Europa ir nacionalizmas

Besirengiant karui Irake vyko įnirtingi debatai tarp įvairių Europos vyriausybių. Kai kurios iš jų parėmė vienašališkus JAV veiksmus, kitos įsipareigojo juos paremti, jei karui pritars JTO Saugumo Taryba. Dar kitos apskritai nepritarė prevencinei intervencijai Irake. Valéry Giscard d’Estaing’as įžvelgė, kad šie nesutarimai kelia pavojų visai vieningos Europos konstrukcijai, ir teigė, kad pozicijų skirtingumas sumenkins ar netgi pavers niekais Europos Sąjungos įtaką sprendžiant pokarinės Irako sanklodos klausimus.

Aš šiuo požiūriu nesu pesimistas ir tikiu, kad dideli Europos vyriausybių nuomonių skirtumai yra savaiminga ir sveika Europos realybės išraiška. Europos Sąjunga negali panaikinti politinių ir socialinių skirtumų, kurie neišvengiamai egzistuoja didelėse skirtingų žmonių ir tautų sąjungose. Tai reikštų panaikinti pačią naujosios Sąjungos esmę, t. y. daugelio tikėjimų, tautų, tradicijų, kalbų, doktrinų, suburtų su demokratijos, laisvės ir teisėtumo vėliava, koegzistavimą. Nors Sąjunga turi būti koherentiška esatis, ji turi pademonstruoti ištikimybę įvairovei, tolerancijai, dialogui ir debatams ieškant niekaip nepagaunamos tiesos. Žinoma, kada nors ateityje, kai Sąjunga taps visiškai vientisu dariniu su viena vyriausybe, tarptautiniu lygmeniu ji kalbės vienu balsu. Bet netgi tada bus būtina įsiklausyti į mažumų ir kitaip manančiųjų balsus ir taip koreguoti oficialų diskursą, kad jis atspindėtų egzistuojantį įvairiabalsiškumą. Vienbalsiškumas retai būna tikras, retai kada būna tikrai demokratiško sutarimo atspindys. Įvairiabalsiškumas nekelia pavojaus Europos solidarumui; tikras pavojus Europos solidarumui kiltų tik jei atsisakytume demokratinių principų, neleistume koegzistuoti, Isaiah Berlino žodžiais, prieštaringoms tiesoms.

Friedrichas Hayekas “Kelyje į vergovę” (1944/1945) rašė, kad nacionalizmas ir socializmas – tai du pagrindiniai pavojai civilizacijai. Austrų mąstytojas šiandien tikrai būtų pakoregavęs savo nuomonę, vietoj socializmo paminėdamas religinį fundamentalizmą ar fanatizmą.

Socializmas, apie kurį kalbėjo Hayekas, buvo marksistinis, mirtinas liberalios demokratijos priešas, keikiantis ją kaip kapitalistinio išnaudojimo priedangą. Marksistai norėjo padaryti galą privačiai gamybos priemonių nuosavybei, kolektyvizuoti žemę, nacionalizuoti įmones, centralizuoti ir planuoti ekonomiką ir institucionalizuoti proletariato diktatūrą kaip pirmą žingsnį beklasės visuomenės link. Bet marksistinis socializmas beveik dingo iš pasaulio žemėlapio, kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, o Kinija pasuko vienpartinio kapitalizmo keliu.

Egzistuojantis socializmas, demokratinės visuomenės laimei, yra visiškai sveikas ir nėra socialistinis marksistine šio žodžio prasme. Jis pripažįsta, kad privatus kapitalas produktyvesnis, esti tvirta politinio pliuralizmo, laisvų rinkimų ir įstatymų viršenybės atrama. Šis socializmas jau ne ideologinis, bet etinis ir pragmatinis. Jis jau ne demokratinės kultūros priešas, bet esminis jos komponentas.

O nacionalizmas išlieka jai priešiškas, nors jo priešiškumas ir nėra toks akivaizdus kaip tas, kuris kadaise atsispindėjo baisiuose Hitlerio nacių, Mussolini fašistų ar Ispanijos frankistų veiduose. Šiandien nacionalizmas jau nėra vientisas, aiškiai dešiniosios pakraipos ekstremizmas; tai veikiau slidus ir vislus daugiagalvis padaras. Nors daugelis optimistų manė, kad po katastrofiškų pasaulinių karų, sukeltų konkuruojančių nacionalizmų, šis reiškinys išnyks ar bent tik vegetuos už vakarietiško politinio gyvenimo ribų, o jo šalininkai tesudarys mažas grupeles, neturinčias atstovų parlamentuose, įvykęs gaivališkas nacionalizmo atgimimas padalijo Čekoslovakiją ir sukėlė Jugoslavijos katastrofą. Serbų nacionalizmo banga į absoliučios valdžios aukštumas iškėlė Slobodaną Miloševičių, o šalį įstūmė į rasistinį ir genocidinį karą Europos širdyje. Čečėnijoje konkuruojantys nacionalizmai praliejo marias kraujo, gaubiami gėdingos, jei ne sąmokslininkiškos pasaulinės bendrijos tylos.

