveikis. Todėl ir tikybos mokymo paskirtį reikėtų suprasti plačiau – mokinys turi turėti galimybę mokykloje susipažinti su tomis dvasinėmis vertybėmis, kurias teigia religija ir kurių žinojimas reikalingas bręstančiai paauglio ar jaunuolio asmenybei, nesvarbu kaip jo santykis su religija susiklostytų vėliau.
Klausimas gali kilti tik dėl to, kokiu būdu geriausia to siekti – dėstant religijų istoriją, toks požiūris turi nemažai rėmėjų, ar apsiribojant ir susikaupiant prie pagrindinės tradicinės konfesijos.
Pažintis su didžiosiomis pasaulio religijomis be jokios abejonės yra reikalinga, bet daugiau pažintine, bendrojo kultūrinio išprusimo, bet ne tikrąja religine prasme. Juoba, kad Rytuose ir Vakaruose nevienodai suprantama ir pati religija. Nutarus tikybos pamokose dėstyti vien religijų istoriją, iš karto tektų spręsti, nuo ko šį neaprėpiamą dalyką reikėtų pradėti. Nuo pirmykščio animizmo ar senovės baltų kultų? Bet dabartinės žinios apie juos yra ne daugiau, kaip šiuolaikinių mokslininkų iš fragmentų kuriamos konstrukcijos. Gal nuo indiškųjų Vedų, nuo Budos, nuo Konfucijaus, judaizmo ir tik šiame kontekste trumpai apibūdinti krikščionybę? Bet taip dėstant moksleivis galėtų išgirsti apie religijas tik daugiau ar mažiau vykusiai parinktus faktus, tekstų fragmentus, atitrauktus nuo kultūrinio etninio jų konteksto. Toks mokymas suteiktų istorinių žinių, bet nedaug ką pasakytų apie svarbiausią dalyką – apie patį tikėjimą. Dar daugiau, tokia pasaulio religijų apžvalga įskiepytų tik religinį reliatyvizmą ir skepticizmą, kurio dabar gyvenime ir šiaip daug daugiau negu aiškumo ir tikrumo.
Nepalyginamai daugiau asmenybės ugdymui, netgi vien pasaulietiškąja prasme, duoda pažintis ir gilinimasis į pagrindinę tradicinę religiją, susijusią su tautos istorija, kultūra, menu, tam tikru laipsniu ir žmonių mentalitetu. Todėl pagrindinės religijos, mūsų atveju krikščionybės pagrindų dėstymas neturi būti keičiamas, tuo labiau negali būti laikomas moksleivių teisių pažeidimu. Tuo labiau, kad krikščionybės palikimas yra nepaprastai įvairus ir turtingas, į jį įsigilinus, galima rasti ir tas dvasines vertybes, kurias, tik kitokia forma, teigia rytietiškosios religijos. Apie teisių pažeidimą būtų galima galvoti greičiau tuo atveju, jeigu moksleiviai neturėtų galimybės susipažinti su pagrindine religija.
Bronislovas Kuzmickas
