Kasdien prarandame išsvajotosios Lietuvos valstybės dalelę

Gyve­ni­me iš­mok­ta daug ką pa­kel­ti ir pa­neš­ti, to­dėl skau­du­lys nė­ra kan­try­bės ar nuo­var­gio jaus­mas, jei­gu re­gi­ma ap­lin­ka ir in­tui­ci­ja kas­dien ta­ria liūd­nas ten­den­ci­jas ir at­ima lais­vės po­jū­tį. Mes įpra­tę, kai rei­ka­lai liūd­ni, sa­ky­ti, kad lai­kas vis­ką iš­tai­sys ir su­tvar­kys ar­ba nau­ja kar­ta pa­keis.

Gal taip ir bū­tų, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­kles­tė­tų eli­to ne­vei­ki­mo, lau­ki­mo, be­jė­giš­ku­mo, nuo­lan­ku­mo, pri­si­tai­ky­mo, pa­tar­na­vi­mo stip­res­niam, veid­mai­nia­vi­mo ir gob­šu­mo dva­sia. Vi­si ma­to ir su­pran­ta, bet tie „vi­si“ nie­ko ne­da­ro ar­ba ne­ga­li pa­da­ry­ti. Ne­ga­li­ma guos­tis tuo, kad Lais­vė, Su­ve­re­ni­te­tas ir Tei­sin­gu­mas ra­sis vė­liau, „po to“. Tai rei­ka­lin­ga šian­dien ir da­bar, o ,,po to“ mū­sų jau ne­be­bus ir tai reikš, kad mes to nie­ka­da ne­tu­rė­jo­me.

Jau­nas žmo­gus jau­čia­si gy­ven­si­ąs am­žius. Kas­die­ny­bės ver­pe­tuo­se daž­nai sun­ku su­sto­ti ir pa­gal­vo­ti – vis bė­gi, vis bė­gi, vis bė­gi. Gy­ve­ni­mo ma­no sau­lu­tė jau lei­džias. Kas pa­da­ry­ta, tai pa­da­ry­ta, kas ne­spė­ta ar ne­su­ge­bė­ta – taip pat ži­no­ma ir jau ne­pa­kei­čia­ma. Skau­du ty­lė­ti, pa­sa­ky­ti ata­skai­tin­gai bei pro­tes­tuo­jant pras­min­ga ir bū­ti­na bent sa­vo ar­ti­mie­siems – su kuo bu­vai, kas esi šian­dien, kuo lie­ki, su kuo iš­ei­ni, nes kiek­vie­nas tru­pi­nė­liu at­sa­ko­me, juo la­biau ne­no­rint niek­da­riams po mir­ties be­jė­giš­kai ir veid­mai­niš­kai pa­tar­nau­ti pri­pa­žįs­tant jų pa­do­ru­mą.

Šian­dien, de­ja, lie­ka šird­gė­liš­ka is­to­ri­nė prie­vo­lė vis­ką ap­mąs­ty­ti, api­ben­drin­ti ir pa­sa­ky­ti, kad sie­lai bū­tų leng­viau, kad lais­ves­nis jaus­tu­mei­si, ir bū­tent tuo lai­ku, kaip sa­kė vie­nas au­to­rius, „kol dvi­vei­džiai med­kir­čiai pjau­na Lie­tu­vą kaip miš­ką“. Ty­lė­da­mas at­ro­dy­tum ir lik­tum lyg įbau­gin­tas, pri­klau­so­mas, su­lau­žy­tas ar vi­siems be­si­lanks­tan­tis, vis­kuo pa­ten­kin­tas ir so­tus pri­si­tai­kė­lis bei pa­glos­to­mas veid­mai­nis Lie­tu­vos vals­ty­bės eg­zis­ten­ci­nia­me iš­šū­ky­je, nu­ny­ki­mo me­to ma­ro puo­to­je.

