Rinkiminė kova Lietuvoje aštrėja
Nuo to momento kai Baltijos valstybės atkūrė nepriklausomybę, jos ne stovėjo priešais tokį sunkų apsisprendimą, prieš kurį dabar stovi Lietuva. Lietuva – aktyvi NATO narė, viena iš vedančiųjų buvusio socialistinio lagerio valstybių, sėkmingai perėjusi prie rinkos ekonomikos. Dabar visiems šiems pasiekimams iškilo grėsmė. Šalyje veikia politinės jėgos, kurios gali valstybę vėl įstumti į Rytų glėbį, taip priverčiant jos politinio laikrodžio rodykles suktis atgal. Lietuvos viduje šios jėgos naudojasi spec. tarnybomis, kurios pradėjo vakarietiškų partijų diskreditavimo operaciją.
Po viena vėliava į prezidento rinkimus eina kairuoliškų pažiūrų kandidatai, vienaip ar kitaip susiję su Rusija. Vadindami save kovotojais su korupcija, jie abu naudoja populistinę retoriką. Į antrą turą išėjusią 61 – ių Kazimirą Prunskienę palaiko Rolando Pakso partija, kuris vos prieš du mėnesius buvo pašalintas iš šalies prezidento posto apkaltos būdu. Jų abiejų oponentas – 77 metų Amerikos lietuvis Valdas Adamkus.
V. Adamkus buvo Lietuvos prezidentas 1998 – 2003 metais. Jo prezidentavimo metu šalis užbaigė derybas dėl narystės NATO ir ES, sparčiau pradėjo vystytis ekonomika. Tuo tarpu K. Prunskienė prie šių nuopelnų niekuo neprisidėjo ir visą laiką bandė vykdyti politiką, kuri pristabdytų Lietuvos integraciją į euroatlantines struktūras. Didžiąją paskutinio dešimtmečio dalį ji save bandė vaizduoti kaip politikę, kuri geriausiai iš visų galėjo padėti užmegzti glaudžius ryšius su Rusija. Savo nedidelės partijos vardu, K. Prunskienė ne kartą teigė, jog labai svarbu palaikyti glaudžius ryšius tarp Lietuvos ir Rusijos; aplink ją būrėsi kiti nedideli judėjimai, kurie nepalaikė provakarietiškos šalies vadovų pozicijos.
Tokios K. Prunskienės politinės pozicijos šaknys slypi toje posovietinėje nomenklatūros dalyje, kuri po komunistinio režimo žlugimo spėjo įšokti į nuvažiuojantį nacionalinio judėjimo traukinį. Ji, nors ir pasirašė kovo 11 d. nepriklausomybės atkūrimo aktą, visada pasisakė už tai, kad reiktų įvesti jos įgyvendinimo “moritoringą”. 1991 m. būdama ministre pirmininke, kai į šalį įžengė sovietų kariai, jie liepė patrigubinti maisto produktų kainas, kas pasak jos, ekonomine prasme buvo pateisinama, tačiau tai kaip tik buvo labai naudinga Rusijai. Šalies parlamentas privertė ją atsisakyti m. pirmininkės pareigų. Kaip savo knygoje “Pabaltijo revoliucija” teigia Anatolis Lievenas, toks K. Prunskienės elgesys buvo “aukščiausia politinio egoizmo forma, tuo metu, kada visai tautai grėsė pavojus”.
Ponas Paksas – klasikinis politinio lyderio, prisirinkusio citatų ir iš dešinės, ir iš kairės, tipas. Šių metų balandžio 6 dieną šalies parlamentas jį pašalino iš prezidento posto. Jis buvo kaltinamas kad savo rinkiminei kampanijai ėmė pinigus iš įmonių, kurios įtariamos ryšiais su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Gegužės 25 d. Konstitucinis teismas visam gyvenimui uždraudė R. Paksui užimti aukštus valstybės postus. Tačiau ponia Prunskienė, kurią greičiausia mažai jaudina tai, ką sako įstatymas, iš karto pareiškė, kad jeigu ji laimės šiuos prezidento rinkimus, tai iki 2009 m. padės R. Paksui sugrįžti į “didžiąją politiką”. Mainais į tai R. Paksas, jo partija bei sąjungininkai parėmė per rinkimus.
Į antrą turą V. Adamkus atėjo turėdamas 10 proc. persvarą. Iki birželio 22 dienos atrodė, kad jėgoms palaikančioms R. Paksą bei nusivylusį elektoratą neužteks energijos nugalėti V. Adamkų. Tačiau birželio 22 d. įvyko tai, ką būtų galima pavadinti slaptu šalies perversmu.
Tą dieną, iki rinkimų likus 5 dienoms, STT atliko poėmius keturių provakarietiškų partijų ofisuose, kurios remia V. Adamkų bei kurios pašalino R. Paksą iš prezidento posto. STT pranešė, kad yra vykdomas tyrimas, siekiant išsiaiškinti 5 Seimo narių korupcinius ryšius.
Šiuos veiksmus pilnai galima pavadinti rinkiminiais, kuriais norima diskredituoti partijas prieš rinkimus bei įtakoti rinkimų rezultatus. Dabar jau nebesvarbu r kaltinimai pasitvirtins ar ne, joms buvo padaryta didelė politinė žala. Šalies vadovybė dar iki šiol nėra atsigavusi po STT įvykdytų veiksmų.
Valstybės institucijos nežino kaip į tai reaguoti, nes nesupranta kas vyksta. Daugumai politikų neužtenka drąsos pasisakyti prieš šią kampaniją, kuri, pasak tų, kurią ją vykdo, yra kova su korupcija. Šiuo metu šalyje nėra politikų, kurie sutiktų pasakyti viską, ką galvoja, nors daugelis jų sutinka su tuo, ką per televizijos kanalą pasakė V.Adamkus: “Šalies demokratijai iškilo didžiulis pavojus”. Pagrindinės šalies žiniasklaidos priemonės bei politologai “Pakso bylą” bei Prunskienės iškėlimą į kandidates į prezidento postą traktuoja kaip Rusijos bandymą pakeisti Lietuvos geopolitinę orientaciją. Tačiau šalis supranta, kad ji negali sau leisti vykdyti tokio pobūdžio eksperimentus.