Galingi nacionalistiniai judėjimai Katalonijoje ir Baskų krašte (yra ir kiek mažiau pavojingų Galisijoje bei Kanarų salose) imasi pačių drastiškiausių priemonių savo tikslams pasiekti. Bet šis fenomenas pastebimas ir kitose šalyse, kur nacionalizmas atrodė nuslopintas. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Škotijos nacionalinė partija anksčiau laikyta atgyvena, sijonuotų folkloro mėgėjų su dūdmaišiais susibūrimu. Šiandien ji antroji politinė jėga Škotijoje, kur pirmą kartą Didžiosios Britanijos šiuolaikinėje istorijoje rinkimų rezultatai liudija, kad beveik pusė škotų linkę pasisakyti už nepriklausomybę. Prancūzijoje Nacionalinis frontas per paskutinius prezidento rinkimus pasiekė stulbinamų rezultatų ir antrajame rinkimų ture su Jacques’u Chiracu susigrūmė ne Lionelis Jospinas, o Le Penas. Austrijoje vadinamoji Jörgo Haiderio Laisvės partija vienu metu surinko beveik trečdalį rinkėjų balsų ir tapo valdančiosios koalicijos partija. Italijoje Umberto Bossi nacionalistinis judėjimas Lombardijos lyga, nors ir neturintis didesnės įtakos, vis dar neatsisako Padanijos miražo – sumanymo padalyti šalį, atplėšiant nuo jos šiaurinę dalį.

Būsiu apkaltintas, kad skirtingų paukščių kiaušinius kraunu į vieną pintinę. Didžiausias sunkumas kalbant apie nacionalizmą yra tas, kad ši protoplazminė doktrina dauginasi skirtingais pavidalais, nors visas jos atžalas sieja bendros šaknys. Priešiškumas demokratinei kultūrai – tai ne antrinė, o esminė jo savybė. Siekiant apibūdinti Meksikos revoliucinės institucionalistinės partijos (RIP) ideologiją, cituojami tokie jos lyderio žodžiai: “RIP nėra nei dešinioji, nei kairioji partija, ji tiesiog opozicinė”. Tokio pat vingraus pasakymo turėsime griebtis ir mes, jei pabandysime atrasti nacionalizmui vietą kairės ir dešinės taksonomijoje. Nacionalizmas lengvai juda tarp šių polių, kartais įgaudamas radikalumo, būdingo Ispanijos ETA ir Terra Lliure ar Šiaurės Airijos IRA, arba konservatyvumo, kuriuo pasižymi baskų PNV (Partido Nacionalista Vasco) bei Katalonijos “Catalįn Convergencia i Unió”. Būdamos opozicijoje tokios organizacijos dažnai pasitelkia kairuolišką retoriką, o atėjusios į valdžią lengvai pasistūmėja į dešinę, kaip atsitiko Alžyro FLN, plačiai žinomam arabų nacionalistiniam judėjimui.

Jokiu būdu neignoruoju bedugnės, kuri skiria terorizmą praktikuojantį nacionalizmą nuo nacionalizmo, besilaikančio įstatymų ir vengiančio prievartos. Žinoma, ginti savo idealus taikiai, rinkimų kovoje yra viena, o sprogdinti bombas, žudyti ir grobti žmones – visai kas kita. Pirmuoju atveju turime reikalą su politinėmis praktikomis, kurios nepažeidžia socialinės koegzistencijos, antruoju – su kruvina orgija, kuri vyko Bosnijoje, Kosove ir tebesitęsia Čečėnijoje. Bet, nenuvertindamas įstatymų ribų neperžengiančių judėjimų ištikimybės taikai ir legalumui, turiu pasakyti, kad egzistuoja tam tikra įsitikinimų ir teiginių šerdis, kuri leidžia mums priskirti politinį judėjimą prie nacionalistinių, kad ir kokie būtų jo veikimo būdai.

