Mama, nupirk šuniuką
Arba kodėl jūsų vaikui reikalingas keturkojis draugas?
Tikriausiai nevienam iš tėvelių pažįstama situacija, kai vaikas partempia namo kokį nors gyvą padarėlį ir rodydamas sako: „Žiūrėkit, ką man padovanojo!“ Arba grįžta iš kiemo nešinas kokiu purvinu, blusuotu gyvūnėliu ir žiūrėdamas didelėm, kupinom noro jį pasilikti akytėm sako: „Ar Murziukas gali gyventi pas mus?“ Ir galų gale turbūt daugelis patiria nuolatinį vaiko zirzimą: „Mama, nupirk šuniuką…“ Kaip taisyklė, tokiose situacijose tėvai griebiasi už galvos, tačiau dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad namuose atsiranda naujas šeimos narys – keturkojis vaiko draugas. Tačiau prieš žengiant tokį žingsnį, derėtų susimąstyti: kodėl jūsų vaikui iškilo poreikis turėti keturkojį draugą? Ar vaikas bus pakankamai atsakingas už savo augintinį?
Juk gyvas padaras – ne žaislas. Jo negalima paimti, pažaisti, o kitą dieną išmesti. Todėl neskubėkit pirkti pirmo pasitaikiusio šunyčio ar katinėlio, kad patenkintumėt vaiko užgaidą. Pirmiausia įsitikinkite, kad tai ne laikina vaiko užgaida. Juk neretai jis prašo nupirkti gyvūną būtent todėl, kad jį turi jūsų mažylio draugas ar kaimynas: „Mama, nupirk man šuniuką kaip pas Tomą, arba katytę kaip pas Justę“. Bet kai mažylis atranda kitų artimesnių draugų, susidomėjimas šuniuku ar kačiuku dingsta ir jis tada ima prašyti mašinytės kaip pas Mantą arba lėlytės kaip pas Laurą. Ir spėkite, kam tuomet atitenka visi rūpesčiai vaiko keturkoju gyvūnėliu? Žinoma jums, tėveliai.
Tačiau, jeigu prašymas „nupirk šuniuką“ kartojasi nuolatos ir ilgą laiką, tuomet apie tai pagalvoti iš tiesų verta. Tada vertėtų pamąstyti, kodėl vaikas nori įsigyti keturkojį draugą? Dažniausiai noras turėti šuniuką arba kačiuką vaikui kyla tuomet, kai jis pradeda stokoti dėmesio, jaučiasi atstumtas ir niekam nereikalingas. Galbūt paprasčiausiai jam trūksta bendravimo, šilumos ar saugumo jausmo? Visą dieną tėvai darbe, o vakare vėl užsiėmę savais reikalais… Ką čia daug kalbėti – užtenka prisiminti visiems gerai žinomą „Mažylį ir Karlsoną“:
-Tu, mama, turi tėtį… O tu, tėti, turi mamytę… O aš – aš nieko neturiu!
-Brangus Mažyli, bet tu turi mus!
-Nežinau…
Dažnai vaikas nesijaučia pilnavertis, pavyzdžiui, todėl, kad kai jis pasakoja apie savo problemas, niekas į tai nereaguoja rimtai… Ir galų gale jis pradeda prašyti gyvūnėlio. Jeigu vaikas jaučiasi nepasitikintis savimi ir fiziškai silpnas, jis įsivaizduoja, kad didžiulis keturkojis draugas jį apgins. Jeigu jūsų vaikui trūksta dėmesio, tuomet jis gyvūną įsivaizduoja kaip draugą, su kuriuo galės lakstyti po kiemą ar voliotis namie ant kilimo.
Gali būti, kad paauglystėje jūsų atžalai šuns prireikia todėl, kad jis nori patraukti kitų dėmesį ar užmegzti naujas pažintis. Juk dažnai vedantis gatve šunį kas nors pasako: „Ak, koks žavus jūsų šuo! Kuo jis vardu?“ Tačiau paaugliški norai taip pat dažnai gali būti tik akimirkos užgaida, todėl prieš pirkdami augintinį, būtinai atsakykite į klausimą, kodėl tai darote?
Bet kuriuo atveju, nederėtų visiškai nekreipti dėmesio į tokį vaiko kaprizą. Šis jo noras gali reikšti, kad jis kažkuo yra nepatenkintas. Tačiau nemanykite, kadnupirkę gyvūną, jūs atsikratysite vaikiškų problemų ir jūsų vaikas nebesiskųs dėmesio stoka. Atvirkščiai – keturkojis draugas reikalaus nuolat jį prižiūrėti. Todėl pirmiausia vertėtų mažajam nupirkti ne šunį, o knygutę apie tai, kaip prižiūrėti šį gyvūnėlį, kad vaikas susipažintų su būsimo keturkojo draugo gyvenimo būdu ir poreikiais. Be to reikia „būsimajam šeimininkui“ paaiškinti ir tai, kad naujajam šeimos nariui taip pat reikės pirkti maistą ir dėl to tėveliams atsiras papildomų piniginių išlaidų. Tad jei jūsų finansai riboti, vaikui reikėtų paaiškinti, kad dėl atsiradusių papildomų išlaidų jo augintiniui gali būti sumažinta vaiko dienpinigių suma arba jam teks atsisakyti kai kurių šventinių dovanėlių. Juk šuniui reikalingas ne tik maistas, bet ir gydymas bei priežiūra. O už visą reikia mokėti. Iš karto leiskite vaikui suprasti, kad gyvūnėlis nėra tik žaisliukas, o didelės atsakomybės reikalaujantis pirkinys.
Be to, tėveliams reikėtų įsidėmėti ir tai, kad būsimojo augintinio pirkime turėtų dalyvauti ir pats vaikas. Šuniukas, kurį jūs perkate savo vaikui, turėtų būti bent truputėlį silpnesnis už mažąjį jo šeimininką. Visų pirma dėl to, kad vaikas jaustųsi saugiai, o visų antra – kad pas vaikui formuotųsi lyderiavimo įgūdžiai.
Ir atminkite, mieli tėveliai, kad vien dėl to, jog kažkada vaikystėje jūs savo vaikui nenupirkote šuniuko jis gali taip ir neišmokti būti rūpestingas, atsakingas, pasitikintis savimi…
Parengta pagal užsienio spaudą