Pri­si­me­nu, dar vai­kiš­čias bū­da­mas, pa­si­klau­sęs tė­vų kal­bų, pa­si­skai­tęs „Tri­mi­to“, „Ka­rio“ ir ki­tų lei­di­nių, ant nu­pjau­to prie upės me­džio kel­mo pei­liu iš­pjaus­čiau žo­dį „Lie­tu­va“. Ir ta ap­lin­ki­nė vie­ta man at­ro­dė oku­pan­tų ne­val­do­ma ir ne­pri­klau­so­ma že­mė. Ta gy­va pa­sa­ka bu­vo Lie­tu­va. Tai bu­vo oru, ku­riuo kas­dien kvė­pa­vau, su­pran­ta­mas ke­lias į iš­min­ties val­do­mą ka­ra­lys­tę. Bu­vo aiš­ku ir sva­jo­ta, kad mes sa­vo min­ti­mis, no­rais, kas­die­ni­niais dar­bais, šir­dies bal­su tik ten ir tu­ri­me bū­ti.

Šian­dien Lie­tu­vos vals­ty­bės su­ve­re­ni­te­tas ir jo sa­vi­nin­kas lie­tu­vių tau­ta trau­kia­si kaip Bal­za­ko šag­re­nės oda. Tai ne jaus­mai, o ma­to­mi kas­die­ni­niai simp­to­miš­ki ju­de­siai, nu­siur­bi­mai, ne­tek­tys, krei­vė­ji­mai, ne­nu­gin­či­ja­mos ir aki­vaiz­džios slink­tys. O kas ga­li pa­neig­ti in­tui­ci­ją? Sa­ko­ma, is­to­ri­ja kar­to­ja­si. Da­bar tai pri­me­na Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką, kai vi­si jau­tė ir ma­tė ga­lą.

Kai ku­rie grie­bė­si ki­tų pa­gal­bos, kas, su­pran­ta­ma, bu­vo kil­pa, nes nie­kam mes ge­rą­ja pras­me ne­rū­pė­jo­me. Nors Aust­ri­jos im­pe­ra­to­rė Ma­ri­ja Te­re­sė pa­si­ra­šy­da­ma Lie­tu­vos ir Len­ki­jos pa­da­li­ji­mo ak­tą ir brau­kė aša­rą, bet vis tiek dėl ga­liū­nų so­li­da­ru­mo, kaip liu­di­jo Prū­si­jos ka­ra­lius Fryd­ri­chas Vil­hel­mas II, “ver­kė, bet ėmė“. Šian­dien Lie­tu­vą ga­li im­ti kas tik no­ri ir tu­ri pi­ni­gų, lai­kas tam tik pa­de­da, kai­na smun­ka, par­si­duo­da­me pus­vel­čiui. Ir klai­kiau­sia is­to­ri­ja vi­suo­met nu­ma­to iš­klau­sy­ti pas­ku­ti­nį žo­dį.

Me­na­si ki­tas at­ve­jis. Lat­vi­jos ge­ne­ro­las Liud­vi­kas Bolš­tei­nas 1940 me­tais, kai so­vie­tai oku­pa­vo Lat­vi­ją, dėl gau­to įsa­ky­mo vyk­dy­mo pa­ra­šė, kad ne­ga­lįs nai­kin­ti to, ką sa­vo ran­ko­mis kū­rė, o prie­sai­kos lau­žy­ti ne­ga­lė­jo, to­dėl nu­si­šo­vė. Ko­kią gi­lu­mi­nę pras­mę mes su­vo­kia­me šian­dien kal­bė­da­mi apie pa­si­prie­ši­ni­mo Ga­li­jo­tui žmo­nes, apie sa­vo par­ti­za­nus, ži­no­ju­sius, kad ei­na į mir­tį? Koks Lie­tu­vos pa­rei­gū­nas mo­ra­li­ne ir tei­si­ne pras­me šian­dien taip pa­si­elg­tų? Ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės griū­tis aki­vaiz­di, bet tai ap­ta­ria­ma nau­ja­kal­be – kaip trokš­ta­ma ir mie­la in­teg­ra­ci­ja.