Sąmoningai vartoju terminus įsitikinimai ir teiginiai vietoj termino idėjos. Visų nacionalistinių doktrinų šerdis yra tikėjimo aktas, o ne racionali ir pragmatiška istorijos bei visuomenės koncepcija, – kolektyvinis tikėjimo aktas, priskiriantis mitinei esačiai – tautai – transcendentines savybes, nepriklausančias nuo aplinkybių ir istorijos kaprizų, išsaugančias savo sudėtinių elementų koherentiškumą, homogeniškumą ir esminę vienovę, nors jų visuma nematoma ir priklauso fikcijos sričiai.

Metafizinis esencializmas yra pagrindinis nacionalizmo ingredientas: individai negali gyventi atskirai nuo tautos, motininės placentos, iš kurios yra gimę. Jų identitetas – tai svarbiausias žodis nacionalistų retorikoje – įtvirtina juos visuomeniškai, kultūriškai ir istoriškai; tauta pasireiškia kalba, papročiais, istoriniu likimu, taip pat tam tikrais atvejais religija, etniškumu, rase, kuriai priklauso pagal kaukolės konfigūraciją ar kraujo grupę, gautą iš Dievo ar Likimo.

Utopinė tobulai vienalytės visuomenės vizija iškart subyrės, jei tik palyginsime ją su konkrečių tautų kasdiene realybe: visos jos rasiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu daugiau ar mažiau heterogeniškos. “Kolektyvinis identitetas” dažnai remiasi viktimizacijos jausmu, prisiminimais apie gausybę istorinių neteisybių ir politinių bei socialinių skriaudų, kurias padarė imperinė ar kitokia galia, nesėkmingai bandžiusi nutautinti ir suardyti viktimizuotą tautą. Ilgus šimtmečius užkariautojų nusikaltimus ir genocidą kentusi tauta išlieka tęsdama pasipriešinimą, išsaugodama savo esmę, sveiką sielą, išlikdama ištikima protėviams, laukdama valandos, kada galės atgauti pagrobtą suverenumą ir atimtą laisvę.

Žinoma, tokie prisiminimai apie skriaudas esti bent iš dalies istoriškai pagrįsti. Bet būtų klaidinga manyti, kad praeityje stipresniųjų padarytos skriaudos ir naudota prievarta yra pagrindas formuotis nacionalizmui. Jei taip būtų, nacionalizmas kaip epidemija plistų visuose planetos kampeliuose. Ar yra pasaulyje tauta, kuri nebūtų patyrusi ir padariusi skriaudų? Kiekviena visuomenė, pažvelgusi į savo praeitį, pamatytų smurtą ir nusikaltimus tiek horizontaliame, tiek vertikaliame lygmenyje. Galingos visuomenės ir tautos engė silpnesniąsias, galingi individai ir klasės engė silpnesniuosius individus ir klases. Skaičiuojant istorinius taškus akivaizdu, kad Andalūzijos ir Kastilijos gyventojai patyrė mažiau nepakantumo, arogancijos ir skriaudų nei baskai, katalonai ir galisai. Bet tik nacionalizmas šias istorines neteisybes traktuoja kaip paveldimas ir kolektyvines, tarsi gimtąsias nuodėmes.

Nacionalistams istorinės skriaudos reikalingos pateisinti pretenzijoms į kolektyvinės neteisybės aukos statusą, kurį gali atitaisyti tik prarastos nepriklausomybės, dažnai niekada neegzistavusios, ir suverenumo – kuris dažnai būna sufabrikuotas politiniais sumetimais – atgavimas. Jiems taip pat reikia paaiškinti tariamas nacionalinio vienalytiškumo deformacijas – kalbos, kultūros, institucijų, o neretai ir rasės srityse – ir taip pateisinti purifikacijos politiką, kurios jie griebiasi, kai ateina į valdžią ir siekia atkurti tautos integralumą, pažeistą per šimtmečius trukusį svetimųjų viešpatavimą.

Baskų ir ypač katalonų visuomenės yra dvikalbės – beveik visi tie, kurių gimtoji kalba katalonų ar baskų, taip pat kalba ispaniškai. Šis ypatumas iš esmės yra privilegija, įgalinanti baskus ir katalonus būti dviejų kultūrų ir tradicijų, kurios priklauso jiems lygiomis teisėmis, piliečiais. Nacionalistai šio fakto nepripažįsta, nes pripažinę turėtų peržiūrėti savo postulatus apie kalbinį bei kultūrinį vienalytiškumą ir modifikuoti kultūrinę bei edukacinę politiką – atsižvelgti į šią dvikalbystę ir ją palaikyti.

