Patriotizmas – ne vien Trispalvė ant peties

Vasarą vykusios ekspedicijos „Misija Sibiras” dalyviai visus metus rengia buvusio žygio pristatymus, pasakoja jaunimui patirtus įspūdžius, taip norėdami pakurstyti patriotinius jausmus. Žygio dalyviams svarbu buvo ne tik sutvarkyti tremtinių kapus Sibire, bet kad ir kiti užsidegtų noru ką nors padaryti dėl Lietuvos.

Dažnai sakoma, kad dabar jaunimas apolitiškas, kosmopolitiškas, kad mūsų tautos kelias į nepriklausomybę jį mažai tedomina. Vienas iš ekspedicijos „Misija Sibiras” dalyvių, Vilniaus pedagoginio universiteto istorijos specialybės studentas Vitalijus Tamošauskas, mokyklose surengęs ne vieną žygio pristatymą ir per savo pedagoginę praktiką moksleiviams daug pasakojęs apie Sibirą ir tremtį, sako buvęs nustebintas, kad vaikams tai labai įdomu. Jam asmeniškai įdomiausias XX amžius, o dar konkrečiau, tragiškiausias laikotarpis – nepriklausomybės kovos. Į Sibirą jis vyko ne ieškodamas giminių pėdsakų, nors buvo girdėjęs, kad tremtinių tarp giminaičių būta, o patriotizmo vedamas.

„Tai vienas iš būdų, kaip jaunimas galėtų išreikšti meilę Lietuvai, – sakė Tautinio jaunimo sąjungos narys. – Be to, mūsų sąjungos vienas tikslų – įžiebti patriotinę jaunimo dvasią. Su didžiąja politika savęs nesiejam.”

Pasak Vitalijaus, pastaruoju metu žodis „nacionalistas” įgavęs ne kokią prasmę. „Tiesiog pikta, kad šis geras žodis tarsi turi neigiamą atspalvį, nes kai kurios organizacijos, dėdamosi nacionalistais ir patriotais, iš tiesų propaguoja šovinistines idėjas. Daug kas žodį „nacionalizmas” supranta kaip neapykantos reiškimą kitoms tautoms. Iš tiesų taip nėra. Nė vienas žodynas tokios reikšmės nenurodo. Aš nenorėčiau, kad mane vadintų nacionalistu, nes apie mane gali blogai pagalvoti, – sakė Vitalijus. – O iš tiesų nacionalistui rūpi jo tauta ir jo tėvynė, darbas savo žemei, jos labui.”

Istorikas stebisi, kad žodis „kosmopolitizmas” visuomenėje įgavęs teigiamą prasmę. „Kas yra kosmopolitas? Tai žmogus, nutraukęs visus ryšius su tėvyne. Jam nerūpi jo šaknys. Kas čia teigiamo?” – klausė Vitalijus.

Ko nėra vadovėliuose

„Labai nustebau, kai pasakojimų apie tremtinius moksleiviai klausydavosi susidomėję; nebūdavo triukšmo, net bruzdesio. Gal jiems tai buvo nauja? Gal tokių perpasakotų prisiminimų iš tų vietų jie nebuvo girdėję? Be to, tokių detalių jie nerasdavo ir sausuose istorijos vadovėliuose”, – įspūdžiais dalijosi vaikinas. Maloniausia jam, kad žygio pristatymais pavyksta išjudinti, sudominti jaunimą.

Pasak Vitalijaus, tremčių faktai istorijos vadovėliuose – tai sausa statistika: iš Lietuvos 1940-1952 metais buvo ištremta daugiau kaip 135 tūkst. žmonių, du trečdaliai jų išgyveno, trečdalis mirė. Iki 1960 metų apie 80 tūkst. grįžo į Lietuvą, o kiti, skirtingai susiklosčius likimui, liko gyventi tremties vietose.

„Man, kaip istorikui, šis žygis davė nemažai teorinių žinių. Ypač įdomu buvo pabendrauti su vietiniais Sibiro istorikais. Jų pasakojimai neįkainojami, – teigė Vitalijus. – Po to susidariau nuomonę, kad mūsų istorikai visus tuos įvykius truputėlį perdeda, Maskvos istorikai tremtį stengiasi „apglostyti”, o vietiniai Sibiro istorikai į įvykius žvelgia realiausiai.”

Pasak Vitalijaus, istorijos knygos byloja apie išvežtųjų skaičių, mirtis, o to, kad kažkoks gyvenimas tremtyje būtų vykęs, nerasi aprašyto. Vietiniai rusai prisimena gana linksmą lietuvių būdą. Pasak jų, ir po sunkių darbų ilgai būdavo girdėti tremtinių dainos. Mokėdavo jie linksmintis, mėgdavo rengti šokius, vakarones. Ekspedicijos dalyviams vietiniai net parodė Lietuvių vardu vadinamą kalną, kur jie švęsdavo Jonines, Žolinę. „Iš nuotraukų matėm – ir folklorinius ansamblius buvo sukūrę, grodavo, šokdavo. Tai, matyt, buvo vienas iš būdų nepamiršti Lietuvos, savų papročių”, – pasakojo ekspedicijos dalyvis.

Paklaustas, kaip sibiriečiai priėmė tremtinius iš Lietuvos, ar nežiūrėjo į juos kaip į pavojingus asmenis, Vitalijus pasakojo:

„Nepamirškim, kad beveik 80 proc. Sibiro gyventojų – įvairių tautybių, tarp jų – ir rusų tremtiniai. Patys rusai nuo sovietinio režimo nukentėjo daugiausiai, tad jie jokios neapykantos lietuviams nejautė, puikiai suprato ir užjautė.”