Mo­ra­li­nį ver­ti­ni­mą veiks­mams ir pa­mo­ką pa­tei­kia pa­ti is­to­ri­ja, bet ne vi­si iš­gy­ve­no, skai­tė, mo­kė­si, oriai ir iš­di­džiai pri­si­lie­tė prie Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Šian­dien sun­ku at­sa­ky­ti, kiek yra sa­vi­gar­bos ne­tu­rė­ji­mo, her­me­neu­tiš­ko ne­su­vo­ki­mo, pa­vir­šu­ti­niš­ko sam­pro­ta­vi­mo ar bau­džiau­nin­ko li­ku­čių, kai A. Sme­to­nos ar P. Ple­cha­vi­čiaus to lai­ko re­a­li­jų są­ly­go­ti spren­di­mai ban­do­mi ver­tin­ti pa­gal šių die­nų for­ma­li­zuo­tą sam­pra­tą, ta­ry­tum tuo­met Eu­ro­po­je ne­bu­vo sta­li­niz­mo (Ko­min­ter­no), hit­le­riz­mo („nau­jos Eu­ro­pos tvar­kos”), ir tei­gia­ma, kad Lie­tu­va ga­lė­jo ir pri­va­lė­jo bū­ti uni­ka­li žy­din­ti, kles­tin­ti lais­vės ir tei­sin­gu­mo sa­la Eu­ro­pos skau­du­lių van­de­ny­ne.

Ir tai kal­ba tie, ku­rie mo­kė­jo kom­jau­ni­mo ar par­ti­nius mo­kes­čius, ne­ma­tę bal­tų­jų meš­kų, no­rė­da­mi ant tau­tos kan­čių aruo­do pa­ky­lė­ti bei pa­puoš­ti sa­ve ,,de­mo­kra­tine“, ,,tei­si­ne“ iš­min­ti­mi ir to­liau sa­va­nau­diš­ku už­mo­ju kil­ti į se­nos pa­tir­ties gud­ry­bės de­be­sis. Pir­ma­sis žings­nis – su­tryp­ti pra­ei­tį ir jos at­si­sa­ky­ti, ne­pa­gal­vo­jant kad ki­tai kar­tai jie pa­lie­ka tą pa­čią už­duo­tį.

Tos Lie­tu­vos ,,au­to­kra­ti­jos“ įkvėp­ti 40 tūks­tan­čių vy­rų lais­va va­lia sto­jo į P. Ple­cha­vi­čiaus Vie­ti­nę rink­ti­nę, o per 50 tūks­tan­čių iš­ėjo žū­ti į miš­kus. Par­ti­za­nai su­kū­rė šim­tus sa­vo ko­vos dai­nų, lei­do gau­sią spau­dą. Ras­ki­te nors vie­ną stri­bų („liau­dies gy­nė­jų”) ar če­kis­tų pa­gar­bos dai­ną? Tai aiš­kus tau­tos dva­sios ir no­ro ap­si­spren­di­mas, tai sun­kiau­sio­mis są­ly­go­mis įvy­kęs bal­sa­vi­mas ar net re­fe­ren­du­mas vie­nu klau­si­mu: „Ar Lie­tu­va tu­ri bū­ti ne­pri­klau­so­ma vals­ty­bė?“

At­sa­ky­mas bu­vo aiš­kus. Šian­dien tai tau­to­sa­ka, sap­nas, at­jau­tos ir šir­dies ge­ru­mas, iš­di­du­mas ir drą­sa, ne­tel­pan­ti į veid­mai­niš­ką li­be­ra­li­nį, iš­im­ti­nai for­ma­lų pro­ce­dū­ri­nį, są­skai­ti­nį-fak­tū­ri­nį nau­dos mąs­ty­mą, o graž­by­lia­vi­mu už­bu­riant plė­šiant dir­vo­nus suk­čia­vi­mo, gro­bi­mo, vo­gi­mo ir pai­nio­ji­mo žai­di­muo­se.