Nesunku nuspėti, kad valdžioje esantys nacionalistai tokią kultūrinę situaciją Katalonijoje ir Baskų krašte aiškins kaip istorinės priespaudos padarinį – kaip “imperialistinės” valdžios vykdyto nacionalinės kalbos ir kultūros persekiojimo vaisių. “Kalbinės normalizacijos” politika siekiama ištaisyti praeities neteisybes, atkuriant prievarta sumenkintų katalonų ir baskų kalbų vyravimą. Tačiau praktikoje panašus praeities neteisybių atitaisymas baigėsi tokia pat neteisybe: ispanų kalba diskriminuojama Katalonijoje ir Baskijoje, mokyklose ir valdymo organuose katalonų ir baskų kalbos primetamos kaip turinčios pirmenybę.

Tokia politika neišvengiama valdant nacionalistams, kurie ištikimi sau; pati jų tautiškumo samprata verčia juos fikciją paversti realybe. “Pozityvios diskriminacijos” ar “normalizacijos” politika neišvengiamai, vien dėl savo dinamizmo, kartais išsiveržia iš protingų ribų, kur valdžia gali ją kontroliuoti. Be jokios abejonės, daugelis baskų nacionalistų, taikių ir geranoriškų, pasibaisėjo prieš kurį laiką sužinoję, kad kai kuriose baskų pradinėse mokyklose vaikai, pagauti kalbant ispaniškai, o ne baskų kalba, buvo baudžiami – jiems prikraunamos pilnos kišenės akmenų ir jie verčiami taip vaikščioti. Jie tikriausiai buvo nuoširdūs ir tada, kai įtikinėjo, kad viena kregždė dar ne pavasaris ir kad perdėtas kai kurių funkcionierių uolumas negali būti tapatinamas su autonominės vyriausybės politika.

Tačiau iš tiesų, nepaisant daugelio nacionalistų taikių intencijų, šioje ideologijoje, jos žmonijos, visuomenės ir istorijos vizijoje slypi prievartos sėkla, kuri neišvengiamai sudygsta, kai ideologija pradeda daryti įtaką valdžios veiksmams, kai valdžia imasi atkurti tai, ką Benedictas Andersonas vadina “įsivaizduojamomis bendruomenėmis” – iliuzines kultūriškai, kalbiškai ir socialiai integruotas tautas. Fernando Savateras šią prievartą aiškina taip: “Totalitarizmas yra naikinantis kito neigimas, o ne priešiškumas politiniam priešininkui. ETA požiūriu, vieninteliai perspektyvūs – t. y. neištremtini ir nesunaikintini – baskai, vienokios ar kitokios rūšies nacionalistai, tiek tie, kurie suklaidinti priėmė autonomijos statutą, tiek didvyriai, atmetę jį nuo pat pradžių, tiek atsivertėliai, pamažu pradedantys regėti šviesą. Visi kiti esą tik neseniai įsidrąsinę ispanų palaikytojai, gyvenantys tarp baskų, juos nesivaržant siūloma socialiai persekioti ir su jų politinėmis partijomis draudžiama sudaryti bet kokius susitarimus: exeunt omnes”.

Tačiau reali istorija netelpa į nacionalistinį praeities trafaretą arba telpa į jį tik pritempus; todėl nacionalistai neišvengiamai pritempia, pagražina ir iškraipo faktus, tą pačią istoriją pritaikydami savo tikslams. Nepakeičiama Jono Juaristi knyga “El bucle melancólico” (“Melancholiška kilpa”) subtiliai ir išsamiai dokumentuoja baskų nacionalistų vykdomą istorijos fikcionalizaciją. Daugelis poemų, dainų, literatūros kūrinių, straipsnių ir prisiminimų, kuriuos tiria Juaristi, yra literatūriškai menkaverčiai ir neperžengia vietinio horizonto (bene vienintelė išimtis čia Unamuno esė). Bet kritika atranda sentimentalios, religinės ir ideologinės medžiagos lobių, kurie atskleidžia ETA terorizmo ir nacionalizmo kaip visuotinio reiškinio esmę.

Juaristi apibrėžia melancholiją kaip niekada neegzistavusių dalykų ilgėjimąsi, kaip prarastojo rojaus ilgesį. Nors šis rojus niekada neegzistavo, baisus ir galingas vaizduotės įrankis užpildys tuščias gyvenimo erdves fantomais, kurių reikia bailiams, kilniaširdžiams ar kvailiams.

