Arvydas Daunys. Lygiava ir lygybė
TSRS laikais buvo totali nepasiturinčiųjų lygiava, bet, kadangi visi buvo panašūs, tai didelio vidinio konflikto nekildavo.
Visi valgė tą patį maistą, važinėjo tais pačiais autobusais-troleibusais (automobilis buvo laikomas prabanga, žiemą daugelis juo nevažiuodavo, saugojo).
Kad ta lygiava nebūtų pažeista – papildomai namuose, po darbo dirbti draudė. Tik retas kuris pardavimui augino gėles ar kokius kailinius žvėrelius nelegaliai. Tai buvo vadinama nedarbinėmis pajamomis ir pagautus tą darant rimtai baudė.
Siūti namuose kitiems buvo draudžiama, nebent dykai. Papildyta: (Bet žmonės patyliukais siuvo)
Tiesa, atlyginimai nebuvo totaliai vienodi, statybininkai, dirbantys gamyklose, galėjo ir visai neblogai uždirbti. Tačiau valstybinėse institucijose su atlyginimais buvo skystai. (kiek man teko žinoti)
Prekių pasiūla buvo tragiška – totalus deficitas ir dizaino bankrotas.
Bet visoje toje sistemoje buvo ir pliusų – pas odontologą užsirašęs (ar pas bet kokį kitą gydytoją) galėjai patekti tą pačią dieną.
Autobusai reguliariai ir dažnai vyko į mažiausius kaimelius, kuriuose buvo ir klubas, ir biblioteka, ir parduotuvė, ir medicinos punktas bei paštas. Dažnai daugelis viename pastate, bet buvo.
Transportas net pagal tuos laikus buvo pigus, buto mokesčiai maži, mokyklos reikmenys mokiniams pigūs, vadovėliai nekainavo visai, todėl vidutinį atlyginimą gaunantys žmonės gyveno ramiai ir net nuobodžiai. Trūko pramogų ir įvykių.
Savaitgaliais susirinkdavau žvejybinę įrangą, susikraudavau kuprinę ir šiaušdavau į miškus prie upelių spiningauti. Autobusu ar traukiniu. Niekada nekildavo mintis kaip grįšiu iš kito rajono, nes žinojau, kad visur važiuoja autobusai ir traukiniai.
Bet čia prasidėjo perestroika, visi užsimanė geresnio gyvenimo ir laisvos prekybos, išvežė į Lenkiją dar likusius spalvotus televizorius – ten jie kainavo gerokai brangiau, o kai norėjau nusipirkti mažą spalvotą Šilelį – pasirodė, kad Lietuvoje jų neįmanoma atrasti net dieną su prožektoriumi. Net permokant. Prašiau draugo – už dvigubą kainą atvežė iš Maskvos.
Biznis virte virė, kainos kilo.
Atėjo laisvė ir lygybė prieš įstatymą.
Tiesa, pradžioj laisvės buvo pakankamai, pripratus prie TSRS suvaržymų. Laisva infliacija, perkamosios galios kritimas, gatvėse valiutos keitėjai, visa prekyba Gariūnuose.
Kiekvienas sukosi kaip išmanė, laisvai. Valdžia niekuo nesirūpino, išskyrus tai, kaip kuo greičiau viską prichvatizuot, persikelt nekilnojamą turtą, išparduot, išparceliuot ir t.t. ir pan.
Tai faktiškai buvo chaoso laisvė. Kiekvienas rūpinosi savimi ir savo šeima,savo namais. Baisiausia buvo pensininkams ir dar tebedirbantiems kažkokiose įmonėse už atlyginimą. Jiems padėdavo tik jų artimieji.
Siautėjo reketas, banditai. Policija gaudydavo juos ir paleisdavo. Smulkmę pasodindavo. Tai, neperdedant, buvo mafijos klestėjimo laikai, kai Vilniaus brigada oficialiai rinkdavosi Lietuvos viešbučio restorane. Bet tai vyko kažkur šalia. Netoli, bet ir netiesiogiai.