Var­gu, ar šį laik­me­tį Lie­tu­vą oku­puos kie­no nors ka­riuo­me­nė, nes tai bū­tų bran­gu ir ne­gra­žiai at­ro­dy­tų. Ga­lin­gie­ji ir­gi sten­gia­si lai­ky­tis ,,pa­do­ru­mo“ – pi­ges­nių pro­ce­dū­rų pa­lau­žiant, pa­per­kant ir nu­per­kant. Mes nyks­ta­me dėl vi­di­nių prie­žas­čių, ra­miai, dau­ge­liui to ne­su­vo­kiant ir ne­įver­ti­nant, dėl sa­vo dva­sios kai­tos, re­gi­mo ir leng­va­bū­diš­ko at­si­trau­ki­mo nuo 1918 ir 1990 me­tų dva­sios ir ne sa­vo gru­pės is­to­ri­nio krau­jo ir ide­a­lų „per­py­li­mo“.

Tai yra abe­jo­ji­mas gi­lu­mi­ne eti­ne ir is­to­ri­ne ne­pri­klau­so­my­bės bu­vi­mo pras­me, no­ru ją vi­so­mis iš­ga­lė­mis, kaip iki šiol su­pra­to­me ir ver­ti­no­me, ne­dve­jo­ja­ma lais­va prie­vo­le už ją grum­tis ir gin­ti. Ir vi­sas ne­tek­ties pa­sek­mes re­gė­si­me tik po ku­rio lai­ko, kai ra­to at­gal ne­at­suk­si­me ir tai bus ne­grįž­ta­ma. Gal tai pa­aiš­kin­ti­na bu­vu­sio tar­no ir ko­lo­ni­ji­nės pri­klau­so­my­bės dva­sios li­ku­čiais šian­dien pa­ver­tu­siais daug ką tik pri­klau­so­my­bi­nio pa­sau­lio su­vo­ki­mo ir pa­ten­kin­to tar­no po­no pa­ieš­ka.

Toks yra vals­ty­bę nai­ki­nan­čio li­be­ra­liz­mo (li­ber­ta­riz­mo) ma­te­ria­lis­ti­nio go­du­mo už­bū­ri­mu mo­di­fi­kuo­ja­mos Lie­tu­vos žmo­gaus sie­los ero­zi­jos ser­ti­fi­ka­vi­mo tiks­las jo at­vi­rai ne­sa­kant, gie­dant gra­žia kos­mo­po­li­ti­ne paukš­čių kal­ba, klas­tin­gai nu­ty­lint, kad paukš­čiai čiul­ba ne mums, o sau. Jei­gu ne­bus mū­sų at­min­ties ir iš­di­du­mo at­sta­ty­mo, iš­nyk­si­me kaip di­no­zau­rai, nes mus nai­ki­na da­bar­ti­nės dva­si­nės ap­lin­kos at­ša­li­mas ir sie­los mais­to trū­ku­mas.

Su­pran­ta­ma, pir­muo­ju smui­ku čia gro­ja nau­jie­ji Va­ka­rų kryp­ties iš es­mės tę­sian­tys bu­vu­sių kap­su­ki­nin­kų, an­ga­rie­čių, ubo­re­vi­čių, vaup­ša­so­vų, smuš­ke­vi­čių, snieč­ki­nin­kų ir pa­lec­ki­nin­kų kir­pi­mo žmo­nės, de­gio­ję žva­ke­les sve­ti­mo­se baž­ny­čio­se ir sau pel­nin­gai par­da­vi­nė­ję Tė­vy­nę. Se­na ban­ga skam­ba nau­jai: ,,tei­sin­ga pa­sau­lė­žiū­ra“, pro­tin­gu ,,ti­kė­ji­mu“, ,,de­mo­kra­tiškiausiu“ ir ,,tei­si­niu“ vei­ki­mu, ,,mo­der­niau­siu“ su­pra­ti­mu, ,,šiuo­lai­ki­niu“ rei­ka­la­vi­mu, ,,pa­žan­gia“ mąs­ty­se­na, ,,nau­jos kai­rės“ ar ,,nau­jo cen­tro“ iš­pa­ži­ni­mu, in­teg­ra­ci­ja, fe­de­ra­li­za­ci­ja ir glo­ba­li­za­ci­ja, tei­giant tai kaip dan­giš­ką pas­ku­ti­nę be­są­ly­gi­nę iš­min­tį, nau­jo pa­sau­lio kū­ri­mo mo­de­lį ir Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ne­gin­či­ja­mu im­pe­ra­ty­vu pa­si­ė­mu­siu is­to­ri­nę tei­sę kli­juo­ti mar­gi­na­lų, na­cio­na­lis­tų ar fa­šis­tų eti­ke­tes, pa­nei­giant pro­tė­vių is­to­ri­nę pa­tir­tį ir skau­džias pa­mo­kas.