Nacionalistinės ideologijos skelbiamos tiesos nėra racionalios: tai dogmos, tikėjimo aktai. Kaip ir Bažnyčia, nacionalistai nelinkę į dialogą, jie įšventina ir ekskomunikuoja. Nacionalizmas remiasi veikiau instinktais ir aistromis nei protu, veikiau literatūra ir religija nei filosofija ir politiniais mokslais; norint jį perprasti, poemos ir romanai naudingesni nei istorinės ar sociologinės studijos. Pavyzdžiui, savo nacionalizmo studijoje “Įsivaizduojamos bendruomenės” Andersonas nagrinėdamas filipiniečio José Rizalo, meksikiečio José Fernįndezo-de Lizardi ir indoneziečio Maso Marco Kartodikromo kūrinius parodo tautos idėjos raidą senosiose Europos kolonijose.

Bet netgi jei nacionalistinė ideologija neobjektyvi, jos pasitelkiami sistemingai modifikuoti istoriniai pasakojimai, skriaudos, neteisybės, kuriuos visuomenė iš tiesų gali būti patyrusi, labai efektyviai pakursto ugnį. Pavyzdžiui, netgi jei Baskų krašte praeityje nebūtų persekiojama baskų kalba ir vietinės tradicijos, nacionalizmas vis tiek klestėtų, nes dirva, iš kurios jis semiasi gyvybės – žmonių subjektyvumas. Nacionalistiniai jausmai prasiveržia maginiais užkeikimais pažadinus nepasitenkinimą, kurį kai kurios mažumos – nacionalistinės partijos – moka pakreipti savo naudai siekdamos valdžios. Tai, ką Juaristi vadina “melancholija”, – pradinį impulsą maitinantį nacionalizmą, – Karlas Popperis apibrėžia kaip paklusimą “gentiniam šauksmui”, sunkiai suprantamą žmogaus nenorą prisiimti su individualia laisve susijusius įsipareigojimus ir riziką. Durkheimas tvirtina, kad visų kolektyvistinių ideologijų, tokių kaip nacionalizmas, šaknys siekia tradicinę hierarchiją ir gimininę bendruomenę, kurią suardė pramoninei pažangai būtina biurokratinė centralizacija ir racionalizacija. Ilgėdamiesi emocinio ir socialinio saugumo, kuriuo mėgavosi priešindustrinėse bendrijose ir gentyse, žmonės į aukščiausios vertybės ir privilegijos rangą iškėlė priklausymą tautai, išrinktai ir ribotai, ontologiškai koherentiškai mirusiųjų, gyvųjų ir būsimųjų būtybių dinastijai.

Elie Kedourie, vienas iš įžvalgiausių analitikų, mano, kad nacionalizmas gimė iš deviantiškos doktrinos, susijusios su Kanto teorija apie laisvą individo “apsisprendimą”. Fichte, sako jis, pakeitė šią idėją tautų apsisprendimo teze, kuri savo ruožtu suteikė individams identitetą. Herderis, pats to nenorėdamas, užbaigė šią koncepciją karštai gindamas kultūras ir kalbas kaip tautų pamatus. Pasak Kedourie, tai kelias, kuriuo žengia ir šiuolaikinės nacionalistinės doktrinos.

Ernestas Gellneris tvirtina, kad “nacionalizmas išranda tautas, o ne atvirkščiai”. Nacionalizmas, pasak jo, tipiškas industrinės visuomenės vaisius, atrankos būdu besinaudojantis kultūrų gausa, ankstesniais laikais būdinga kiekvienai šaliai, transformuojantis jas, radikaliai ir dirbtinai gaivindamas mirusias kalbas, išrasdamas tradicijas ir atkurdamas “fiktyvų pirmykštį grynumą”.

Tai, kad egzistuoja nuosaikios, netgi pacifistinės nacionalistinės partijos, nacionalistai su nepriekaištingais demokratiškumo kredencialais, pasiryžę nepažeisti įstatymų ir vadovautis sveiku protu, nekeičia svarbiausio dalyko – jei nacionalizmas yra koherentiškas, jei jis remiasi iracionaliais principais, anksčiau ar vėliau jis taps netolerantiškas ir diskriminuojantis, netgi rasistiškas. Kitaip būti negali. Kadangi homogeniška, etniškai, kultūriškai ir – kai kuriais atvejais – religiškai gryna tauta, kurią nacionalizmas siekia atgaivinti ir iš kurios jis semiasi įkvėpimo, niekada neegzistavo, – o jei ir egzistavo, tai išnyko istorijos ūkuose, – ji turi būti sukurta, primesta realybei, o tai galima padaryti tik pasitelkus prievartą.

