Trūksta žodžių
Jeigu nebūčiau matęs savo akimis, niekada nepatikėčiau, kad mes esame valdomi tokių žmonių, kokius matėme vakar Seime, vykstant Seimo posėdžiams. Trūksta žodžių. Per kelias valandas buvo tiek primeluota, tiek išsisukinėta, klaidinta, klastota, kad sveikas protas to sutalpinti niekaip nepajėgia.
Dabar jau galima neabejoti – tie trys teisiamieji per artimiausius ketverius metus sėdės Seimo minkštose kėdėse ir tyčiosis iš valstybės.
Štai kaip žemai mes nupuolėme! O jau atrodė, kad Viktoras Uspaskichas priėjo liepto galą. Algirdas Butkevičius dievagojasi – socialdemokratai balsuos tik už kaltinamųjų Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimą. Konservatoriai, socialliberalai sako tą patį – tik teismas gali nuspręsti, kalti jie ar ne. Seimas ne teisėjas, ši byla ne politinė.
Gerai Kęstutis Masiulis ne vieną kartą yra sakęs: aš bijau, aš nesu garantuotas, kad jie ko nors nesugalvos. Taip, jie sugalvojo. Mano versija tokia. Galimai A.Butkevičius su V.Uspaskichu susitarė: mums, socialdemokratams, viešai tave gelbėti niekaip neįmanoma. Ką pasakys rinkėjai, ką pasakys Prezidentė! Kaip sau nori, mes balsuosime už jūsų imuniteto panaikinimą. Bet jeigu jums pavyks šį reikalą vilkinti, nustumti į pavasario sesiją – jūsų reikalas, mes netrukdysime. Visada galėsime pasakyti: mes būtumėm balsavę taip, kaip nori Prezidentė, kaip nori mūsų rinkėjai, didžioji visuomenės dalis, bet kad to balsavimo nebuvo! Mes nekalti. Mes čia niekuo dėti.
Taip svarstyti verčia Seimo pirmininko Vydo Gedvilo ir Vytauto Gapšio surežisuotas, išprievartautas balsavimas – atidėti ar neatidėti šio klausimo svarstymą kitam posėdžiui. Pralaimėjimas vienu balsu jų netenkino, reikėjo žūt būt perbalsuoti ir leisti Petrui Gražuliui gelbėti padėtį. Tokios gėdos Seimo pirmininkas V.Gedvilas mano akyse niekada nenusiplaus. Apie V.Gapšį aš nekalbu – jis tiesiog neturėjo moralinės teisės teisėjauti savo paties byloje. Tačiau mūsų valstybėje tai įmanoma.
Iškalbingas buvo V.Uspaskicho priėjimas prie Seimo pirmininko lemiamu momentu. Ką jis jam pasakė? Spėlioti galima įvairiai. Galimai jis pasakė: privalai žūt būt laikytis mūsų susitarimo – vilkinti, atidėlioti šio klausimo svarstymą ir balsavimą. Iki begalybės, mažų mažiausiai – iki pavasario sesijos. Aktyviai šiame vilkinimo procese dalyvavo laikinosios Seimo komisijos pirmininkas Valentinas Mazuronis, kuris galimai tyčia manipuliavo žodžiu suimti.
Man atrodo, neatsitiktinai pertraukos paprašė ne kas kitas, o Kęstutis Daukšys. Juk jam irgi neramu. Seimo laikinosios komisijos narys Kęstutis Masiulis mums, rinkėjams, bene pirmą kartą viešai papasakojo, kaip tie neteisėti milijonai galėjo atsirasti juodojoje buhalterijoje, ir paminėjo tada buvusio ministro Kęstučio Daukšio pavardę. Galimai ne be jo žinios atsirado tie 5, gal 10 procentų. Galimai Kęstutis Daukšys taip pat buvo prie ko.
Tegul jį velniai, tokį gyvenimą! Nežinai, žmogau, ką tie konservatoriai gali iškapstyti! Geriau viską paskandinti senaty. Juo labiau, kad apie tuos nelemtus procentus prabilo ir buvęs teisingumo ministras socialliberalas Remigijus Šimašius. Yra tik viena išeitis – vilkinti ir dar kartą vilkinti. Gal Dievas duos, ir Šv. Kalėdas praleisime ramiai, be antrankių, kaip ir dera neliečiamiesiems.
Taigi bijau, kad ir socialdemokratams tokia išeitis būtų priimtiniausia. Nes aš niekaip negaliu suprasti, kaip galėjo atsitikti, kad atmesti K.Daukšio pasiūlymą – daryti pertrauką – pritrūko balsų? Juk šis balsavimas iš esmės buvo balsavimas – atimti tai trijulei neliečiamybę ar palikti.
Kai po pirmo balsavimo persvara buvo tik vieno balso, kai V.Gedvilas, didžiai savo gėdai, išprievartavo antrą balsavimą, aš prisiminiau anos kadencijos Seimo darbo pradžią. Tada irgi vieniems trūko vieno balso, kitiems jo buvo perdaug, ir balsuota dar kartą. Jeigu tada to nebūtų buvę, jeigu Seime apskritai nebūtų buvę tiek daug įžūlaus savanaudiškumo, neprincipingumo, dvigubų standartų, šiandien šis gruodžio 18-osios Seimo posėdis visuomenei neatrodytų toks beviltiškas, gniuždantis, žudantis pasitikėjimą valdžia.