Ir čia to­kio ga­li­ma pa­klaus­ti: ,,Kaip tu su­vo­ki 1940 me­tus, kur tu bu­vai 1990 me­tais, ko­kiu šir­dies vir­pe­siu ki­lai į pa­si­prie­ši­ni­mą ir gy­ny­bą, o da­bar nie­ko ne­at­si­me­ni?“ Anar­chis­ti­nis pra­ei­ties grio­vi­mas bei at­me­ti­mas ir ne­apib­rėž­tos bei ne­pa­tik­rin­tos siū­lo­mos ne­at­sa­kin­gos nau­jos ,,da­bar­ties“ ir ,,at­ei­ties“ dirb­ti­nis eks­pe­ri­men­tas, kaip E mais­to prie­das, vis­ką nu­spal­vi­na ir pa­kei­čia, che­mi­zuo­ja, įgau­na vie­nos nau­jos, ab­so­liu­čiai ne­klys­ta­mos, dirb­ti­nės pi­ni­gų re­li­gi­jos, kaip slie­ko ant meš­ke­rės kab­liu­ko, bū­se­ną mar­ga­me pa­sau­ly­je, bet kar­tu su­ke­lia re­gi­mą dva­sios vė­žio li­gą.

Kar­tu nu­gir­do­ma už­marš­ti­mi rei­ka­lau­ti pra­lie­to krau­jo ir kan­čių at­min­ties kai­nos pras­mės. Nu­ty­li­mas ir bu­vu­sių­jų pa­tar­nau­to­jų sve­ti­miems die­vams ži­no­mas li­ki­mas bei iš­di­džios is­to­ri­jos ne­at­šau­kia­mas kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis var­dan ža­da­mo ir gau­na­mo pel­no.

Ar ga­li­ma teig­ti, kad re­gi­mo­ji Eu­ro­pa yra svar­biau­sias ir vie­nin­te­lis pa­sau­lio gė­rio ir dva­sios cen­tras, su vi­suo­ti­nai pri­ta­ria­mo­mis iš­min­tin­go­mis ten­den­ci­jo­mis tei­gia­mai be ri­bų plė­to­tis? Gal tuo pa­aiš­ki­na­mas šv. Ka­lė­dų šven­ti­mas jau nuo lap­kri­čio pir­mų­jų die­nų? Gal dar ne vi­si už­mir­šo, ką reiš­kia ben­dras gy­ve­ni­mas so­vie­ti­nio pa­vyz­džio tau­tų ,,kol­cho­ze“, ku­rio iš es­mės ,,to­bu­lą“ to­ta­li­nį mo­de­lį siū­lo li­be­ra­lai? Ko­dėl žai­džia­ma slap­ta, už­si­šif­ra­vus, ne­drįs­ta­ma pri­min­ti li­be­ra­liz­mo pra­di­nin­kų P. Pru­do­no, M. Štir­ne­rio, A. Ba­ku­ni­no ir ki­tų, ku­rių veik­los šer­dis bu­vo anar­chi­ja ir vals­ty­bės su­nai­ki­ni­mas?