Žalingi nacionalizmo padariniai aiškiai atsispindi kultūroje. Jei priklausymas kolektyvinei abstrakcijai, tautai, yra aukščiausia vertybė, jei tai matas, pagal kurį vertinami meno ir literatūros kūriniai, tai ko galime tikėtis iš tokios painios ir absurdiškos vertybių skalės? Nacionalistų akimis, kiekviena dvasinio gyvenimo apraiška, kuri, siūlydama kosmopolitišką ar universalų požiūrį į pasaulį, nepaiso vietinių vertybių – regioninių, tautinių, folklorinių, – jas pašiepia, išjuokia ar tiesiog sumenkina, užuot aukštinusi ir šlovinusi, yra smerktina ir nevertinga. Nacionalistų manymu, pagarbos verti tik tie literatūros kūriniai, kurie patvirtina nacionalistiškus prietarus apie kolektyvinį identitetą. Praktikoje tai reiškia regioninio ar folklorinio ir provincialaus meno propagavimą. Tokie esti nacionalistinės kultūros politikos padariniai – visur ir visada. Štai kodėl nacionalistai nesukūrė nieko vertingo literatūroje ir mene, štai kodėl, Gellnerio žodžiais, “nacionalizmo pranašai niekada nepriartėja prie priešakinės mąstytojų linijos”.

Norėčiau paminėti Arcadi Espadą, katalonų žurnalistą, kuris iš savo jaunystės patyrimo pozicijų rašo apie paskutinius frankizmo metus, apie tai, kaip Katalonija perėjo nuo fašizmo prie demokratijos, kaip galiausiai ji buvo nuskurdinta, jei ne nuniokota nacionalistų, kurie pastaruosius dvidešimt metų visiškai kontroliavo kultūrinį ir politinį gyvenimą.

Espada savo knygoje “Prieš Kataloniją” daugiausia dėmesio skiria ne ideologiniams argumentams. Jis atskleidžia, kaip pamažu buvo nuslopintas kritinis mąstymas sukūrus atmosferą, kur kiekvienas gali būti apkaltintas veikęs “prieš Kataloniją” ir morališkai satanizuotas. Toks vidinis cenzorius daugelį dalykų padaro neliečiamus, neatpažįstamai iškraipo faktus; tokioje atmosferoje neįmanoma kalbėti apie daugelio katalonų poziciją, pasirinktą po Pilietinio karo ir Franco diktatūros laikais, arba apie imigrantų socialinę ir ekonominę realybę, apie tai, kad Katalonijoje gyvena ir dirba daug žmonių, nekalbančių katalonų kalba, bet savo darbu prisidedančių prie Katalonijos klestėjimo. Šiam didžiuliam gyventojų sluoksniui nėra atstovaujama nacionalistinėje Generaliteto vyriausybėje; jie tarsi fantomai, kultūriniai parijai ontologiškai menkinami, nes tam tikra Katalonijos idėja verčia juos rinktis – integruotis ar kentėti. Espados liudijimuose – kaip ir rūsčiose Félixo de Azśa bei Aleixo Vidalo-Quadraso politinėse esė – parodytas kultūrinis kraštovaizdis atskleidžia žalą, nacionalizmo padarytą regionui, kuris kadaise garsėjo kaip kultūringiausias ir europietiškiausias Ispanijoje, o paskui, kai pradėta įgyvendinti doktrina, kuri remiasi šūkiu “Tik katalonams”, pamažu kultūriškai atsiliko. Ir netgi ne visiems katalonams, o tik tiems, kurie atitinka nacionalistinį profilį. Visi kiti nėra katalonai, nes jie nenusipelno jais būti.

Nesu nei pesimistas, nei profesionalus optimistas. Manau, kad pagrindinis intelektualinis uždavinys (tai uždavinys veikiau intelektualams nei menininkams) – siekti realizmo. O realybė perša mintį, kad nacionalizmas – arba, jei norite, skirtingi nacionalizmai – tai rimta problema, su kuria susiduria Ispanija, ir viena iš didžiausių kliūčių, kurias turi įveikti Europa, kad pasiektų tikrą integraciją, pagrįstą demokratiniais principais.

