Vaikai negali augti kaip piktžolės
Vaikų teisių gynėjus nustebino Klaipėdos policijos pareiškimai “Vakarų ekspreso” savaitės temoje, kad viena iš klaipėdiečių saugumą mažinančių priežasčių – nepilnamečių nusikalstamumas – įgyja kritinį mastą.
Anot policininkų, taip yra dėl to, kad nūdien labiau akcentuojamos vaikų teisės, o jų pareigos yra pamirštamos.
Tačiau vaikų teisių specialistai sako, kad vaikų šiurkštumas ir agresija, nepagarba tėvams, mokytojams ir įstatymams iliustruoja pačių tėvų netinkamai atliekamą pareigą iki pilnametystės prižiūrėti savo vaikus, dorai auklėti ir jais rūpintis.
“Vaikai negimsta nusikaltėliais, o jų teises ginantys įstatymai neskatina pamiršti apie pareigas”, – vienbalsiai tvirtina Klaipėdos Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Gražina Aurylienė ir vyriausioji specialistė Virginija Gelažnikienė.
Kalbantis su policininkais apie tai, ką reikia daryti, kad klaipėdiečiai savo mieste jaustųsi saugesni, pareigūnai, be kita ko, pateikė faktų apie uostamiestyje klestinčią nepilnamečių anarchiją. Statistika patvirtina, kad nuo 2002-ųjų nepilnamečių nusikalstamumas mūsų mieste nuolat didėja. Kodėl tai vyksta?
G. Aurylienė: “Nesiginčiju, kad šiais laikais vaikai yra įžūlesni, šiurkštesni, agresyvesni. Tačiau jie tokiais tampa ne savo noru. Visos nepilnamečių problemos prasideda šeimose. Deja, šiuo atžvilgiu dabar tenka kalbėti ne tik apie asocialių šeimų, bet ir apie normalias pajamas ir gerą turtinę padėtį turinčių tėvų vaikus, kurie patenka į rizikos grupes.
Policininkai pasakojo, kaip namo paryčiais grįžusi penkiolikmetė, dėl to subarta tėvo, reikalauja palikti ją ramybėje ir netgi grasina pasiskųsianti vaikų teisių gynėjams bei apkaltinsianti tėvą bandymu išprievartauti.
V. Gelažnikienė: “Viena vertus, kai vaikui – penkiolika, pradėti jį auklėti per vėlu. Kita vertus, vaikai gali gąsdinti tėvus, tačiau žodžiai taip ir lieka žodžiais.
Norite pasakyti, kad savo tėvus skundžiančių vaikų eilės prie jūsų tarnybos durų nesirikiuoja?
G. Aurylienė: “Tikrai ne, nors labai norėtume, kad tie vaikai, kurie grasina tėvams, iš tikrųjų pas mus ateitų. Mes jiems paaiškintume ar primintume, kad jų pareiga – klausyti tėvų, gerbti mokytojus, eiti į mokyklą, nustatytu laiku grįžti į namus. Netgi galiu patarti tėvams: jeigu vaikas jums grasina vaikų teisių gynėjais, paraginkite jį kreiptis į mus.
Bet visiems vaikams nepapasakosite apie jų pareigas…
Taip, nes tai – tėvų, darželio auklėtojų, mokytojų, pagaliau – visos visuomenės funkcija. Vertybės turi būti diegiamos nuo mažens, o ne tada, kai vaikui – aštuoniolika.
Mūsų tarnyba buvo sukurta teisėtiems vaikų interesams ginti, o ne tam, kad vaikai galėtų manipuliuoti savo teisėmis, o tėvai – savo pareigomis auklėti vaikus.
Pažiūrėkime, kas gi vyksta šeimose: vaikai traumuojami fiziškai, psichologiškai, išnaudojami seksualiai. Štai neseniai gavome nuotraukomis iliustruotą pareiškimą, kad tėvas seksualiai išnaudoja savo keturiolikmetę dukrą. Baisu. Norite dar pavyzdžių? Aštuonmetį vaiką iki pamėlynavimo muša, spardo mama. Ir ji – ne kokia nors girtuoklė ar narkomanė. O viena mama, atėjusi skųstis, jog nesusitvarko su savo dešimtmečiu sūnumi, apskritai mus šokiravo pareiškimu, kad jai nereikia patarimų, kaip bendrauti su vaiku. Ji reikalavo, kad mes pasiimtume iš jos neva nevykusį vaiką ir dėtume jį kur norime. Įsivaizduojate?
Na, bet ką gi daryti, jeigu vaikas neklauso?
Nereikia mušti. Galite pasidėti diržą matomoje vietoje kaip auklėjamąją priemonę, bet juo nesinaudoti. Smurtas prieš vaiką ir moterį – tai bejėgiškumo išraiška. Jeigu vaikas neklauso, pirmiausia su juo būtina kalbėti apie tai, bandyti išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Jeigu to nepakanka, galima taikyti įvairius draudimus. Pavyzdžiui, apriboti įprastai žaidimams kompiuteriu skirtą laiką. Be to, reikia žinoti, kad auklėjimo sunkumai bus lengvesni, jeigu su savo mažu vaiku pradėsite bendrauti dar įsčiose. Dar kartą sakau: už netinkamą elgesį vaikai turi būti baudžiami, bet ne mušami. Nuoskaudos, pažeminimo atvejai išlieka gajūs atmintyje visą gyvenimą.
Suaugusieji palieka vaikus likimo valiai, nes neturi laiko. Šie auga kaip piktžolės, o kai suveši, tėvai ima stebėtis, kodėl nesusitvarko su savo atžalomis – paaugliai jau agresyvūs, pikti. Jiems terūpi materialiniai dalykai, nes dvasinių vertybių diegimu tėvai nesirūpino. Juk paprasčiau savo atžalai nupirkti atskirą televizorių, kompiuterį, brangią kelionę į stovyklą, kad tik jis nelįstų į akis… O kai vaikas dar bando reikalauti dėmesio, mama ir tėtis atkerta po darbo esą pavargę, neturi laiko.
Užsiminėte, kad atsakomybė dėl didėjančio nepilnamečių nusikalstamumo Klaipėdoje gula ir ant visuomenės pečių.
Taip. Ir tėvai, ir visuomenė turi kontroliuoti vaikus. Paaugliai stovi laiptinėje, rūko, geria, uosto ar net leidžiasi narkotikus ir pirmiausia tėvai turėtų kontroliuoti, ką, su kuo ir kur veikia jų atžalos. Be to, tinkamai reaguoti turėti ir visuomenė. Jeigu bijoma nuo agresyvių jaunuolių gauti į nosį, praneškime apie matytą negerovę policijai.
Galiu pateikti ir kitą pavyzdį: mūsų tarnybos specialistė dirba mokyklose ir nuolat stebi, kaip paaugliai plūsta mokytojus necenzūriniais žodžiais, apspjaudo juos… Ką daro mokytojai? Deja, kol kas dar ne visi, bet pedagogai jau rašo policijai pareiškimus, už chuliganišką elgesį surašomi protokolai, administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai. Ar yra poveikis? Taip. Po to vaikai ateina ir sako net negalvoję, kad siuntimas “ant trijų raidžių” gali turėti tokių rimtų pasekmių.