Kad kaž­kur pa­sau­ly­je gy­ve­na­ma ki­taip ar­ba ki­tur net­gi ma­siš­kai pla­čiai žen­gia­ma be lo­gi­kos, svei­ko pro­to, is­to­ri­nės pa­tir­ties ar­ba tai da­ro­ma tik tur­tin­gų­jų nau­dai už­tik­rin­ti, kiek­vie­nam sa­va­ran­kiš­kam ir sa­vi­gar­bą tu­rin­čiam žmo­gui ne­ga­li bū­ti iš­min­ties ar­gu­men­tas be­są­ly­giš­kai mėg­džio­ti, lenk­ti spran­dą, bu­čiuo­ti ran­ką, tap­ti sa­te­li­tu, knech­tu, va­sa­lu, bau­džiau­nin­ku ar­ba jau­nes­niuo­ju bro­liu. Pran­cū­zų ra­šy­to­jas, mąs­ty­to­jas Emi­lis Sio­ra­nas pa­mo­kan­čiai pa­ste­bė­jo: ,,Jums gy­ve­ni­mas ne­pa­vy­ko? – Jūs nie­kuo­met ne­tu­rė­jo­te iš­di­du­mo jaus­mo.“ („Gor­ki­je si­lo­giz­my“, Al­go­ritm, Mask­va, 2008, p. 67). Tas pats sa­ky­ti­na ir apie tau­tą.

Jei­gu pa­svars­ty­tu­me pla­čiau, pa­ma­ty­tu­me, kad Lie­tu­vo­je jau nė­ra tos ak­ty­vios kri­ti­nės ma­sės, ku­ri bū­tų tiek iš­di­di ir ne­pa­len­kia­ma, su­vok­tų ir drįs­tų vi­sa jė­ga prie­šin­tis ne­tei­sin­gu­mui, sa­vi­va­lei, gin­ti sa­vo oru­mą, lais­vės kas­die­ny­bę ir is­to­ri­ją. Ir pir­miau­sia su­vok­tų ir pri­pa­žin­tų, kad pa­sau­ly­je mes pa­lik­ti iš­lik­ti pa­tys ir tik pa­tys pri­si­i­ma­me at­sa­ko­my­bę už li­ki­mą, ar­ba tam­pa­me ga­liū­nų pa­tar­nau­to­jais. Ben­drau­ti rei­kia ir su Va­ka­rais, ir su Ry­tais, bet abiem at­ve­jais ne tik su sa­vo ke­pu­re, bet ir su sa­vo gal­va bei su ne­su­lau­žy­tu stu­bu­ru.

Pa­vie­niai iš­di­dūs as­me­nys su­si­ce­men­ta­vu­sios egois­ti­nės, ma­te­ria­lis­ti­nės, tur­ti­nės li­be­ra­lios sis­te­mos bul­do­ze­rio yra man­da­giai nu­stu­mia­mi į ša­li­ke­lę pa­gal taip va­di­na­mas de­mo­kra­tines tei­si­nes ir ga­lin­gas pi­ni­gi­nes pro­ce­dū­ras, pa­si­nau­do­da­mi tu­ri­mais už­grob­tais ad­mi­nist­ra­ci­niais ir tei­si­niais re­sur­sais, o ide­a­lis­tams gy­viems ir, de­ja, žu­vu­siems bei mi­ru­siems, ku­rių dė­ka kur­ta vals­ty­bė, kli­juo­jant mar­gi­na­li­nes nu­si­kals­ta­mas eti­ke­tes, ge­riau­siu at­ve­ju nie­kin­gai apie juos nu­ty­lint.

Re­to­ri­nis klau­si­mas: kas ga­li pa­ža­din­ti vil­tį, jei­gu už­da­ry­ta per tūks­tan­tį mo­kyk­lų ir pa­skleis­ta, kad mo­kyk­los ruo­šia emig­ran­tus? Ar ne­veid­mai­niau­ja­ma Sei­me mi­nint oku­pa­ci­nio siau­bo pa­sek­mes ar­ba įžy­maus Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­rė­jo Sta­sio Ši­lin­go dar­bus ir kar­tu kas­dien nu­si­va­lant sa­vo ko­jas į jo 1938 metų kovo 25 dienos tes­ta­mento devynis punk­tus? Pa­vir­šu­ti­niš­ka pa­do­ru­mo imi­ta­ci­ja, kaip šian­dien įpras­ta sa­ky­ti, po­li­ti­nė mo­der­ni be tu­ri­nio ir pras­mės ins­ta­lia­ci­ja. Re­a­lus at­min­ties pra­ra­di­mas žmo­gų pa­ver­čia man­kur­tu ir tuo pa­čiu jį kaip to­kį su­nai­ki­na. Tai is­to­ri­jos pa­tvir­tin­ta ir abe­jo­ti ne­ver­ta.