Nacionalizmas yra iracionalus, derėtis su nacionalistais neįmanoma; ideologinės ir politinės nuolaidos juos ne numaldo, o veikia tarsi akstinas jautį, skatina reikalauti dar daugiau. Nepasotinamas apetitas yra nacionalizmo prigimties dalis. 1978 m. Ispanijos Konstitucija buvo pasigėrėjimo vertas etinis ir teisinis projektas, kuriuo siekta Ispaniją paversti demokratine pliuralistine visuomene, Gregorio Peceso-Barbos, vieno iš Konstitucijos tėvų, žodžiais, “tautų ir regionų tauta”. Jos tekste pripažįstama Katalonijos, Baskų krašto ir Galisijos teisė būti “tautomis”, o ne šiaip “regionais”, visiškai nevaržomai puoselėti savo kalbą ir kultūrą. Ji taip pat suteikė joms plačias administracines, ekonomines, edukacines ir politines prerogatyvas. Daugelis manė, kad autonomijos statusas atims iš nacionalistų parako statinę – galimybę kelti kaltinimus centralizmu – ir paskatins plačius visuomenės sluoksnius Katalonijoje, Baskų krašte bei Galisijoje remti decentralizuotos pliuralistinės Ispanijos idėją. Tačiau nacionalistiniai judėjimai ne tik nesusilpnėjo, bet dar labiau sustiprėjo ir toliau kaltina Ispanijos Vyriausybę, vis tiek laikomą svetima ir priešiška, neteisybėmis, priešiškumu ir diskriminacija. Jie elgiasi taip, tarsi 1978 m. Konstitucija ir autonomijos statusas tebūtų nauja širma, kuria prisidengdama demokratinė Ispanija, kaip anksčiau frankistinė Ispanija, gali įamžinti savo priespaudą ir diskriminaciją “vidinių” kolonijų atžvilgiu. Akivaizdu, kad tai pamišėlio kliedesiai. Bet jei fikciją paremia dauguma rinkėjų, kaip atsitiko Katalonijoje ir Baskų krašte ar bent jau nemaža jų dalis – kaip Galisijoje, ji tampa nerimą keliančia politine realybe.

Nemanau, kad Ispanija subyrės, ir nenoriu, kad taip atsitiktų. Jei Ispanija subyrėtų į saujelę nepriklausomų valstybių (į tris? keturias?), laisvės nebūtų daugiau, nepagerėtų nė gyvenimo kokybė, kultūros netaptų turtingesnės; daugiau galimybių vystytis taip pat neatsirastų, nesumažėtų nedarbas. Įvyktų bendras nuosmukis visose srityse, bet pasekmės gali būti ir lemtingesnės. Slovakams, kurie sukėlė Čekoslovakijos skilimą, šalies dezintegracija netapo pasaulio pabaiga: tiesiog atsirado daugiau antrarūšių dalykų gyvenime, o valdyti juos ėmė autoritariškas arba veikiau korumpuotas pseudodemokratiškas nacionalistinės Vladimiro Mečiaro vyriausybės režimas. Tuo tarpu per Jugoslavijos sprogimą, kurį sukėlė serbų, kroatų, bosnių ir kosovarų nacionalistai, žuvo daugybė žmonių, be to, kraštas patyrė didžiulių kultūrinių ir materialinių nuostolių. Nacionalistinių idealų kulminacija Ispanijoje nusmukdytų demokratinę kultūrą Katalonijoje, Baskų krašte ir Galisijoje, o ne paskatintų ją. Šiose teritorijose, nors nacionalistai ir laimi čia daugumą balsų, gyvena nemažai žmonių, kurie nepasidavė propagandai ir nacionalistinei retorikai; jų lojalumo mažajai tėvynei nesumenkina tas faktas, kad jie nori likti Ispanijos, senovinės šalies, bendros daugiarasės, daugiakultūrės tėvynės, dalimi. Tai katalonai, baskai, galisai, kurie nori, būdami ispanais, diskretiškai dalyvauti debatuose dėl nacionalizmo – keistuose debatuose, kur nacionalistai tildo beveik kiekvieną kitokį balsą. Daugelis jų negali išsakyti savo argumentų prieš nacionalizmą, nes tokiu politiniu momentu reikia atsargumo – kiekvienas išdrįsęs kritikuoti periferinį nacionalizmą automatiškai tampa “ispanų nacionalistu”, reakcionieriumi arba fašistu. O tai dar viena fikcija. Tai moralinis šmeižtas, nutildęs daugelį baskų ir katalonų. Groteskui, vadinamam “ispanišku nacionalizmu”, šiandien Ispanijoje atstovauja tik nereikšmingos dešiniųjų ekstremistų grupelės, neturinčios jokio rinkėjų palaikymo. Tiesa tokia, kad vidutinis Ispanijos integralumo šalininkas nacionalizmo fenomeną stebi su abejingumu ir fatalizmu, tarsi kištis vis tiek būtų beprasmiška, nes tai, kas turi atsitikti, neišvengiamai ir atsitiks. Toks požiūris, nors ir labai civilizuotas, gali būti savižudiškas.