Ko lietuviai išmokė rusus

Kai Vitalijus pasakodavo, kokie lietuviai buvo Sibire, už ką juos čia gerbė, kad garsėjo darbštumu, buvo matyti, kad moksleiviai didžiavosi savo tautiečiais. „Įsivaizduojate, viename miestelyje jau vien iš sodybos aplinkos atpažinome – ten turėtų gyventi lietuviai. Aplinkinių gyventojų kiemuose žolės styrojo iki palangių arba juose kapstėsi vištos, o viena sodyba labai išsiskyrė iš kitų: gražiai nudažytas namas, gėlių darželis po langu. Neapsirikome, ten tikrai gyveno dar puikiai lietuviškai kalbanti Danutė. Sibire ji atsidūrė šešiolikos”, – pasakojo ekspedicijos dalyvis.

Iš vietos rusų ekspedicijos dalyviai sužinojo, ko juos išmokė tremtiniai iš Lietuvos. Vienas linksmesnių epizodų – iki tol Sibire nebuvo lauko tualetų, tik lietuviai atvykę pradėjo juos statyti. Ir tokios būdelės prigijo.

Lietuviai bandė Sibire ir bulves auginti. Kaip visi įsitikino, jos gali užaugti, nors klimatas ir nėra palankiausias. „Matėm nuotraukas – rudenį bulves vežimu veždavo, – pasakojo Vitalijus. – Apskritai apie lietuvius Sibire atsiliepiama tik teigiamai. Visi pabrėžia jų darbštumą, mokėjimą prasigyventi. Patys rusai pripažįsta, kad jie pritingi taip kruopščiai dirbti, kaip dirbdavo mūsiškiai. Lietuvis jiems – darbštumo sinonimas. Mūsų tremtinių pastatyti namai – patys tvirčiausi, tarsi šimtui metų ręsti.”

Kur propaganda nepasiekia

Ekspedicijos dalyviai susidarė nuomonę, kad apie lietuvius blogai kalbama tik Rusijoje iki Uralo, o už Uralo, kur Maskvos propaganda silpnesnė – nuomonė kita. „Sibiriečiai sakydavo, jog jie netiki tuo, ką apie lietuvius pasakoja televizija. Sako, mes patys juos pažįstam ir žinom, kad jie nėra jokių fašistinių pažiūrų, kaip kartais teigiama, – pasakojo Vitalijus. – Pasitaikydavo, kad kai kurių vietos miestelių valdžia pusiau juokais, pusiau rimtai klausdavo, kam šnipinėjam, tačiau, kai sužinodavo, jog atvažiavom kapų tvarkyti, net transporto duodavo iškirstiems brūzgynams išvežti.” Toks lietuvių entuziazmas ir patriotizmas stebino vietinius.

Sibiro augmenija tokia vešli, kad dažnai gana aukšti kryžiai vos matydavosi. Pagal juos ekspedicijos dalyviai iš tolo suprasdavo, kur lietuvių kapų kampelis. Be to, rusai kapų labai tvarkytis nepratę: pastato paminklą, apkaišo dirbtinėmis gėlėmis ir palieka. Kai žygeiviai išretindavo, sutvarkydavo kapų aplinką, viskas neatpažįstamai pasikeisdavo. „Pamenu, kartą vietiniai sakė, kad dabar čia kaip į kokį parkelį ir pasivaikščioti galės ateiti”, – pasakojo Vitalijus.

Istoriką papiktino kai kurių tautiečių šiurkštus savo giminaičių palaikų išvežimas. „Rasdavome nuverstus paminklus, antkapius, išraustas duobes ir užrašus ant paminklų: „Palaikai grįžo į Lietuvą”, – pasakojo pašnekovas. – Mes tokius paminklus vėl pastatydavome, sutvarkydavome. Juk tai taip pat mūsų paveldas. Viso būrio prireikdavo, kai norėdavome pakelti nuverstus ir nugriuvusius didžiulius įspūdingus kryžius.”

Vėliavnešys

Pasak Vitalijaus, visi dalyviai į Sibirą važiavo ne kaip į ekskursiją, o geisdami ką nors padaryti dėl Tėvynės.

Vitalijus dar per bandomąjį žygį vienintelis visą kelią nešėsi didžiulę Trispalvę. Kai visų buvo pramintas vėliavnešiu, sako, jautęs pareigą Lietuvos vėliavą pasiimti ir į Sibirą.

Trispalvę ekspedicijos dalyviai iškeldavo tik savo stovyklose, kai vakare įsikurdavo. Žygiuoti su didele vėliava per Sibiro miestus ir kaimus nedrįsdavo. Nesusidūrė, kad Sibiro lietuviai kur nors prie savo namų būtų išsikėlę Trispalves. „Rusijoje daug pavojingo nacionalizmo, ir nežinia, kaip į tai reaguotų vietiniai. Mes žygiavome turėdami tik smulkios lietuviškos atributikos, – įspūdžiais dalijosi Vitalijus. – Tačiau Irkutsko lietuvių bendruomenės patalpose matėme – Trispalvę jie turi.”

Kai kartą žygio dalyviai, jau būdami toli už Irkutsko, traukė per Sajanų kalnus, visi pavargę ėjo vos kojas vilkdami, Vitalijus, pamatęs šalia esančią vieną aukštesnių viršukalnių, griūdamas ir rėkdamas pasileido jos link. Pasiekęs tikslą, iš kuprinės išsitraukė vėliavą. Pasipylė aplodismentai, visi tarsi atgijo, pradingo nuovargis, dalyviai puolė fotografuotis šalia Trispalvės. Vitalijus tada žygio dienoraštyje įrašė: „Jaučiausi nuostabiai, lyg būčiau įvykdęs paskutinę ir svarbiausią misiją.”