Veidmainystės fiesta
..Pilietis, dar nepraradęs atminties, girdėdamas tokias kalbas turėtų dėl ko nustebti…
Apie šią rinkimų kampaniją jau daug rašyta. Ir linksmai žongliruojant istorinių personų aforizmais, ir aštriai, negailint sarkazmo. Viena aišku, kad LRT eteriu sklindantis priešrinkiminis šou įkvepia pamąstyti, ypač kai ant podiumo susėda mūsų “valstybininkai”. Štai vienoje iš pastarųjų laidų sėdėjo didysis socialdemokratas Algirdas Brazauskas, dukart meras, dukart premjeras, vienąkart prezidentas, vienąkart konservatorius, dukart liberalas Rolandas Paksas, “darbiečių” lyderis Kęstutis Daukšys, jaunalietuvis, Seimo eksnarys Stanislovas Buškevičius ir krikščioniškųjų konservatorių socialinės sąjungos atstovas Mažeikių rajono meras Vilhelmas Džiugelis.
Pilietis, dar nepraradęs atminties, girdėdamas tokias kalbas turėtų dėl ko nustebti. Štai liberaldemokratų lyderis Paksas nesidrovėdamas ėmė žadėti didesnes pensijas, nors jis tikriausiai puikiai žino, kad tai – ne savivaldos kompetencija. Tačiau ar garbūs senjorai dar įstengs atsiminti, kas dirbantiems pensininkams 2001-aisiais atėmė pensijas? Ar tai buvo ne antrosios Pakso Vyriausybės (naujosios politikos) narė Vilija Blinkevičiūtė? Tiesa, anuomet Paksas buvo dar grynakraujis (nesudemokratėjęs) liberalas, o ponia Vilija žengė koja kojon su Artūro Paulausko socialliberalais.
Brazauskas – ištisa epocha. Anot jo paties – 50 metų dirbta Lietuvai. Nežinau, kiek reikėtų tautai išgerti “bilobilo”, kad atgaivintų atmintį, tačiau užtektų pasigėrėti AMB gyvenimo paminklu – šimto tūkstančių tonų betono ir plytų dėže šalia Arkikatedros. Keistai atrodo, kai tiek metų Lietuvai dirbęs žmogus rimtu veidu dėsto, kokių problemų nesprendė iki šiol buvusi valdžia. Tiesa, Brazauskas į TV studiją atėjo ne vienas, o su visa gvardija merų. Kaip galėjo atsitikti, kad iki šiol tiek valdžios turėjęs ponas taip lengvai vardija valdžios neišspręstas problemas? Kas tai – nepaprasta drąsa, ar tiesiog pamiršo to paties “bilobilo” išgerti? Nemažiau keista buvo Džiugelio kalba, kuris ketverius metus dirbęs meru negalėjo išspręsti rajono finansavimo problemų, tačiau lyg ir žadėjo tai padaryti. Tačiau savivaldybės finansavimas – sisteminis valstybės dalykas, nuo vieno mero valios jis mažai priklauso.
Keisčiausiai turėtų pasijusti bendruomenės. Ar teko kam nors bent prieš dvejus metus girdėti politikus taip dažnai linksniuojant žodį “bendruomenė”?
Vis dėlto įdomiausiai rinkimų kampanijoje atrodo kelios dešimtys Seimo narių, kurie kandidatuoja įvairiuose sąrašuose. Juk aišku, kad nė vienas jų nemainys Seimo nario mandato į savivaldybės tarybos nario. Štai “darbiečiai” pasiryžę Virginiją Baltraitienę, vos spėjusią Seime apšilti, į Kėdainių mero krėslą grąžinti. Ar tai neatskleidžia nemalonios tiesos: tikri lyderiai, ypač regionuose, – deficitas, o tikra savivalda – tik mitas, pradėtas žlugdyti dar 1994-aisiais.
Kita vertus, žiniasklaida vis perša mintį, kad rinkėjų aktyvumas bus menkas dėl to, kad jie neturi iš ko rinktis. Ar tikrai taip? Kodėl vis kartojamos tos pačios pavardės, nors kandidatų yra tikrai daug? Prie šitos mulkinimo ir viešųjų ryšių kampanijos dar prisideda ir visokios “apklausos” bei “tyrimai”. Akivaizdu, kad tiek dalis žiniasklaidos, tiek dalis sociologinius tyrimus atliekančių įstaigėlių yra stipriai įkinkytos kelių finansinių ir politinių grupuočių, tad apie jų tarnavimą visuomenei ir viešajam interesui negali būti nė kalbos. Ar ne todėl kone visos rinkimų agitacinės laidos LRT eteryje buvo tik dar vienas rinkėjus atgrasantis nuobodžiai kalbančių galvų šou, nieko bendra neturintis su tikra diskusija ir tikrais debatais. Tačiau kai “Piliečių santalka” ėmėsi iniciatyvos organizuoti rimtesnius debatus, kone visa žiniasklaida šią iniciatyvą palydėjo sąmoksliška tyla. Trumpai tariant, šįsyk karalius kaip niekad nuogas!
Vieno veikėjo minėtą rinkimų agitacijos vakarą tikrai trūko. Gal jis būtų papasakojęs dar vieną įdomią istoriją, kaip per paskutinį Vilniaus tarybos posėdį buvo patvirtintas skandalais apaugęs bendrasis planas, vilniečių jau atvirai “abonentiniu-rubikoniniu” įvardytas, ar priimtas sprendimas nežinia kaip išpirkti sugriuvusius Šiaulių gatvės gyventojų būstus, o kur dar tramvajus ir Gugenheimo muziejus? Vilniaus taryba, tvirtindama bendrąjį planą, darbavosi tarsi kaip tame sovietiniame anekdote – “piatiletku za tri dnia” (“penkmetį per tris dienas”). Žinoma, dar būtų galėjęs Algirdas Paleckis su gitara atvykti ir padainuoti “atvirą laišką” Brazauskui…