Mano nuomone, nacionalizmą reikia pulti intelektualiai ir politiškai, ryžtingai ir nedvejojant, bet ne su kito nacionalizmo vėliava, o dėl demokratinės kultūros ir laisvės. Tik tai, ką Renanas vadino “kasdieniu plebiscitu”, gali garantuoti balansą tarp regioninio savitumo ir integralumo. Nacionalizmas praras atramą, jei bus akivaizdu, jog visi pagrįsti nacionalistų darbotvarkės klausimai gali būti išspręsti pagal įstatymus, jei bus aišku, kad visos neteisybės iš jų pretenzijų sąrašo gali būti atitaisytos pagal galiojančius įstatymus. Ir priešingai – jei įsivyraus klaninis ir diskriminacinis nacionalistų būdas spręsti problemas, įstatymiškumas ir liberalios laisvės nukentės.

Jei periferiniuose regionuose gyventojų dauguma priims šią realybę, nacionalizmas gali evoliucionuoti panašiai kaip socializmas, kuris naujausiais laikais tapo galinga demokratine jėga: pakeis savo turinį ir prigimtį, išsaugodamas pavadinimą ir dalį retorikos. Nacionalizmas turi atsisakyti kolektyvistinių ir segregacinių aspiracijų ir laikytis galbūt kultūrinės įvairovės gynybos linijos, remdamasis labiausiai gerbtinu savo tradicijos šaltiniu – Johannu Gottfriedu von Herderiu.

Herderis, kuris pirmasis pavartojo žodį nationalismus, tikriausiai yra vienintelis reikšmingas mąstytojas, kuriuo nacionalistinė ideologija gali pasigirti. Bet iš tiesų Herderis nebuvo nacionalistas politiniu ir valstybiniu požiūriu. Herderiui, vienam iš griežčiausių Apšvietos filosofijos kritikų, būdingas panašus nepasitikėjimas Valstybe kaip ir mums, liberalams. Tauta, kurią jis gynė su tokiu įkarščiu ir erudicija, buvo ne politinė esatis, o kultūrinė realybė.

Herderis turėtų būti laikomas ne nacionalizmo, o veikiau nūdienos multikultūralizmo tėvu. Kaip ir daugelis jo tėvynainių vokiečių, jis sveikino Prancūzijos revoliuciją, bet pasibaisėjęs jakobinų teroru ir pasipiktinęs Revoliucinės armijos užkariavimais, tapo atviru bet kokios standartizacijos ir bet kokių bandymų lokalines kultūras sulieti į universalią kultūrą priešu. Jis buvo už išimtis, už ypatumus, už mažų kultūrų ir kalbų išlikimą, už jų teisę nebūti prarytoms ir išdildytoms didesniųjų. Jo nuostatos ne šiaip atitinka demokratijos principus; toks požiūris – būtina demokratijos sąlyga. Herderis buvo pirmasis mąstytojas, suvokęs pavojus lokalinėms kultūroms, kylančius iš to, ką dabar vadiname “globalizacija”. Jis buvo prieš konkrečių, atskirų individų aukojimą dėl politinių abstrakcijų. Jei nacionalizmas laikytųsi Herderio minties nubrėžtos ribos, jis galėtų efektyviai tarnauti demokratinei kultūrai. Bet neapgaudinėkime savęs: nacionalizmas atsitrauks prie šios ribos tik tuo atveju, jei intelektualinis ir politinis puolimas, įtikinanti rinkėjų pozicija jam nepaliks kitos išeities.

Taip “įkalinti” nacionalizmą būtina norint, kad pasisektų drąsiausias, iškiliausias ir kūrybiškiausias mūsų laikų politinis sumanymas – Europos Sąjunga. Europa turi priešintis viliojančioms sirenų giesmėms, kurias traukia tiek daug nacionalistinių grupių ir partijų, reklamuojančių savo “europietiškumą” tik todėl, kad besikuriančioje Europoje jos mato moralinę priedangą ir politinį instrumentą separatistiniams emancipacijos ir suverenumo projektams įgyvendinti. Naujieji nacionalistai integruotoje Europoje tikisi galėsią siekti jos sumenkinimo ir skaldymo tikslų. Europa, kurios norime, negali ir neturi būti trapi ir dirbtinė užsispyrusių, kurčių viena kitai tautų bendrija. Priešingai, Georges’o Bataille’o žodžiais, tai bus procesas, kuris išdildo senąsias ribas ir sukuria federacijos bendruomenę, taip atsidavusią laisvei, kad joje visi skirtumai ir tradicijos gali koegzistuoti, konkuruoti ir praturtinti bendrą egzistenciją.

“Salmagundi”, 2004, Nr. 141-142
Vertė Vitalijus Šarkovas