Kaip du vandens lašai? Klonavimas: pasiekimai ir reali grėsmė

Kai buvau maža mergaitė, man paaiškino, kad antro tokio pat žmogaus kaip aš nėra visoje Žemėje. Man ši mintis labai patiko, netgi didžiavausi savo išskirtinumu, nesvarbu, kad buvau dar tik maža mergaitė. Šiandien mokslas net prie neabejotino išskirtinumo fakto rašo klaustuką. Netrukus išsamiau skaitykite apie klonavimą bei tai, kas kelia daugiausia diskusijų.

Klonavimo principas

Klonavimas – tai metodas, kuriuo laboratorinėmis sąlygomis išauginama genetiškai tiksli gyvo organizmo kopija (pradedant musėmis ir baigiant žmogumi). Patį procesą galima suskirstyti į kelias stadijas. Pirmiausia iš moteriškos lyties organizmo imama kiaušialąstė, mikroskopine pipete pašalinamas kiaušialąstės branduolys, tuomet į jo vietą patalpinama mums reikalingo individo (klonuojamo individo) ląstelė. Faktiškai toji ląstelė atlieka spermatozoido vaidmenį. Kiaušialąstė ima dalytis, toliau viskas vyksta kaip ir įprasto naujo organizmo vystymosi metu. Žmonių klonavimas pasaulyje yra uždraustas įstatymų tvarka.

Mokslinė dilema

Tačiau kai kuriose šalyse mokslo tikslais leidžiama auginti embrionus iki 14 dienų amžiaus. Būtent 14 dienų daugėja embriono ląstelių, o po 14 dienų ima vystytis būsimo žmogaus nervų sistema. Daugelis mokslininkų sutinka su tuo, kad po 14 dienų embrioną galima vadinti gyvu organizmu. Gal teko girdėti apie naują daugybės ligų gydymo metodą, paremtą kamieninių ląstelių panaudojimu? Iki šiol kamienines ląsteles buvo siūloma imti iš naujagimio virkštelės jo gimimo metu ir kriogeninėmis sąlygomis užšaldytas laikyti apie 25 metus. Pastaruoju metu iškeltas terapinio klonavimo klausimas, t.y. tokie žmonės, kaip aš ir jūs (juk mums gimstant kamieninių ląstelių niekas neėmė), galėtume „pagaminti” savo kamienines ląsteles ir, esant būtinybei, jomis pasinaudoti.

Kam reikia kamieninių ląstelių?

Šių dienų spaudoje dažniausiai kalbama apie kamieninių ląstelių panaudojimą sergant vėžinėmis ligomis. Tačiau embrioninės kamieninės ląstelės (t.y. tos, kurios būtų gaunamos klonavimo metodu) gali vystytis bet kokio audinio linkme. Šiandien mokslininkai jau yra išauginę smulkiųjų gyvūnų akis, kepenis, odą ir t.t. Ar žinote, ką tai reiškia? Jei mokslui pavyktų išauginti žmogaus kasą, kepenis, inkstus ir pan., nebeliktų organų, reikalingų persodinti, trūkumo. Taigi visi, kuriems reikia persodinti organus, gautų genetiškai identišką naują organą (kažkas panašaus į atsargines detales), organizmas priimtų naujai persodintą organą ir nekovotų prieš jį. Tokio žingsnio pliusus galima būtų vardinti be galo. Tačiau ne paslaptis, kad bet kuris medalis turi dvi puses, klonavimas taip pat turi antrąją, tamsiąją pusę. Pakalbėkime apie ją.
Laisvė fantazijai

Ar įsivaizduojate, kas nutiktų, jei klonavimo būdu paleistas mechanizmas nebūtų sustabdytas po 14 dienų? Visiškai teisingai, išaugtų naujas organizmas, naujas žmogus, kuris būtų toks pat kaip ir jo pirmtakas, t.y. ląstelės, iš kurios buvo klonuotas, savininkas. Galbūt tai skamba kaip fantastikos srities kūrinys, tačiau tokiu atveju nebeliktų nieko švento. Vyriškos giminės galėtų netgi visai nelikti. Moterys, saugodamos savo grožį, galbūt niekada taip ir nesužinotų, ką reiškia išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Bet ne tai baisiausia.

Pasiekimai ir reali grėsmė

Žuvus vaikui, tikriausiai kiekvienas tėvas norėtų prikelti iš numirusių, sutikdamas laukti net ir ilgus mėnesius, kad vėl pamatytų tą patį besišypsantį veidą. Tobulėjant medicinai, vis dažniau kalbama apie sutrikdytą natūralią apsaugą, apie tam tikrų genetinių ligų plitimą visuomenėje. Įteisinus žmogaus klonavimą, gamtos atranka būtų sutrikdyta dar labiau. Nekalbėkime apie pasaulį užvaldančių monstrų zombių armijas. Nors galbūt egzistuoja ir tokia tikimybė. 2003 metais spaudoje pasirodė pranešimų apie išaugintą žmogaus ir triušio hibridą, 2006 metais mirgėte mirgėjo pranešimai, kad vienos veislės gyvūnas jau gali pagimdyti kitos veislės palikuonį (europinio elnio patelė pagimdė japonų dėmėtąjį elniuką).

Pranešimai apie klonuotus paršelius, šunelius, avytes, gazelės ir t.t. jau nieko nestebina. Kalifornijos kompanija „Genetic Savings and Clone” (genetinis išsaugojimas ir klonas) siūlė klonuoti naminius gyvūnėlius vos už 50 tūkstančių JAV dolerių. Pati klonavimo procedūra trukdavo apie 6 mėnesius. Naujausiais duomenimis, šios įmonės veikla šiuo metu yra sustabdyta.

Pagrindinis pavojus – ne pats klonavimas kaip dauginimosi faktas.

Gamtos protestas

Gamta vis dar gudresnė už žmogų ir sugeba pateikti siurprizų. Įsikišus pernelyg toli, ji iš karto sustato viską į vietas ir sudėlioja trūkstamus taškus. Ar žinote, kad iki šiol visiems klonuotiems gyvūnėliams buvo sveikatos sutrikimų? Avytei Dolly buvo labai smarkiai pažeisti sąnariai. Gyvūnėlis ilgainiui net ant savo kojų pastovėti negalėjo. Kitiems gyvūnams taip pat pasireiškia ligos, kuriomis pirminis individas nesirgo, pavyzdžiui, širdies, virškinamojo trakto, yra pranešimų, kad klonuoti individai sensta kur kas greičiau už savo pirmtakus. Taigi, net jeigu kiltų pagunda iš numirusių prikelti tegul ir mylimą katytę, pagalvokite, ar tikrai linkėsite jai tokio gyvenimo.

Scenarijus pabaigai

Wasmannia auropunctata rūšies skruzdės turi unikalų dauginimosi mechanizmą. Šios skruzdės gyvena Centrinėje bei Pietų Amerikoje ir tradiciniu būdu dauginasi tik norėdamos pagausinti skruzdėlių darbininkių gretas. Tuo tarpų „valdovai” dauginasi klonuodami patys save, t.y. numirdama patelė ir patinėlis palieka tokį patį tik jaunesnį save. Tiesa, skruzdės darbininkės yra sterilios ir daugintis nemoka. Labai norėčiau tikėti, kad ateityje panašus scenarijus neištiks žmonijos.

“Sveikas žmogus” 2007 m. Nr. 1