Pras­min­ga vi­są kal­tę su­vers­ti vien va­do­vams, bet tai ne vi­sai tiks­lu, nors, kaip sa­kė Ezo­pas, vi­si pa­val­di­niai yra ver­ti sa­vo val­do­vo. Šiaip ar taip – vis tiek už vis­ką dau­giau mo­ra­liai at­sa­kin­gas val­džios eli­tas, nes jų le­gi­ti­mu­mas ir teis­ga­lės lei­džia jiems turėti dau­giau įtakos, veik­ti ir už ki­tus do­rai ar ne­do­rai spręs­ti. Šian­die­ni­nis Lie­tu­vos po­li­ti­nis eli­tas ati­trū­kęs nuo grės­min­gai re­a­lių tau­tos is­to­ri­nių reik­mių, ne­si­i­ma at­ei­ties at­sa­ko­my­bės, ne­pri­pa­žįs­ta ide­a­lis­ti­nės są­mo­nės, sa­vi­gar­bos ir iš­di­du­mo, pil­nas sa­va­nau­diš­ko ma­te­ria­lis­ti­nio ci­niz­mo, o klas­tin­gai pa­tai­kau­da­mas sie­kia gau­ti vi­sa­pu­siš­kas dva­si­nes ir ma­te­ria­li­nes in­dul­gen­ci­jas iš Lie­tu­vos ir Europos Sąjungos (ES).

Ko­kio­je erd­vė­je mes kvė­puo­ja­me, ko­kias li­gas įgy­ja­me? Po­li­ti­ko­je be ro­gu­čių, už­si­mer­kę, tra­tant glu­mi­nan­tiems būg­no gar­sams, sli­džiu ne­pri­klau­so­my­bės kal­nu lei­džia­mės že­myn. Kaip ne­se­niai sa­kė vie­nas Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, ,,…per de­šimt ma­raz­mo me­tų vals­ty­bė bu­vo ne­val­do­ma.“ Ir tam pri­ta­ria lo­giš­kas P. Gy­lio pa­ste­bė­ji­mas: ,,Lie­tu­vo­je yra la­bai stip­ri an­ti­vals­ty­bi­nė ide­o­lo­gi­ja. Yra ta­ria­mi vals­ty­bi­nin­kai, yra stip­ri nuo­sta­ta prieš vals­ty­bę.“ (,,Res­pub­li­ka“, 2011 12 23). To­kia yra dvi­de­šimt vie­ne­rių ne­pri­klau­so­my­bės me­tų slink­tis, su­vo­kian­ti tik at­ski­rų frag­men­tų, o ne sis­te­mos nai­ki­na­mas ten­den­ci­jas.