Laisvės pradėjo mažėti, atsirado naujų biurokratų sistemos, kurios keldavo reikalavimus, kurių nebuvo net SSSR laikais. Spjoviau į savo smulkų verslą ir užsidariau. Neužteko kantrybės vykdyt jų reikalavimus, kurių jie net negalėjo aiškiai suformuluoti, teigdami, kad aš pats turiu viską žinoti.
Apie šiandienę laisvę jau nekalbu. Neliko nė lygiavos. Aptvaras tiek apspaudė aplink, kad tuoj nebus kur apsisukti. Didesnės kiaulės turi didesnius aptvarus, bet irgi aptvarus. Ne visos tą kol kas mato. Lygiava-laisvė ne, bet chaosas išliko. Chaosas be laisvės, neskaitant laisvės emigruoti.
Kai matai vykstant absoliučiai blogus dalykus, tačiau žinai, kad vienas tu per silpnas kažką pakeisti, – kaip anksčiau į Maskvą skundo parašyti nebegali. (Pažįstamas tada rašė ir į jo skundą buvo atsižvelgta)
Žinote, tuo metu, okupacijos metu, niekas nekišo nagų prie mūsų vaikų – mes juos auklėjome taip, kaip mums atrodė geriau, ir tik todėl 1989 mes galėjome susiimti už rankų, kaip viena didelė šeima, ir kaip šeima nutiesti Baltijos kelią
Šiandienės „neokupacijos” metu mes prarandame teisę į savo vaikų auklėjimą, tuo pačiu vaikai praranda galimybę prireikus vėl susiimti už rankų ir vėl stoti į Baltijos kelią.
Po 20-30 metų jau sakys, kad Baltijos kelias buvo tolerancijos, lygybės ir pasididžiavimo kelias, multikultūralizmo plėtros ir pakantumo kelias, o ne Baltijos šalių išsilaisvinimo aktas.
Panašiai, kaip šiandien sako, kad mūsų partizanai tai žydšaudžiai ir nusikaltėliai, vertindami iš šiandienos pozicijų. Po 30 metų jie apskritai taps (jei leisime tam vykti toliau) nusikaltėliais žmoniškumui, jų vardai išnyks iš istorijos vadovėlių ir atminties.
Noriu šiuo klausimu pasakyti vieną dalyką – negalima istorinių įvykių vertinti šiandienos požiūriu. Tai skirtingos epochos ir mes nežinome iš tikrųjų kaip kas buvo. Tačiau garsiausiai rėkia tie, kas dergia. Jie ir labiausiai apmokami. Jie turi savo tikslus.
Išmušti mums iš po kojų mūsų gyvenimo moralės pagrindus. Pademonstruoti, kad mūsų protėviai ir gynėjai buvo neverti pagarbos žmonės. Atitinkamai ir mes, jų palikuonys.
Aš daug čia prirašiau ir prieš užbaigdamas noriu priminti vieną dalyką, kad laisvė prasideda mumyse. Niekas ir niekada jos mums už dyką nedavė ir neduos. Niekada.
Laisvas žmogus siekia ją įgyvendinti fiziškai realybėje. Pats ir su bendraminčiais-bendražygiais.
Ir pirmiausia laisvė prasideda išlaisvinus savo mąstymą, atmetus stereotipus, tipo anas priešas, tas kvailys, šitas prorusiškas putino subinlaižys ar konservatorių pakalikas. Kas iš esmės tas pats.
Mažiau žiūrime kas kaip gražiai ar negražiai kalba, ar patinka-nepatinka išvaizda. Tai visiškai neesminiai dalykai kaip ir politikų pažadai. Vėjas.
Svarbiausia – mūsų turimų ar būsimų vaikų ateitis. Jei mes orientuosimės į jų ateities gerovę, siekdami kuo palankesnės jų gyvenimo aplinkos – mes tuo pačiu kursime gerovę ir sau. Nes tą aplinką kursime realiu laiku.
Vien sau gerovės susikurti nepavyks, jei aplink bus daugybė piktų ir nelaimingų žmonių, kurie nuolat pavydės ir laikys akmenį už nugaros. Prisiminkime tai.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas 2023 m. asmeninėje Facebook paskyroje.
