Azartinių lošimų istorija
Pirmieji azartinių lošimų dokumentiniai paminėjimai rasti mineralinių šaltinių kurortuose, kur gydėsi, ilsėjosi ir maloniai žaisdami laiką leido graikų ir romėnų aukštuomenės nariai. Būtent ten, mokslininkų teigimu, ir užgimė lošimai, kuriuose didžiausias stimulas buvo ne rungtyniavimas ar ritualinės paskatos, o būtent azartas.
Laikui bėgant, su Romos Imperijos sutikimu, šalia Viduržemio jūros kūrėsi vis daugiau kurortinių miestelių, pasižymėjusių tam tikrais būdingais atributais – mineraliniais šaltiniais ir azartiniais lošimais. Viduramžiais, iki pat 18, amžiaus azartiniai lošimai paplito po visą Europą ir tapo neatsiejama turtingų ir garsių piliečių gyvenimo dalimi. Palaipsniui į azartinių lošimų plėtros procesą įsijungė ir valdžia, pradėjusi rinkti mokesčius.
Pirmieji vieši lošimo namai buvo legalizuoti 1626 m. Venecijoje. Tuo laiku aukščiausiuose Venecijos sluoksniuose atsirado nauja tradicija – įvairiausius susitikimus skirti taip vadintuose „mažuose namuose„ arba „casini„. Garsūs ir turtingi asmenys ten skirdavo dalykinius susitikimus, diskutuodavo apie politiką, žaisdavo azartinius lošimus ir netgi naudodavosi intymiomis paslaugomis. Dėl tais laikais didelę įtaką turėjusių bažnyčios tarnų, žodis „casino„ tapo prakeikimo ir pragaro sinonimu.
Pirmą kartą oficialus aukščiausio valstybės asmens palaiminimas lošimo namams buvo suteiktas 1806 m. Tuo žmogumi buvo Prancūzijos imperatorius Lui De Bonapartas, savo buvimu pagerbęs vieną Paryžiaus kazino.
Devynioliktame šimtmetyje lošimo namų įvaizdis stipriai pakito ir pasipildė iki tol nebūdingomis naujomis savybėmis: pagaliau kazino tapo saugūs, nebekildavo įsikarščiavusių lošėjų muštynių, buvo teikiamas kokybiškas servisas, sukurtas prabangus ir komfortabilus vidinis interjeras, budėjo apsaugos darbuotojai, ribojantys įėjimą į kazino ir įleidžiantys tik respektabiliai atrodančius asmenis. Tuo metu kilo daug mitų apie neregėtus laimėjimus ir neįsivaizduojamus pralaimėjimus, apie prasilošusiųjų savižudybes ir apie ištisus turtus, kurie buvo įgyti ar prarasti per vieną naktį.
1860 m. Europoje, mažoje Monako valstybėje, tuo metu turėjusioje didelių finansinių sunkumų, žmogus, vardu France Blank, pasiūlė atidaryti kazino. Po trejų metų Monake buvo atidarytas Monte Karlo pramogų centras, šiandien žinomas kaip viena iš prabangiausių ir ištaigingiausių vietų žemėje.
Lošimo namai Azijoje ėmė kurtis panašiu laikotarpiu kaip ir Europoje. Didžiausiais Azijos lošimo verslo centrais tapo Saigonas ir Makao.
1899 m. stambiausiuose pasaulio kazino atsirado nauja sąvoka „privatūs kambariai„, kuriuose, neblaškant dėmesio žaidimo salėje, buvo galima daryti neribotus statymus.
O štai JAV iki pat 1932 m. kazino buvo draudžiami, todėl visoje šalyje išplito nelegalių lošimo organizacijų tinklas. Po draudimo panaikinimo Bendjamin Seagel tapo šiuolaikinio „kazino-miesto„ Las Vegaso įkūrėju, mūsų dienomis išsikovojusio pasaulinės kazino sostinės vardą.