Ir ka­da blo­gai, ky­la sve­ti­mo tur­tin­go šei­mi­nin­ko po­rei­kis, nes už­sie­nie­tis tu­ri iš­min­ties ir ga­lios au­rą, ku­ria bau­džiau­nin­kiš­kai ne­abe­jo­ja­ma. Ke­le­tas Sei­mo na­rių pa­si­ruo­šę kur­ti Eu­ro­pos fe­de­ra­lis­tų są­jun­gą, to­kią Eu­ro­pą, ,,ku­ri tu­rė­tų ­vie­ną ben­drą Kon­sti­tu­ci­ją, virš­vals­ty­bi­nę val­dy­mo struk­tū­rą“ (,,Kau­no die­na“, 2012-01-12). Siū­lo­ma su­kur­ti ES fi­nan­sų mi­nist­ro pa­rei­gy­bę (Le­ni­nas ir­gi pir­miau­sia nu­ro­dė pa­im­ti ban­kus.) Be­je, jie tei­gia, kad ES yra de­mo­kra­tijos de­fi­ci­tas, o fe­de­ra­ci­jo­je, gir­di, jo ne­bū­sią. Tai svar­bus šių die­nų fak­to pri­pa­ži­ni­mas. Ar re­a­lu, kad Lie­tu­va ir ki­tos ša­lys ka­da nors šok­dins Vo­kie­ti­ją nu­vy­kęs į Bun­des­ta­gą? O kas drįs­ta tai da­ry­ti da­bar? Kas tai per struk­tū­ra ES, jei­gu Lie­tu­vos glo­ba­lis­tai pa­reiš­kia, kad ,,gel­bė­tis po vie­ną lai­kas pra­ėjo“ (BNS, 2012-01-11). Svar­bu, kad pri­pa­žįs­ta­ma gel­bė­ji­mo­si kon­cep­ci­ja, nors tai yra tik sap­no ly­gio no­ras.

Šian­dien mes ES esa­me dis­kri­mi­nuo­ja­mi ir pa­lik­ti ant le­do ne vien tik su Ig­na­li­nos AE už­da­ry­mu, bet ir Lie­tu­vos per du kar­tus ma­žes­niu že­mės ūkio fi­nan­sa­vi­mu.

Po­li­ti­nė in­teg­ra­ci­ja reiš­kia už­mas­kuo­tą ne­pri­klau­so­my­bės at­si­sa­ky­mą. Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je iš sa­vų tai ne kar­tą gir­dė­ta (Kap­su­kas, Snieč­kus, Bu­ro­ke­vi­čius), tik šiuo at­ve­ju lie­ka ne­su­pran­ta­mas Lie­tu­vos Kon­sti­tu­ci­jos 1 straips­nio im­pe­ra­ty­vas apie ne­pri­klau­so­my­bę po bu­vu­sio re­fe­ren­du­mo Lie­tu­vo­je. Be­je, jis bu­vo ,,gud­riai“ apei­tas sto­jant į ES, tai ga­li­mai nu­ma­to­mas ir ant­ras pa­kar­to­ji­mas. Ra­šy­to­jas Ka­zys Al­me­nas klau­sia: ,,Ar tik­rai no­ri­me at­si­sa­ky­ti sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės? Ar to są­mo­nin­gai sie­kia ta pa­ti kar­ta, ku­ri tą ne­pri­klau­so­my­bę iš­ko­vo­jo?“ (IQ, 2012, nr. 1, p. 14).

Dar 2003 me­tų ko­vo mė­ne­sį, prieš Lie­tu­vai sto­jant į ES, Lie­tu­vo­je lan­kę­sis Šven­to­jo Sos­to sek­re­to­rius ry­šiams su vals­ty­bė­mis Ža­nas Lu­ji To­ra­nas (Je­an-Lou­is Tu­a­ran), pa­klaus­tas apie Lie­tu­vos vys­ku­pų ko­vo 4 die­ną pa­skelb­tą krei­pi­mą­si dėl Lie­tu­vos sto­ji­mo į ES, pa­sa­kė: ,,Lie­tu­va vi­suo­met bu­vo Eu­ro­po­je ir šian­dien grįž­ta į ją iš­sau­go­ju­si tai, ką Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lys jau spė­jo pa­mirš­ti. Jūs Eu­ro­pai ga­lė­si­te duo­ti la­bai daug: grą­žin­ti jai at­min­tį apie krikš­čio­niš­ką­sias že­my­no šak­nis. Že­my­nas be at­min­ties yra že­my­nas be tu­ri­nio ir at­ei­ties“ (ELTA, 2003-03-05). Da­bar ga­li­ma pa­klaus­ti: į ko­kią ga­le­rą glo­ba­lis­ti­niai ber­niu­kai so­di­na mū­sų vals­ty­bę?